TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Olimpinė politika

2008 04 14 0:00
Nors Tarptautinio olimpinio komiteto vadovai tvirtina kitaip, olimpinis sportas jau seniai tapo politika.
AFP/Scanpix nuotrauka

Ar verta rengti žaidynes autokratinėse valstybėse, nes tibetiečių pavyzdys labai įkvepiantis? Visai tikėtina sulaukti didelio sukilimo Šiaurės Kaukaze prieš Sočio olimpiadą 2014-aisiais.

Tarp sportą gerbiančių žmonių yra tokia sąvoka - olimpiniai metai. Ši sąvoka reiškia kas ketvirtus metus, kai vyksta vasaros olimpinės žaidynės. Mūsų televiziniais laikais tai reiškia, kad kokie 3 mlrd. žmonių visame pasaulyje geras dvi savaites savo "hipnodėžėse" stebės ne vien keistas išgalvotas kitų žmonių gyvenimo istorijas, bet ir gana autentiškas sporto varžybas. Žinių laidose naujienos iš sporto aikštynų tas dvi savaites dominuos nustelbdamos tradiciškai nemalonias politines aktualijas, ir tai trumpam sukels iliuziją, kad žmonės nėra jau tokie niekam tikę palyginti su labiau išsivysčiusiais žinduoliais (katėmis, surikatomis, karvėmis, šernais ir pan.).

Tačiau politika yra ambicingas ir kaprizingas sutvėrimas, gana dažnai trikdantis olimpinių žaidynių euforiją. Veikiausiai taip bus ir 2008-aisiais.

Graži pradžia

Olimpinis judėjimas gimė XIX amžiaus pabaigoje Vakarų Europoje. Tai buvo puikus romantinių iliuzijų apie šviesią žmonijos ateitį metas. Štai mes dabar didžiuojamės Šengeno erdve, bet XIX amžiaus pabaigoje Šengeno pavyzdžio Europa buvo kur kas didesnė (apėmė ir Rusiją, Balkanus, Turkiją) ir liberalesnė, nes nebuvo "kovos su terorizmu" isterijos, ir net tokie pavojingi ekstremistai kaip Leninas laisvai keliavo po Europą be jokių vizų, ramiai pasiimdavo pašte savo mirusio tėvo pensiją, kurią pervedinėjo Rusijos imperijos vyriausybė. Aišku, europiečiai efektyviai ir su pasimėgavimu žudė musulmonus Sudane, sukilėlius Kinijoje ar Madagaskare, o retkarčiais netgi streikuojančius savo šalių gamyklų darbininkus. Tačiau buržuazinis pasaulis buvo ramus, šiltas ir drėgnas.

Štai tokioje snūduriuojančioje geraširdėje Europoje 1894 metais Pierre'as de Coubertinas ir įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą, kuris surengė pirmąsias žaidynes Atėnuose 1896-aisiais. Olimpinės žaidynės visiškai atitiko ramias ir tvarkingas to meto Vakarų vertybes: atidarymai būdavo itin kuklūs, palyginti su dabartiniais, atletai atvykdavo ir kambarius išsinuomodavo už savo pinigus, rungdavosi daugiau savo malonumui, o apdovanojimai būdavo gana įvairūs: pirmojoje olimpiadoje medalį (beje, sidabrinį) ir alyvos šakelę gavo tik nugalėtojas, o antrojoje nugalėtojai buvo apdovanoti meno kūriniais. Ilgų distancijų bėgikai finišą pasiekdavo toli gražu ne visi, o tas pats sportininkas pasiimdavo labai įvairių šakų apdovanojimus. Niekas nerezgė brangių reklaminių sutarčių ir įkyriai nelakstydavo su savo šalies vėliava po pergalės.

Iš esmės tai buvo linksmas sambūris, o ne įtemptu darbu, deja, neretai ir chemikalais, paremta profesionalų kova, kaip dabar.

Politikos priemaišų atsiradimas

Pirmi politikos daigeliai nedrąsiai prasikalė 1908-aisiais Londone, kai čempionai prie medalių dar gavo ir Britanijos vėliavas. Be abejo, tai buvo naivus ir nepiktybiškas svarbiausios to meto valstybės mostas, bet turbūt nuo jo olimpiniame judėjime nacionalinė dimensija pradėjo stiprėti.

Apogėjus buvo pasiektas 1936-aisiais Berlyne, kur naciai gana sėkmingai panaudojo olimpines žaidynes propagandiniais tikslais, nors, aišku, buvo ir akibrokštų - kaip tyčia, sėkmingai pasirodė juodaodžiai sportininkai.

Dėl visa ko, po Berlyno olimpiados žaidynės iki 1980-ųjų vyko tik demokratinėse valstybėse. Ir tai visai pasiteisino, nes tik 1972-aisiais Miuncheną sukrėtė politinis incidentas, kai musulmonų teroristai nužudė Izraelio sportininkus. Tačiau pasaulio pasipiktinimas buvo toks didelis, kad net legendomis apipintas Osama bin Ladenas apsiribojo grasinimais, bet išpuolių per olimpiadas nevykdė. Žinoma, saugumo tarnybos bando tai parodyti kaip savo produktyvios veiklos rezultatą (kartu ir pasiskųsti dėl nepakankamo finansavimo), bet greičiausiai rimtų akcijų nebuvo todėl, kad teroristams viešoji nuomonė ir moralinis žmonių palaikymas labai svarbūs.

Kyla rimtų problemų

1980-ųjų bandymas pagaliau surengti olimpines žaidynes diktatūrinėje valstybėje baigėsi visiška katastrofa. Likus pusmečiui iki žaidynių Maskvoje sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną. Ko raudonieji ten lindo, jie net patys tinkamai paaiškinti nesugebėjo, nes, kaip vėliau paaiškėjo, pasaulinei prekybai ši šalis gali pasiūlyti tik dvi eksporto prekes: opijatus ir teroristus. Galbūt sovietų valdžią labai domino šios rūšies prekės, bet laikas buvo pasirinktas visiškai netinkamas, nes Maskvos olimpiadą boikotavo daugiau kaip pusė pasaulio valstybių (tiesa, kai kurių Vakarų šalių atskirų šakų federacijos dalyvavo, nes demokratinėse šalyse tokie dalykai nėra griežtai reglamentuojami). Taigi sovietams teko skinti medalius be malonumo nugalėti amerikiečius. Kadangi 1984-ųjų olimpiada buvo kaip tik Los Andžele, kad išsaugotų orumą, Varšuvos blokui irgi teko ten nevažiuoti.

Naujas bandymas surengti žaidynes diktatūrinės šalies sotinėje Pekine vėl kaitina prieštaringas aistras. Nemanau, kad savo maištą tibetiečiai sieja su artėjančia olimpiada - tokie maištai ten vyksta periodiškai. Greičiausiai jie netyčia pataikė tinkamą laiką ir pagaliau buvo išgirsti. Tai verčia vėl pagalvoti, ar verta rengti žaidynes autokratinėse valstybėse, nes tibetiečių pavyzdys labai įkvepiantis. Visai tikėtina sulaukti didelio sukilimo Šiaurės Kaukaze prieš Sočio olimpiadą 2014-aisiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"