TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pabudo baltųjų meškų karalystė

2010 04 17 0:00

Kai žiūri į žemėlapį, Arkties vandenynas atrodo labai didelis, nors taip nėra. Užtat aistros dėl šio Žemės planetos ploto verda tikrai didelės.

Atrodo, kad ir žemės prie Arkties daug. Grenlandija, Norvegija - vos ne pusė Europos. Bet tai žemėlapių paklaida. Žemė - rutulys, tiksliai jo paviršiaus iškloti niekaip nepavyksta, nors nuo senų laikų bandoma visokiais būdais. Dažniausiai naudojamas merkatorinis ir jo variantai. Žemė vaizduojama kaip storas kočėlas arba rąstas. Nulupi žievę ir turi žemėlapį. Viskas savo vietose, tik dydžiai ne tie. Tikslu tik per pusiaują ir arti jo, Lietuva dar atrodo gan tiksliai, o kas yra galuose, aplink Šiaurės ir Pietų ašigalius - išplėsta.

Tuo noriu pasakyti, kad Arktis nėra tokia didelė kaip atrodo. Priešingai, ji gan ankšta, ją supa didelės ir ambicingos valstybės: Jungtinės Valstijos, Rusija, Kanada, plius Danija per savo protektoratą Grenlandiją, prieina ir Norvegija. Toks ankštumas - svarbus ir net pavojingas, lengva užminti kitam ant kojos, ypač dabar, kai beveik visoje Arkties teritorijoje, po vandenyno dugnu, surasta galybė naftos ir gamtinių dujų. Na, ponas Dievulis turi kur paslėpti gamtos turtus - tai dykumoje, tai tundroje, taigoje arba šitame pačiame sunkiausiame užpečkyje.

Ledynai tirpsta

Padėtis įtempta todėl, kad sienos Arktyje neaiškios, o kam priklauso įvairūs vandens ir dugno plotai, skaičiuojama įvairiai. Anksčiau tie plotai niekam nerūpėjo, bet dabar, kai kuro gavybos technika ištobulėjo, o ledynai tirpsta, Arktis tapo rimtu reikalu.

Ledai tirpsta, nes žmogus žiauriai, beatodairiškai teršia gamtą visur, kur tik pasiekia. Su tuo reikia kovoti, dėl to reikia jautrinti žmonių sąmonę. O dėl klimato kaitos ir galbūt artėjančio atšilimo tai verčiau kliautis ne politikais ir visokiais aktyvistais, o mokslininkais - meteorologais ir geografais. Dauguma jų - ne visi - sako, jog žmogus dar per silpnas, kad su visa savo pramonės ir transporto tarša galėtų pakeisti klimatą. Klimato kaita priklauso ne nuo jo, o nuo dėmių Saulėje, jų cikliškumo, nes dėmės tai atsiranda, tai dingsta, veikiamos kosminių spindulių srauto ir daugybės kitų dalykų. Ne visus net žinome.

Atšilimai ir atšalimai keičia vienas kitą cikliškai, keitė ir tada, kai žmogaus ir jo pramonės nebuvo. Priminsiu, kad maždaug nuo Mindaugo žūties laikų Europoje įsivyravo Mažasis ledynmetis. Per Napoleono karus, prieš porą šimtų metų, viskas pradėjo šilti, retsykiais - vėl šalti. Todėl nedaryčiau skubotų išvadų iš šių metų šaltos ir snieguotos žiemos. Yra mokslininkų, manančių, kad tai naujo atšalimo (!), kuris gali tęstis apie 10 metų, pradžia. Matysim. Bet Arkties ledų masyvai tokie dideli, tirpsta taip lėtai, nors imk ir šildyk.

