TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Olandų profesorius: tereikia atsakingai rinktis pirkinius

2015 04 20 9:00
Šiuo metu prof. P. Glasbergenas tyrinėja, kokį poveikį vakarietiškos tvarumo iniciatyvos turi smulkiesiems žemdirbiams, auginantiems kavamedžius, kakavmedžius, arbatmedžius, palmes besivystančiose šalyse. AFP/Scanpix nuotrauka

Darni plėtra – ne paprasčiausia gamtinių išteklių apsauga, o gyvenimo sąlygų, tarp kurių patenka ir fizinė aplinka, gerinimas, teigia Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete viešėjęs Utrechto ir Mastrichto universitetų profesorius, darnaus vystymosi politikos ekspertas dr. Pieteris Glasbergenas. 

Portalui lzinios.lt jis teigė, kad nebūtina uoliai domėtis tvaria plėtra, pakanka supratimo apie susietumą su žmonėmis besivystančiose šalyse per ekonominius procesus, kuriuose dalyvaujame. Pirkėjui užtenka permąstyti savo vartojimo įpročius o verslininkui prekių pasiūlą, kad prisidėtų prie gyvenimo sąlygų gerinimo trečiajame pasaulyje.

Lengviau susitarti, kas netvaru

Darnios plėtros koncepcija nėra sena, išpopuliarėjo tik 1987-aisiais, kai pasirodė Jungtinių Tautų Bruntlando komisijos ataskaita „Mūsų bendra ateitis“. Universitetų auditorijose ir tyrimų centrų kabinetuose užgimusiu terminu šiandien žarstomasi daugelyje tarptautinių dokumentų, valstybės oficialiai deklaruoja dedančios pastangas, kad vystymasis būtų tvarus. Ši koncepcija skatina galvoti apie ryšius tarp socialinės, ekonominės ir gamtinės aplinkos plotmių, aiškina profesorius iš Nyderlandų.

Kritikai pabrėžia, kad terminas pernelyg platus, nieko konkretaus nepasakantis, tačiau P. Glasbergenas teigia, jog tai simbolinė koncepcija, panašiai kaip laisvė. „Tvariu vystymusi galima pradėti pokalbį apie tai, kokius standartus norime pagerinti esamoje situacijoje. Šis terminas labai atviras, nenurodantis, kas konkrečiai yra tvaru, labiau į tai, kas netvaru. Manau, lengvai sutarsime, kad netvaru išnaikinti žuvis vandenyne ar iškirsti atogrąžų miškus. Taip pat netvaru, kai žmonės gyvena skurde, vaikai negali eiti į mokyklą, kai nėra sveikatos apsaugos“, – dėsto jis. Kritikuotiną dėl platumo terminą profesorius apgina sakydamas, kad jis turi vertės tuomet, kai yra suprantamas kaip pradinis taškas diskusijai: „Neįmanoma, kad jis nurodytų, ką tiksliai reikia daryti, nes tai, ką nori pakeisti, priklauso nuo atvejo – tvarus vystymasis Nyderlanduose, Lenkijoje ar Butane skiriasi“.

Prof. P. Glasbergenas. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Ne tik apie gamtą

Darnus vystymasis kritikuojamas ir dėl to, jog jame telpa kraštutinė ekocentrinė perspektyva, kuomet aukščiausia vertybe laikoma gamta, o ne žmogaus gerovė. Pastarajam požiūriui nepritariantieji primena XVI a. anglų filosofo Franciso Bacono frazę, jog „pasaulis sukurtas žmogui, o ne žmogus pasauliui“. Tam pritaria ir pašnekovas, pabrėždamas, kad tvarios plėtros esminė idėja – visuomenės pažanga, apimanti ne tik gamtinius, bet ir socialinius aspektus.

Kad tai iliustruotų dėstydamas studentams, pradeda pasakojimu apie savo senelį: „Jis gyveno pietiniame šalies mieste Leidene, kur kanalai buvo itin užteršti. Fabrike pradėjo dirbti būdamas vienuolikos metų – nuo septynių ryto iki septynių vakaro. Jis buvo vienas iš vienuolikos vaikų ir šeima gyveno name su dviem miegamaisiais ir pastoge. Nebuvo sveikatos apsaugos, senatvės pensijų. Kai aš augau Leidene, kanalai vis dar buvo užteršti fabrikų. Mano šeima gyveno name, kurį būtinai reikėjo renovuoti. Vėliau stebėjau, kaip situacija gerėja. Šiandien atvykęs matau nuostabų miestą – neliko teršiančios industrijos, kanalai švarūs, gyvenamieji namai geros būklės, gyventojai apdrausti, moterų padėtis nepaprastai pagerėjo. Tai aš vadinu tvariu vystymusi“.

