TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

P. Pavlenskis ir kūno politika Rusijoje

2016 06 11 6:00
Piotras Pavlenskis per performansą „Grėsmė“. Reuters/Scanpix nuotrauka

Vladimiro Putino Rusijoje protestuoti nėra saugu. Už tai gresia baudos, laisvės atėmimo bausmės ar net būti paguldytam į psichiatrijos ligoninę. Tačiau vienas menininkas tokio pavojaus nepaiso. Jo tema yra politika, o kūnas – priemonė perteikti savo idėjas. Šis menininkas yra Piotras Pavlenskis.

2015 metų lapkričio 9-osios naktį P. Pavlenskis padegė Federalinės saugumo tarnybos Maskvos būstinės duris. Tai liūdnai pagarsėjęs pastatas, kuriame sovietų laikais buvo įsikūręs KGB. Durims įsiliepsnojus, prireikė tik 17 sekundžių, kad prisistatytų pirmasis policininkas. Netrukus atvyko dar keletas pareigūnų, jie pargriovė menininką ant žemės, surakino jį ir įgrūdo į policijos furgoną. „Dieve mano, – vienas šūktelėjo. – Kiek daug tokių pamišėlių!“

„Segregacija“.

Šią akciją menininkas pavadino „Grėsme“, teigdamas, kad tai buvo protesto prieš valstybės saugumo tarnybų „terorizmą“ išraiška. „FSB pasitelkia terorą tam, kad kontroliuotų 146 mln. žmonių. Baimė laisvus žmones paverčia lipnia atskirų kūnų mase“, – sakė jis.

Už šią akciją menininkui grėsė treji metai laisvės atėmimo. Tačiau trečiadienį Maskvos teismas vietoj bausmės P. Pavlenskiui skyrė baudą: 500 tūkst. rublių (6,8 tūkst. eurų). Nelabai tikėtina, kad jis ją sumokės, todėl ši istorija neabejotinai turės tęsinį.

Išgarsėjo užisiūdamas burną

Dar iki „Grėsmės“ P. Pavlenskis sukūrė daugybę įspūdingų, šokiruojančių politinių performansų. Pirmoji jį išgarsinusi akcija – „Siūlė“. 2012 metų pradžioje „Pussy Riot“ merginos Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje surengė politinį protestą. Jos meldėsi, kad Rusija būtų išvaduota nuo prezidento V. Putino. Dviem merginoms – Nadeždai Tolokonikovai ir Marijai Aliochinai – buvo paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Jų byla tapo tarptautine sensacija ir perspėjimu, kas laukia toliau. „Nuo tos akimirkos režimas pradėjo rimtai užsiiminėti menais, pasitelkdamas visus savo represinius metodus, – teigė ne vienai galerijai vadovavęs Maratas Guelmanas, kuris dėl pareikštos paramos „Pussy Riot“ buvo priverstas išvykti iš šalies. – Tie patys procesai vyko žiniasklaidoje, vėliau politikoje, o dabar – mene.“

„Fiksacija“.

P. Pavlenskiui politinis „Pussy Riot“ teismas buvo esminis momentas: „Tai buvo brutali režimo pastanga įeiti į meno teritoriją ir ją paversti ideologinės kontrolės mechanizmu.“ Jis surengė akciją „Siūlė“, per kurią priešais teismo rūmus, kuriuose buvo teisiamos grupės „Pussy Riot“ merginos, užsisiuvo burną.

Vėlesni protestai buvo ne mažiau įspūdingi. Per akciją „Karkasas“ priešais rūmus, kuriuose renkasi Sankt Peterburgo įstatymų leidėjai, jis gulėjo nuogas, įsivyniojęs į spygliuotą vielą. Šitaip menininkas protestavo prieš despotišką Rusijos teisinę sistemą. Akcija „Segregacija“ jis siekė atkreipti dėmesį į atnaujintą praktiką guldyti politinius oponentus į psichiatrijos ligoninę. P.Pavlenskis atsisėdo ant Maskvos Serbskio psichiatrijos centro stogo ir nusipjovė ausies spenelį. Akcijos „Laisvė“ metu Sankt Peterburgo centre jis atkūrė Maidano protestus. Tačiau geriausiai žinoma jo politinė akcija „Fiksacija“, per kurią jis prisikalė savo sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio.

Maskvos akcionizmas

P. Pavlenskis yra akcionistas ir savo kūryba pratęsia šios meno formos istoriją Rusijoje. Maskvos akcionizmo pradžia – praeito amžiaus dešimtasis dešimtmetis, kai nedidelė grupė enfants terribles išėjo į gatves ir jose rengė visą pasaulį stebinančius, provokuojančius performansus. Garsiausi to meto akcionistai – Anatolijus Osmolovskis, Olegas Kulikas ir Aleksandras Breneris.

