TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pabėgusieji į laisvę

2010 12 16 0:00
Astanos simbolis - Baitereko bokštas.
LŽ archyvo nuotrauka

Šiandien Kazachstanas švenčia tik 19-ąsias nepriklausomybės metines. Tačiau šios jaunos valstybės įtaka Eurazijos regione auga neįtikėtinai greitai. Neįtikėtinai greitai stiprėja ir kazachų nacionalinis sąmoningumas bei didžiavimasis savo valstybe, nors jie tikrai negyvena geriau už lietuvius.

Šią vasarą Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas Astanoje atidengė paminklą, skirtą chanams Kerėjui ir Žanibekui, kurie XV amžiuje įkūrė Kazachų chanatą. Šis 12 metrų aukščio paminklas skirtas naujam gyvenimui, nepriklausomybei ir laisvei. Sėdintis chanas Kerėjus simbolizuoja stabilumą ir išmintį, stovintis Žanibekas - orumą, drąsą ir stiprybę. Dabar šiuos chanus, atsilaikiusius prieš mogolus ir galingą chaną Abulcharą, kazachai garbina kaip savo valstybės įkūrėjus, nors dar prieš 19 metų retas buvo apie juos girdėjęs.

Prezidentas N.Nazarbajevas abu chanus vadina didžiavyriais ir tautos kūrėjais, o jiems pastatytą paminklą - neišpasakyto kazachų dėkingumo simboliu už jų indėlį į Kazachstano kaip valstybės formavimą. Paminklas pastatytas "toje vietoje, kur 1997 metais suplakė naujos šalies sostinės Astanos širdis" (šioje vietoje stovėjo pirmoji šalies prezidento rezidencija, vėliau perkelta į Akordos rūmus kairiajame Išimo upės krante).

Kazachstanui tapus nepriklausoma valstybe, kazachai susidomėjo savo tapatybe, istorija ir jau nebemano, kad ji prasidėjo XVIII ar XIX amžiuje, t. y. nuo tada, kai didžiuliai žemės plotai buvo įjungti į Rusijos imperiją.

N.Nazarbajevas nuolat pabrėžia, jog Astanoje kylantys istoriniai paminklai turi priminti miesto gyventojams, kad naujoji šalies sostinė turi būti jungiamoji grandis tarp šalies praeities ir ateities. Astanoje pastatytas paminklas ir chanui Kenesary, kuris 1837-1847 metais kovojo prieš Rusijos imperiją "už kazachų tautos laisvę", o daugybė miesto gatvių pavadintos kazachų istorinių veikėjų vardais. Visa tai turi priminti kazachams, kad jie privalo didžiuotis savo istorija, kad jie yra sena ir garbinga tauta, turinti savo kalbą, tradicijas bei savo tautos gynėjus.

Ima dominuoti kazachų kalba

Pernai vasarą lankantis Astanoje į akis krito, kad daug kazachų vienas su kitu kalba rusiškai. Kai paklausiau kodėl, išgirdau atsakymą, kad žmonės didžiuojasi, jog moka ir kitą kalbą, be to, tai rodo aukštesnį jų statusą visuomenėje. Šį gruodį tarpusavyje rusiškai kalbančių kazachų negirdėjau, nebent prie rusiškai su jais kalbančio svečio, nes taip jie parodo, kad yra mandagūs žmonės. Sostinėje, anksčiau Akmolinsku vadintame mieste, kuris Nikitos Chruščiovo laikais buvo pervadintas į Celinogradą, o 1992 metais tapo Akmola, beveik nebeliko rusiškų užrašų. Net šalies prezidentas tarptautiniuose forumuose ir per televiziją dažniau prabyla kazachų kalba, nors kiekviena proga pabrėžia, kad tolesnio tautos sėkmės ir klestėjimo sąlyga yra šalies gyventojų solidarumas, draugystė ir vienybė.

Kazachstane, kuriame kazachai sudaro tik 53 proc. šalies gyventojų ir kuriame gyvena daugiau nei šimtas tautų, nacionalinių konfliktų niekada nekilo. Visos tautos tarpusavyje bendravo rusiškai, ir tik Kazachstanui tapus nepriklausoma valstybe kazachų kalba gavo valstybinės kalbos statusą, rusų kalbą pavadinus oficialiąja šalies kalba. Tačiau šiuo metu nemokantis kazachų kalbos gyventojas jau negaus darbo valstybinėje įstaigoje. Inteligentija ir profesūra siūlo riboti kitų kalbų vartojimą ir suteikti vis daugiau teisių kazachų kalbai, o vyriausybė ragina gyventojus gerai išmokti ne tik rusų, bet ir anglų kalbą. Tiesa, atsirado rusų, kurie ėmė skųstis, kad jų nenori priimti į darbą, ir dalis jų persikėlė gyventi į Rusiją. Šis nepasitenkinimas gali būti susijęs su tuo, kad rusai visada Kazachstane jautėsi kaip namie. Jie atnešė kazachams raštą (kazachai rašo kirilica) ir kultūrą, 1925 metais įkūrė autonominę Kazachijos respubliką, kuri 1936-aisiais virto sąjungine socialistine SSRS respublika, ir nori gyventi taip, kaip buvo įpratę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos laikais.

Visur kalbėti rusiškai Kazachstane buvo įprasta. Kai šį gruodį Astanoje vykstant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) viršūnių susitikimui į jį atvykusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton susitiko su aukštųjų mokyklų studentais, vienam jų garsiai pasiteiravus, kodėl klausimai ir atsakymai neverčiami į kazachų kalbą, o tik į anglų ir rusų, dalis susitikime dalyvavusių rusų tai įvertino kaip nacionalistinį išsišokimą.