Problemos ne Vakaruose

Sociologiją studijavęs mokslininkas tvariu vystymusi susidomėjo per žmoną. Prieš trisdešimt metų jis nagrinėjo užterštumo problemas Nyderlanduose, kurios, kaip suprato vėliau, gali būti techniškai išspręstos. Tuo metu jo žmona buvo įsitraukusi į „Sąžiningos prekybos“ (angl. „Fair Trade“) judėjimą. Akademinės karjeros pradžioje jis tyrinėjo, kaip žmonės tvarkosi su savo fizine aplinka, kodėl dėl mūsų veiklos jai kyla grėsmė: „Žvelgiau į tai su nuostaba. Niekuomet nepriklausiau aplinkosaugininkų judėjimams, nebuvau aktyvistas. Kėliau sociologinius klausimus apie tai, kodėl žmonės patys sau kenkia, kaip tai paaiškinti. Norėjau suprasti, kas vyksta. Vėliau pradėjau tuo domėtis ir pasauliniu lygmeniu – besivystančiomis šalimis“.

Anot P. Glasbergeno, Vakaruose gyvenimo sąlygos jau yra pagerėjusios, o dalyje trečiųjų šalių šis procesas vyksta dabar. „Šiandien tvarumo problemos Vakarų nebekamuoja, gyvenimo sąlygos tokios geros dar niekada nebuvo, net jei ir reikia dorotis su pasauliniais atšilimo ar biologinės įvairovės nykimo padariniais. Esminės problemos dėl tvarumo šiandien vargina besivystančias šalis, kur skurdas, nedarbas, prasta moterų padėtis, jokios sveikatos apsaugos, didžiulė tarša“, – kalba pašnekovas.

Kai kurie kritikai teigia, jog tvaraus vystymosi koncepcija mažina trečiojo pasaulio ekonominio augimo tempus. Tačiau profesorius iš Nyderlandų nemano, kad verta jam leisti kartoti Vakarų klaidas, kai beatodairiškai siekta ekonominio augimo, o po to teko dorotis su taršos padariniais.

Būtina demokratija

Jis priduria, jog tvari plėtra nedemokratiškose šalyse neįmanoma. „Negalima kalbėti apie tvarų vystymąsi Afrikos valstybėse, kur valdo karinės diktatūros. Jam būtina demokratija, – teigia mokslininkas, atkreipdamas dėmesį, jog labai prastos aplinkos sąlygos ir skurdas dažniausiai lydi autokratinius režimus. – O šalyse, kur valdžia demokratiška, gyvenimo sąlygos gerėja. Kinija – išimtis“.

Kaip teigiamą pavyzdį P. Glasbergenas įvardija Indiją. Pirmąsyk ten lankėsi prieš keturiasdešimt metų ir sugrįžęs žmonai pasakė daugiau nekelsiantis ten kojos. Visgi sugrįžo praėjus dviem dešimtmečiams, po to lankėsi dar keletą kartų, dėstė studentams ir stebėjo, kaip visuomenėje formuojasi vidurinioji klasė, gyventojų socioekonominė situacija gerėja: „Dėl to negali nuneigti ekonominio augimo svarbos. Norint užtikrinti sveikatos apsaugą, padidinti priėjimą prie švietimo, reikalingi pinigai. Dėl Indijos augimo formuojasi vidurinioji klasė, kuri domisi aplinkosauginėmis bei socialinėmis šalies problemomis. Matomas pagerėjimas“.

Domisi Indonezijos žemės ūkiu

„Tikiuosi prisidėti prie naujos mokslininkų kartos, galinčios analizuoti tvaraus vystymosi problemas savo valstybėse“, – teigia Vilniuje viešėjęs profesorius iš Nyderlandų.

Pastaruoju metu akademikas tyrinėja nevyriausybinių organizacijų ir verslo bendradarbiavimą dėl tvarumo žemės ūkio srityje. „Bandome išsiaiškinti, kokį poveikį vakarietiškos tvarumo iniciatyvos turi besivystančioms šalimis ir ypač smulkiesiems ūkininkams – milijonams žmonių, auginantiems kavamedžius, kakavmedžius, arbatmedžius, palmes. Tyrinėjame gamtinius, socialinius, ekonominius padarinius“ – kalba profesorius, dirbantis ne vienoje valstybėje, tačiau daugiausia Indonezijoje, kur tyrimus atlieka penki jo doktorantai ir vienas neseniai disertaciją apsigynęs jaunas mokslininkas.

