TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

"Nuotykis su Lietuva"

2009 09 29 0:00
Dirbdamas Lietuvoje M.Gasztolas stebėjosi Lietuvos grožiu ir jos žmonių veiklumu.
Lenkų instituto nuotrauka

Po ketverių metų darbo Lenkų institute Vilniuje Lietuvą palieka instituto direktorius Mariuszas Gasztolas. Šis nuoširdžiai mylintis Lietuvą lenkas daug prisidėjo prie to, kad lietuviai ir lenkai imtų geriau suprasti vieni kitus. Išvykdamas jis sutiko pasidalyti darbo Lietuvoje įspūdžiais su "Lietuvos žinių" skaitytojais.

- Su kokiomis mintimis išvykstate iš Lietuvos? Kokius čia nuveiktus darbus laikote svarbiausiais?

- Ketveri metai - netrumpas laikas žmogaus gyvenime. Skaičiuojant mano ankstesnius apsilankymus, galima sakyti, kad Lietuvoje praleidau net 9 metus. Per tą laiką pažinau daug įdomių žmonių ir tikiuosi, kad man bent šiek tiek pavyko priartinti Lenkiją prie Lietuvos.

Lenkų institutas daugiausia dėmesio skiria kultūrai, ji vaidina svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime. Kultūra - tarsi prieškambaris, kuriame priimami svarbūs sprendimai. Ir jei jie būna geri, pavyksta išvengti didelių problemų. Juk kultūra - tai sfera, kurioje žmogus susiduria su vertybėmis, ir jei gyvena jomis vadovaudamasis, jo gyvenimas įgauna prasmės, žmogus tarsi auga.

Kultūra - tarsi metapolitika (tai, kas yra prieš politiką), tai einamieji dalykai, kurie veda į politiką. Ji lemia, kaip mes auklėjame savo vaikus, kokias vertybes jiems diegiame, kaip sugebame paaiškinti, kas vyksta. Jei norime išvengti korupcijos, melo, piktadarysčių, nusikalstamumo, turime diegti žmonėms vertybes, kad jie suprastų, kas gera, o kas bloga, ir tam geriausiai tinka kultūra.

Lenkų instituto veikla Lietuvoje apėmė įvairias kultūros sritis - pristatėme lenkiškus filmus, kvietėme iš Lenkijos rašytojus, muzikinius kolektyvus, teatrus, rengėme mokslines konferencijas. Per tuos ketverius metus įgyvendinome daugiau kaip 400 projektų vieni ir su vietos partneriais. Taip norėjome parodyti, ką matome gyvenime gero, gražaus, tikro. Yra tokia lenkų daina, kurioje skamba žodžiai: "Už tai, kas yra gražiausia, svarbiausia, teisingiausia, vertingiausia ir didžiausia verta aukoti gyvenimą".

- Kokių problemų įžiūrite lietuvių ir lenkų santykiuose ir kaip prie jų sprendimo prisideda Lenkų institutas?

- Lenkams ir lietuviams pirmiausia reikia geriau pažinti vieniems kitus, daugiau bendrauti, diskutuoti, o problemas gali padėti spręsti mokslinės konferencijos. Mes jas rengėme ir jose kalbėjome apie istoriją ir dabartį, apie iššūkius, su kuriais susiduria lenkai Lenkijoje ir lietuviai Lietuvoje. Nuo pačių žmonių priklauso, kaip jie tas problemas supranta - juk galima mažą problemą paversti didele ir didelę - maža.

- Ar Lenkų instituto veikla Lietuvoje apsiriboja vadinamuoju Vilniaus kraštu, kuriame gyvena daug lenkų, ar stengiasi apimti visą Lietuvą?

- Mes orientuojamės į visą Lietuvą, visus jos gyventojus ir regionus. Mūsų renginiai vyko ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje ir Kaune, bet ir Šiauliuose, Plungėje, Kėdainiuose, Pasvalyje, Anykščiuose, Alytuje, Marijampolėje bei kitur. Visur buvome draugiškai priimti, lietuviai domisi mūsų veikla ir nori bendradarbiauti. Šis noras yra abipusis. Bet dar galima daug nuveikti šioje srityje. Glaudžiau galėtų bendradarbiauti savivaldybės, jaunimas, mokytojai.

Mes surengėme išvykų į įvairius Lenkijos miestus kultūros darbuotojams, siekėme, kad lenkai ir lietuviai geriau susipažintų, kad gimtų naujų bendrų projektų, kuriems būtų galima naudoti ir Europos Sąjungos (ES) fondų lėšas. Juk lenkai ir lietuviai neturi vienas su kitu susipažinti Dubline ar Londone.

Norėtųsi, kad lenkai ir lietuviai kartu veiktų kaip variklis, skatinantis viso Vidurio Europos regiono bendradarbiavimą. Todėl į Vilniuje surengtus renginius kvietėme latvius, ukrainiečius, čekus, baltarusius. Į Vilniuje vykusį Tarptautinės kultūros kongresą buvo atvykę keliolikos šio regiono valstybių atstovai. Jie geriausiai supranta regiono problemas ir veikdami kartu gali padaryti įtaką sprendimus priimantiems ES politikams. Tuos sprendimus jiems padeda surasti visuomenė, inteligentija, mokslininkai. Lietuviai ir lenkai gali turėti įtakos Briuseliui: jam parodyti, kaip regiono žmonės supranta problemas bei santykius su kaimynais.