„Karkasas“./tumbnation.com nuotrauka

Viena garsiausių akcijų buvo surengta 1994-aisiais. Ji vadinosi „Pasiutęs šuo, arba Vienišo Cerberio ginamas paskutinis tabu“. Jos metu nuogas O. Kulikas puolė praeivius, šokinėjo per pravažiuojančias mašinas, šlapinosi pakėlęs koją. O. Kulikui akcionizmo esmė buvo individuali tapatybė. Anot jo, iš nesibaigiančių kolektyvizmo mitų, minių, grupių, partijų išniro žmogus, individas ir pareiškė: „Aš egzistuoju! Štai aš ir aš esu menas.“

Tačiau kontroversiškiausia ir P. Pavlenskio labiausiai vertinama figūra buvo A. Breneris. Visą praeito amžiaus dešimtąjį dešimtmetį jis terorizavo Maskvą. Vienos akcijos metu, atsistojęs priešais Kremlių, A. Breneris mosavo bokso pirštinėmis ir kvietė Borisą Jelciną muštis, per kitą akciją jis viešai masturbavosi. Už savo veiksmus buvo ne sykį suimtas ir sumuštas. Tačiau amžiaus pabaigoje judėjimas išsisėmė. A. Osmolovskis nustojo rengti akcijas, nes iškilo grėsmė patekti į kalėjimą. A. Breneris išvyko iš Rusijos, O. Kulikas ėmėsi skulptūros.

Antroji akcionistų banga prasidėjo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje. Sankt Peterburge atsirado grupė „Bombili“, o Maskvoje – grupė „Voina“, iš kurios vėliau kilo „Pussy Riot“. Priešingai nei pirmieji akcionistai, jie veikė kaip kolektyvas ir stengėsi, kad niekas jų nepagautų. Tačiau akcionistai veikė tada, kai Rusijos valdžia dar nesistengė visiškai užgniaužti sau nepalankaus meno.

Valdžios atstovai – akcijų dalyviai

P. Pavlenskis savo akcijas kuria itin represyvaus V. Putino valdymo laikotarpiu. Vis labiau traukiantis išraiškos erdvei, menininkas tik stiprėja. Jo darbų centre – pastangos parodyti individo egzistavimą, įrodyti, kad yra įmanoma būti subjektu valstybėje, kuri stengiasi visus paversti savo objektais. Todėl iš valdžios gniaužtų jis išlaisvina savo kūną. „Jis rodo žmogų, kuris pasiruošęs save sužaloti labiau ir skaudžiau nei kas nors kitas. – sako M. Guelmanas. – Šitaip jis atskleidžia sistemos silpnąją vietą: tavo galia baigiasi ten, kur prasideda mano kūnas, nes tu niekada negalėsi man padaryti to, ką aš sau esu padaręs.“

„Karkasas“.

P. Pavlenskis kuria tokias situacijas, kuriomis valdžios atstovus įtraukia į savo akcijas, paversdamas juos savo absurdo teatro marionetėmis. Pradinė akcija – tik pirmas žingsnis. Viskas, kas eina po to – areštas, teismo procesas, nušvietimas žiniasklaidoje – yra integrali jo kūrybos dalis.

Valdžia ne kartą siekė diskredituoti P. Pavlenskį, bandydama jį parodyti kaip nusikaltėlį arba psichiškai nesveiką asmenį. Paklaustas, ką jis mano apie „Fiksaciją“, Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis pasiūlė reporteriui apie tai pasidomėti psichiatrijos ligoninėje. Po „Grėsmės“ Kremliaus ruporu vadinamas Dmitrijus Kiseliovas pabandė akcionizmą susieti su „Islamo valstybe“ (IS): „Palyginkime tai su IS klipais, kuriuose filmuojamas galvų kapojimas: kodėl tai ne akcionizmas? Jie daug geriau nufilmuoti nei P. Pavlenskio akcijos. Ar ir jiems reikia įteikti prizą?“

Tyrėjas metė darbą

Iš pradžių P. Pavlenskis nebuvo griežtai baudžiamas, nes buvo stengiamasi išvengti „Pussy Riot“ lygio skandalo. Tačiau po akcijos „Laisvė“, kuria buvo atkartoti Maidano protestai, jo jau nebuvo galima ignoruoti. P. Pavlenskio bylai tirti buvo paskirtas jaunas tyrėjas Pavelas Jasmanas. Jis kelis mėnesius vyriausybės paliepimu ėmė interviu iš Sankt Peterburge įsikūrusio menininko. Tačiau šių pokalbių rezultatas buvo netikėtas – įsiklausęs į menininko žodžius, P. Jasmanas metė darbą Rusijos tyrimų komitete. Jis teigė, jog nenorėjo pasiųsti menininko į psichiatrijos ligoninę, kaip to pageidavo jo viršininkai.

„Siūlė“./http://barremag.info/ nuotrauka

Dėl savo akcijų P. Pavlenskis ne sykį privalėjo ištverti psichiatrinį patikrinimą. Tačiau kiekvieną kartą teismo psichiatrai pripažindavo jį sveiku. Paskutinį sykį tai buvo balandžio mėnesį, kai jis buvo pripažintas sveiku po Serbskio psichiatrijos ligoninėje praleisto mėnesio. Čia, beje, sovietiniais laikais buvo dažnai siunčiami politiniai disidentai.

Štai dabar P. Pavlenskis ir vėl laisvėje. Tuo metu, kai dauguma Rusijos kultūros srityje veikiančių asmenų arba susitaiko su putinizmu, arba išvyksta iš šalies, P. Pavlenskis meta jam iššūkį. „Valdžios balsas sako: „Klausyk, pakartok, paklusk!“ Meno balsas sako: „Kalbėk, nesutik, priešinkis!“ – rašo jis savo dar pasirodysiančiame manifeste „Biurokratinė konvulsija ir nauja politinio meno ekonomika“ („The Bureaucratic Convulsion and the New Economy of Political Art“).

Parengė GODA JUREVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"