„Pastarąjį dešimtmetį matyti, kaip atsiranda vis daugiau tvarumo standartų žemės ūkio produktams“, – pastebi jis. Gerai žinome prekių ženklinimą „Fair Trade“ logotipu, bet tokių sistemų yra ir daugiau, pavyzdžiui, „Organic“, „Trustea“ etc. Pasak P. Glasbergeno, jos populiarėja ir tai vyksta dėl partnerystės tarp įmonių, tokių kaip „Unilever“, „Nestle“, ir nevyriausybininkų, tarkime, Pasaulinis gamtos fondas ar tarptautinė paramos organizacija „Oxfam“. Drauge jos kuria tvarumo standartus ir juos įgyvendina per produktų sertifikavimą. Pavyzdžiui, palmių aliejų sertifikuoja asociacija RSPO (liet. „Apskritojo stalo diskusijos dėl tvaraus palmių aliejaus“), siekianti išspręsti Malaizijoje ir Indonezijoje kylančias problemas. Atogrąžų miškai kertami tam, kad būtų galima didinti palmių plantacijų plotus – palmių aliejus yra vienas iš plačiausiai pasaulyje naudojamų, jo randama maisto produktuose, kosmetikoje, buitinėje chemijoje, biokure, net pašare gyvūnams. Tokio pobūdžio asociacijos veikia ir sojai, kavai, kakavai, arbatai ženklinti.

Bendradarbiauja ne vien dėl pelno

Kyla klausimas, kodėl verslui turėtų rūpėti tvari gamyba. Pašnekovas aiškina, jog tarptautinės korporacijos įsitraukia į bendradarbiavimą dėl tvarumo, nes supranta, kad kitu atveju ilguoju laikotarpiu gresia pralošti. Pavyzdžiui, verslininkams rūpi, kad kuo daugiau kakavmedžių augintojų patektų į rinką, kitaip po 15 ar 20 metų pristigsime kakavos. Įmonės ne tik galvoja apie savo ateities pelną, bet ir nenori susigadinti reputacijos. Prastas tonas tiekti produktus, kurių gamintojai vos išgyvena, tai kenkia įmonės reputacijai. Didelėms korporacijos rūpi ir jų socialinė atsakomybė. Profesoriaus teigimu, verslininkai pradeda suprasti, kad šalia pelno didinimo jie turi rūpintis ir sąlygomis, kuriomis gaminami jų parduodami produktai.

Tuo metu nevyriausybinės organizacijos rūpinasi pagerinti trečiojo pasaulio ūkininkų gyvenimo sąlygas. „Įdomu matyti, kad iniciatyvos imasi verslas ir nevyriausybinis sektorius, o ne vyriausybės. Mano požiūriu, jos vis mažiau ir mažiau įsitraukia“, – kalba darnios plėtros ekspertas. Pavyzdžiui, Indonezijos valdžia nepatenkinta, kad kažkokie Europoje įsikūrę verslininkai ir nevyriausybininkai aiškina, kaip reikia užsiimti žemės ūkiu. Tačiau tuo pačiu, kaip pažymi pašnekovas, ji mato, kad tvarūs produktai paklausūs tarp vartotojų. Šiuo metu, paskatinti privačių iniciatyvų, ir Indonezijos, ir Malaizijos politikai rengia savo tvarumo standartus, bet jie pradėjo dar visai neseniai. „Išimčių yra, tačiau apibendrinant galima būtų teigti, kad kelią link tvarumo besivystančiose šalyse pramynė verslininkai ir nevyriausybinės organizacijos. Mane tai tikrai stebina. Prieš penkiolika metų būčiau perspėjęs nepasitikėti verslo žmonėmis“, – kalba olandų profesorius.

Valdžiai nerūpi

Anksčiau mokslininkas galvojęs, kad rūpintis tvarumu turėtų vyriausybės, tačiau pastebėjęs, kad be didžiulio spaudimo jos to nedaro. Nevyriausybinis sektorius visuomet spaudė ne politikus, o verslininkus: „Jie suprato pavojų, kurį kelia nevyriausybininkų kampanijos, nukreiptos prieš jų produktus, bijojo boikotų“. Tuo metu valstybėms sudėtinga kurti tvarumo standartus, nes tai išbandymas laisvosios prekybos principui. „Tai viena esminių liberalios demokratijos ir ekonominės sistemos savybių. Būtent dėl to kai kurių šalių politikai nėra linkę ko nors imtis dėl tvaraus vystymosi. O ir tie, kurie linkę, įsitraukia tik netiesiogiai“, – dėsto pašnekovas.

P. Glasbergenas priduria, kad, pavyzdžiui, pusė tvariai pagaminamos kavos nepatenka į rinką, nes tokios valstybės kaip Pakistanas, Indija ar Rusija nesuinteresuotos tvarių produktų pirkimu. Joms rūpi tik gera kokybė ir žema kaina: „Dalis pasaulio dar nesidomi tvariu vystymusi ir tai reiškia, jog esama tvarių produktų perprodukcijos. Tai didelė problema“.

„Aš žinau, kad negaliu pakeisti pasaulio, tačiau stengiuosi, ir manau, jog tai svarbu, dirbti su doktorantais iš besivystančių šalių. Tikiuosi prisidėti prie naujos mokslininkų kartos, galinčios analizuoti tvaraus vystymosi problemas savo valstybėse. Tikrovę galiu veikti tik netiesiogiai, dirbdamas su studentais, intelektualais“ – užbaigia pokalbį profesorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"