- Esate kilęs ir Vakarų Lenkijos, neturite nė lašo lietuviško kraujo. Kaip atsitiko, kad susidomėjote Lietuva ir išmokote lietuvių kalbą?

- Lietuva domėjausi nuo studijų Poznanės universitete laikų. Tuomet lietuvių kalbos mokėmės iš Jungtinėse Valstijose išleistų angliškų vadovėlių. Juose Lietuva buvo pavaizduota taip, kad už širdies griebė. Vėliau keliaudamas po Lietuvą pamačiau tokių gražių vietų, jog negalėjau susilaikyti neparodęs jų savo žmonai, kad ji suprastų, ką aš jaučiu. Taip antrą kartą aplankiau Panemunę. Tos vietos svarbios ne tik dėl gražaus peizažo, architektūros, bet ir dėl istorijos. Ten pamačiau, kaip lietuviai myli savo šalį ir kodėl Lietuva išliko kaip valstybė. Neišdildomą įspūdį paliko Veliuona, vienas švariausių Lietuvos miestų, kurio gyventojai jaučia ryšį su tėvyne. Pažinau Lietuvą po ją keliaudamas ir stebėdamas tai, ką sukūrė žmonės. Tai kėlė pagarbą, nes sutikau žmonių, kurie savo gyvenimą skyrė aukštesniems tikslams. Šiandien meilė savo tėvynei labiau jaučiama Lenkijoje ir Lietuvoje, nes Europoje šį jausmą jau nustelbia ekonominis interesas. Žmones užvaldęs kosmopolitizmas, su juo mūsų šalyse žmonės nėra linkę susitapatinti, ir tai verta pagarbos.

Į Vilnių pirmą kartą atvažiavau 1990-aisiais. Tuomet rašiau magistro darbą apie Lietuvoje 1988 metais prasidėjusias permainas, nepriklausomybės atgavimą. Studijuodamas Vilniaus universitete galėjau stebėti, kas vyksta, o vėliau dirbdamas visuomeninėse organizacijose ir kaip žurnalistas rašiau apie tai Lenkijos spaudai. Tuo metu čia įsigijau daug draugų, o kai 1995 metais grįžau į Varšuvą, Lietuva liko mano širdyje. Išliko ryšiai, nuolat susitikdavau su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis, kartu rengėme įvairius projektus. Norėčiau tai daryti ir ateityje. Tad, kaip sakoma Lenkijoje, toks buvo mano nuotykis su Lietuva.

- O kas jus labiausiai nustebino, gal net šokiravo, kai atvykote į Lietuvą?

- Eilės prie kavinių ir restoranų. Buvo 1990 metai, vasaris, mėnuo iki nepriklausomybės paskelbimo, o kone visos kavinės apgultos žmonių. Lenkijoje eilės nusidriekdavo tik prie parduotuvių. Nuostabą kėlė ir tai, kad vėliau per blokadą Lietuvoje vyko normalus gyvenimas - žmonės statė namus, pirko daktarišką dešrą, veikė visos įstaigos, nes lietuviai nebuvo pesimistiškai nusiteikę, nesėdėjo rankų sudėję, o ieškojo išeities, buvo aktyvūs. Ir šiandien jie yra veiklūs - neranda darbo tėvynėje, važiuoja jo ieškoti kitur, nori pažinti kitus žmones.

 

- Ką išvykdamas patartumėte savo įpėdinei? Ar norėtumóte vėl sugrįžti į Vilnių?

- Mano įpėdinė Malgorzata Kasner dirbo Vilniuje nemažai metų. Ji gerai kalba lietuviškai, turi savo viziją, supranta, kas čia vyksta. Palinkėčiau jai ištvermės, nepasiduoti krizės sukeltiems sunkumams. Tai, kad trūksta pinigų įvairiems projektams, neturi slopinti aktyvumo. Palinkėčiau žvelgti į ilgalaikę perspektyvą, o ne keletą metų į priekį. Prieš kelias savaites į Gdynės kino festivalį mūsų nuvežtų lietuvių grupė matė filmą "Generolas Nylas", pasakojantį apie Antrojo pasaulinio karo laikų lenkų generolą Emilį Fieldorfą, vieną ryškiausių Armijos Krajovos karo vadų, kuris po karo komunistų buvo suimtas ir nužudytas. Šis generolas elgėsi garbingai iki galo, liko ištikimas savo idealams, padėjo kitiems, nors žinojo, kad jo laukia mirtis. Turime tapatintis su tokiais žmonėmis, nes jie nepalūžta sunkiose situacijose. Ir mes turime nepasiduoti trumpalaikėms problemoms, žiūrėti į perspektyvą. Tikiuosi, tą filmą galės pamatyti ir lietuviai - Lenkų institutas labai stengiasi, kad taip būtų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"