Dar prieš šimtą metų laivai tuo keliu, tarp kranto ir ledų, iš Murmansko į Kamčiatką plaukdavo trejus metus, nes įstrigdavo lede. Mano jūreiviškos jaunystės metais vilkstinė mūsų mažų kaip motorinė klumpė laivų tą kelią nuplaukė per vieną vasarą. Tiesa, vietomis žadą užkandę, ledlaužių pralaužtu keliu, kai storos lytys brūžuodavo bortus. Iššokdavai, pabėgėdavai, vėl grįždavai į laivą.

Arkties keliai

Tik per pastaruosius kelis dešimtmečius ledynai tikrai gerokai aptirpo, pasitraukė nuo žemynų krašto, palikdami tuščius, be ledo, vandenyno plotus. Dabar Šiaurės keliu vyksta reguliari navigacija, Rusija net leido praėjusią vasarą plaukti dviem paprastiems vokiečių laivams be ledlaužių palydos. Šis kelias į Japoniją, Kiniją ir visus Tolimuosius Rytus daug trumpesnis, gali sėkmingai konkuruoti su Sueco kanalu, nekalbant jau apie maršrutą aplink Afriką.

Panašiai atsidarė ir Šiaurės vakarų kelias - pro Kanadą ir Aliaską, kuris sutrumpina kelią iš Europos į Aziją devyniais tūkstančiais kilometrų! Šaltasis karas Arktyje dar neprasidėjo ir galbūt net neprasidės, nes valstybės per tą baisųjį XX amžių suprato, kad kariauti niekam neapsimoka. Nei karštai, nei šaltai. Be to, yra Jungtinės Tautos, kurioms vadovaujant dar 1982-aisiais Ženevoje buvo pasirašyta konvencija, kaip dalytis jūra bei jos dugnu. Yra ir Jungtinių Tautų arbitražinė komisija. Joje daugiausia mokslininkai, ir ji pritaiko konvenciją konkretiems atvejams. Principas toks: kiekvienai valstybei priklauso 200 šimtų mylių, t. y. 370 kilometrų ekonominė zona (teritoriniai vandenys daug siauresni), ir dar gali būti skirta 150 mylių, jeigu valstybė sugebės įrodyti, kad to jūros gabalo dugnas - tai jos povandeninio pakrantės nuolydžio, šelfo, tęsinys.

Ar tai nuolydžio tęsinys ar jau kita struktūra, gali parodyti geologinė analizė ir povandeninių uolų cheminiai tyrimai. Panašiai kaip žmogaus DNR tyrimas, kai reikia nustatyti tėvystę. Tačiau tų tyrimų išvados dažnai prieštarauja kitai konvencijos nuostatai, kuri sako, kad ekonominės zonos sienos jūroje turi būti statmenos jos sienai sausumoje toje vietoje, kur ta valstybė liečiasi su kita valstybe. Paprasčiau. Mūsų ir Latvijos ekonominė siena jūroje turi eiti statmenai krantui nuo taško kiek šiauriau Būtingės.

Bet kai reikia pjaustyti apskritą ir visiems skanų Arkties tortą, kai prisideda minėti povandeninės priklausomybės veiksniai, susitarti nelengva. Žemėlapyje dviguba spalvota linija žymimos sienos teritorijų, kurias valstybės nori sau prisiskirti. Dryžuotos zonos - tai vietos, dėl kurių ginčijamasi. Baltais karoliukais žymimos zonos, kur nafta jau surasta! Rusijai vėl nuskilo. Bet turbūt naftos yra visur.

Ginčytis yra dėl ko

Kol kas valstybės daro simbolinius judesius. Rusija 2007-aisiais pasiuntė po Arkties ledu dar vieną savo povandeninį laivą. Jis išniro prie ašigalio, įsmeigė iš titano išlietą Rusijos vėliavą ir grįžo namo. Kanada stato naują uostą Bafino saloje, apginklavo savo inuitus (taip mandagiai vadina eskimus) automatiniais karabinais, davė jiems GPS, radijo telefonus ir po 200 šovinių metams. Davė ir raudonų uniformų ir raudonų kepurių. Vieni inuitai medžioja, kiti - prižiūri radarus.