Vis dėlto rusai Kazachstane nuveikė labai gerą darbą, vertinant iš europiečių pozicijų, ir labai blogą - islamo fundamentalistų požiūriu. Kazachstanas šiandien - pasaulietinė valstybė, nors joje dygsta viena už kitą įspūdingesnės mečetės. Tai į vakarietiškas vertybes ir gyvenimo būdą besiorientuojanti šalis, kurioje moterys mieliau segi trumpus sijonus ir avi aukštakulnius, nei slepia plaukus po skara (tai bent Astanoje labai reta). Vis didesnę įtaką Azijoje įgaunantis Kazachstanas save vadina Eurazijos dalimi ir perima Vakarų kultūrą, o tai visiškai nekliudo kazachams išpažinti islamą ir puoselėti senas tradicijas.

Pasididžiavimas savo valstybe

Kazachai didžiuojasi naująja šalies sostine, kurioje gyventojų maždaug tiek, kiek Vilniuje, tačiau per metus įvyksta bent keli dideli tarptautinio masto renginiai. Pats didžiausias - ESBO viršūnių susitikimas, dėl to mieste imtasi beprecedenčių saugumo priemonių. Jo dienomis Astanos gyventojams net nereikėjo eiti į darbą (jie atidirbo savaitgalį, nes miesto centras buvo praktiškai uždarytas. Gyventojams prigrasinta nestovėti prie langų, kad jų nenušautų snaiperiai, tačiau jie dėl to nepyko, o tik bandė pro užtrauktas užuolaidas pamatyti kokį pravažiuojantį kortežą. Kazachai džiaugėsi, kad jų valstybei pirmajai posovietinėje erdvėje buvo suteikta teisė pirmininkauti ESBO ir galimybė surengti tokį svarbų viršūnių susitikimą. Juk tai garbė jų šaliai, apie kurią daugiau sužinos visas pasaulis.

Astana - N.Nazarbajevo miestas

Didžioji dalis kazachų gerbia ir myli savo prezidentą, nors Vakarai ir negausūs šalies demokratai jį kritikuoja už diktatoriškas ambicijas. Teko matyti, kaip Astanos simboliu tapusiame Baitereke (97 metrų aukščio bokšte (vadinamas Gyvybės medžiu) su aukso kiaušiniu, iš kurio galima apžiūrėti miestą ir kuriame yra aukso luitas su N.Nazarbajevo delno atspaudu) kazachai uždeda savo plaštaką ant to atspaudo, o jų akyse sužiba ašaros. Iš šio bokšto jie mato įspūdingą amžinų vėjų pagairėje iškilusį miestą, kuriuo jie nepaprastai didžiuojasi, kurio grožis bei didybė sukurta jų prezidento pastangomis. Pastatydamas Astaną, N.Nazarbajevas iš tiesų pasistatė sau paminklą, o dėl jo tvirta ranka valdomos šalies dauguma kazachų skųstis nelinkę. Didesnį nerimą jiems kelia tai, kas bus, kai N.Nazarbajevo neliks, nes sūnų jis neturi (matyt, kazachai neprieštarautų, jei prezidento postas būtų paveldimas), o savęs verto įpėdinio bent kol kas nesurado.

Nors demokratinės šalies jėgos linkusios priekaištauti prezidentui už didelę valdžios centralizaciją, silpnas ir praktiškai jokio vaidmens nevaidinančias opozicines partijas, planinį ūkį ir klestinčią korupciją, už tai, kad be jo žinios šalyje nieko nevyksta, didžiulis N.Nazarbajevo nuopelnas tas, kad kazachai ėmė didžiuotis esantys kazachai. Šioje srityje jis veda nepaprastai lanksčią, tačiau kryptingą politiką, neįkyriai žadindamas patriotinius jausmus ir kurdamas valstybę, kuriai ateityje gali tekti labai svarbus vaidmuo dėl jos dydžio ir turimų turtų. Kaip sako patys kazachai, be naftos ir dujų, jų šalies gelmėse slypi visa Mendelejevo lentelė.

Šiandien kazachai žino, kad jų šalies pavadinimas kilo iš persų kalbos žodžio, kuris reiškia kazachų žemė, o jų tautos pavadinimas kildinamas iš žodžio qazaq (Ukrainoje ir Rusijoje gyvenantys kazokai taip pat save kildina iš šio žodžio), tiurkų kalba reiškiančio "pabėgęs į laisvę". Tie žmonės pabėgo nuo jų žemes užkariavusio chano Abulcharo valdymo ir pasirinko sunkų gyvenimą stepėje, nes nenorėjo paklusti autoritarinei kontrolei, kuri viduramžiais asocijavosi su gyvenimu miestuose. Žmonės, kurie per tą kelionę prisijungė prie gentis suvienijusių chanų Kerėjaus ir Žanibeko, taip pat ėmė vadinti save kazachais ir taip suformavo naują etninę grupę, vėliau užkariavusią didžiulę teritoriją nuo Sibiro šiaurėje iki Taškento pietuose, nuo Altajaus kalnų rytuose iki Uralo upės vakaruose. Vėliau šis Kazachų chanatas suskilo į tris regionus, kuriuos palaipsniui (1731-1865 metais), kartais patiems gyventojams pageidaujant, o kartais panaudodama karinę jėgą prisijungė Rusijos imperija.

Atidengdamas Astanoje paminklą chanams Kerėjui ir Žanibekui, N.Nazarbajevas pabrėžė, jog jis pastatytas tam, kad žadintų patriotizmo jausmą, ypač tarp vaikų ir jaunimo, nes jaunajai kartai teks puoselėti ir plėtoti nepriklausomą Kazachstano valstybę, kuriai dar tik 19 metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"