Po rinkimų pirmas prezidento Baracko Obamos valstybinis vizitas buvo į Kanadą. Tą pačią valandą rusų strateginiai bombonešiai įskrido tiesiai į teritorinę Kanados oro erdvę. Pakilo kanadiečių naikintuvai, rusai apsisukę grįžo. Gal atsitiktinumas, o gal nervų karas.

Žiemos žaidynių Vankuveryje išvakarėse olimpinės ugnies estafetę vežė ne tiek per pietinę šalies dalį, kur nutiesti plentai ir geležinkeliai, o per šiaurę - šunų traukiamomis rogėmis. Taip kanadiečiai pabrėžė Šiaurės kanadietiškumą. Gruodį Kanados parlamentas vienbalsiai nutarė Šiaurės vakarų jūrų kelią vadinti Kanados šiaurės vakarų keliu.

Laimei, kol kas povandeninius Arkties turtus eksploatuoti nelabai apsimoka, nors ten yra ir aukso, ir nikelio, ir deimantų. Jūroje tam pasitelkiamos plūduriuojančios platformos. Jos nebijo audrų, srovių, bet turbūt neatlaikytų kelių metrų storio ledo laukų spaudimo. Verslininkai negali rizikuoti gero dangoraižio dydžio, keliasdešimties aukštų, pusantro milijardo dolerių kainuojančia platforma.

Turi praeiti kiek laiko, kol paaiškės, ar atšilimas tikras, ar laikinas. Net Rusija tam savo dujotiekiui "Nord Stream" per Baltiją kol kas dujas ims ne iš Barenco jūros, o iš telkinių žemyne.

Kitas dalykas - laivyba. Jei laivai išvengtų Sueco arba Panamos kanalų, o labai dideliems laivams, netelpantiems į kanalus, nereikėtų apsukti Horno arba Gerosios Vilties iškyšulių, būtų sutaupyta ne tik dešimtis tūkstančių kilometrų, bet ir milijonai dolerių. Savo ruožtu milijonus uždirbtų šiaurės kelių šeimininkai.

Rusijai vėl pasisekė - šiaurės vandenys gilūs, kliūčių beveik nėra, galima varyti tiesiai. Kanados maršrutas, pro salų labirintą, gan keblus. Laivams ten gali būti ankšta. Be to, Kanada bijo, kad tuos kelius tuoj atras narkotikų kontrabandininkai ir nelegalūs imigrantai - jiems tai būtų kelias į Ameriką. Kanada stato šešis ginkluotus ledlaužius ir jau užsakė eskadrą nepilotuojamų žvalgybos lėktuvų.

Tas Šiaurės kelias masina ir tolimesnius kaimynus. Kinija jau turi ledlaužį. Atspėkite, kaip vadinasi? Žinoma, "Sniego slibinas". Pietų Korėjos ir Singapūro statyklose statomi tanklaiviai, skirti plaukioti tarp ledų. Net Japonija trina delnais. Iš visų Azijos šalių ji -arčiausiai Beringo sąsiaurio, abiejų maršrutų vartų. Rusija taip pat jau stato šešis ledlaužius su naujos kartos atominiais varikliais.

Na, o kaip vis dėlto su tais po dugnu tūnančiais turtais? Amerikos naftos ekspertai mano, kad iki 2050 metų nepasiseks sukurti technologijos, kuri leistų pelningai išgauti naftos ir dujų iš ten, kur tokia žiauri aplinka, nesvarbu, ar jau prasidėjo atšilimas, ar dar ne.

Paradoksalu, bet už pusšimčio metų nei dujų, nei naftos nereikės tiek daug kaip dabar, nes, be jokios abejonės, bus sukurti nauji energijos gavimo būdai. Tačiau jei Saulė ir jos dėmės mums pratęs atšilimą, Arktis taps svarbiausiu pasaulio jūrų keliu, sujungiančiu tris žemynus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"