TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Padniestrė – dar vienas bastionas Putino kare

Gyvenimas Padniestrėje skurdus, ekonomika merdi. AFP/Scanpix nuotrauka

Rusija akivaizdžiai rodo pasauliui, kad siekia išlaikyti savo įtaką posovietinėse zonose, ypač ten, kur rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą arba netoli to. Kol visų akys krypsta į kovas Ukrainoje, kaimyninėje Moldovoje kunkuliuoja kitas prorusiškas katilas. Užsitęsęs Padniestrės konfliktas – vienas iš interesų susikirtimo židinių posovietinių respublikų teritorijose.

Separatistinis Moldovos regionas tarsi juoda dėmė Europos žemėlapyje, čia susikerta trijų šalių – Moldovos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos – ambicijos. Tik puse lūpų išsitariama, kad šiame Moldovos regione, kuris ribojasi su pietvakarių Ukraina, gali įsižiebti dar vienas Rusijos karo frontas.

Su Moldova nesitapatina

Padniestrė – tai Moldovos teritorija, esanti prie Ukrainos sienos, kairiajame Dniestro krante. Formaliai ši teritorija laikoma Moldovos dalimi, tačiau yra pasiskelbusi Padniestrės Moldavijos Respublika su sostine Tiraspoliu. Teritorija marga kultūriškai, todėl natūralu, kad regionas nėra ramus ir nuosaikus.

2004 metų gyventojų surašymo duomenimis, šioje teritorijoje gyvena 533,5 tūkst. gyventojų. Pagal tautybę jie pasiskirstę taip: moldavų – 31 proc.; rusų – 29 proc.; ukrainiečių – 28 proc.; kitų (gagaūzų, bulgarų, baltarusių, žydų) – 12 procentų. Dauguma Padniestrės gyventojų turi dvigubą pilietybę (Padniestrės ir Moldovos, Padniestrės ir Ukrainos ar Padniestrės ir Rusijos). Nė viena tauta šioje teritorijoje nesudaro ryškios daugumos ir vyrauja trys oficialios kalbos: rusų, moldavų (vartojama kirilica), ukrainiečių. De facto pagrindinė yra rusų kalba.

Istoriniai rusų šaltiniai teigia, kad kairiojo Dniestro kranto teritorija nuo XVIII amžiaus priklausė carinei Rusijai: 1792 metais rusų karvedys Aleksandras Suvorovas čia įkūrė tvirtovę – Tiraspolio miestą. Iki to laiko šioje teritorijoje gyveno rumunai, o Dniestru ėjo ir Rusijos imperijos siena su Rumunija. Vėliau kraštas skirtingais laikotarpiais priklausė Moldavijos karalystei, Rusijai ir Ukrainai (Moldovos autonominės respublikos sudėtyje). Po Antrojo pasaulinio karo, sujungus Besarabijos ir Rusijos Dniestro regionus, buvo įkurta Moldavijos Sovietų Socialistinė Respublika ir Padniestrė penkiasdešimt metų niekur nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Žlungant Sovietų Sąjungai moldavai pradėjo reikšti norus susijungti su Rumunija, o kai rumunų kalba buvo paskelbta valstybine, tam sprendimui Padniestrės teritorijoje išryškėjo priešprieša. Rusakalbiai Padniestrės gyventojai nenorėjo tapatintis su Moldova, todėl 1990 metais paskelbė nepriklausomą Padniestrės Moldavijos Respubliką su siekiu vėliau prisijungti prie Rusijos. 1992-aisiais, panaudojus jėgą, Padniestrėje buvo užimtos Moldovos institucijos. Tais pačiais metais prasidėjo pilietinis karas tarp moldavų ir padniestriečių, jis nusinešė 1,5 tūkst. žmonių gyvybę.

Po 1992 metų Moldovos ir Padniestrės pajėgų susirėmimo šalies teritorinio vientisumo Moldovai atkurti nepavyko. Susidariusios galimybės įsikišti nepraleido Rusija. Ji paskelbė taikdare ten dar nuo SSRS laikų užsilikusią 14-ąją armiją (1,5 tūkst. karių), ši stojo į separatistų pusę. Iki pat šių dienų Padniestrės statusas neaiškus. Bandymai gauti nepriklausomos teritorijos statusą bevaisiai, o ir 2006 metais vykusio referendumo, kuriame 97 proc. balsavusiųjų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos Federacijos, rezultatus pripažino tik Rusija.

Skurdas ir sovietmečio nostalgija

Padniestrėje dar nuo SSRS laikų yra užsilikusios kelios nedidelės metalurgijos, tekstilės bei maisto pramonės gamyklos, vyksta elektros gamyba, tačiau apskritai jos ekonomika merdi, be to, nėra galimybių eksportuoti pagamintos produkcijos. Moldova pagal galimybes taiko įvairias eksporto blokadas. Negana to, regioną slegia didžiulės skolos Rusijai (1,473 mlrd. dolerių skola „Gazprom“).

Būtiniausių prekių kainos Padniestrėje didesnės nei kitur Moldovoje, jų trūksta. Krašte didelis nedarbas. Gamyklose darbuotojai ilgiau nei po pusę metų negauna atlyginimų. Dviguba pilietybė leidžia gyventojams važiuoti ieškotis geresnio gyvenimo į Ukrainą, Rusiją arba Moldovos sostinę Kišiniovą.

Vaikščiojant Padniestrės sostine paskelbtame Tiraspolyje gali pasirodyti, kad čia Sovietų Sąjungos laikai nesibaigė. Mieste pilna mums gerai pažįstamos sovietmečio atributikos: ant pastatų plevėsuoja raudonos vėliavos su kūju ir pjautuvu, gatvės pavadintos Sovietų Sąjungos lyderių pavardėmis, ant Padniestrės piliečio paso puikuojasi kūjis ir pjautuvas, o priešais parlamentą stūkso Sovietų Sąjungos įkūrėjo Lenino statula.

Skurdo ir politinių lyderių skatinami gyventojai gręžiojasi į Rusijos pusę, puoselėja viltis apie geresnį gyvenimą įėjus į jos sudėtį ir su ilgesiu prisimena Sovietų Sąjungos laikus.

Begalinis noras tapti naujuoju Kaliningradu

Padniestrė deklaruoja save kaip prezidentinę respubliką ir politinę sistemą derina prie Rusijos Federacijos su tikėtinu siekiu prisijungti. Buvęs Padniestrės prezidentas Igoris Smirnovas atvirai reiškė norą prisijungti prie Rusijos, taip pat patvirtino, jog Padniestrės valdžia vykdys reformas, kad finansų, ekonominės, mokesčių ir muitų politikos, socialinio aprūpinimo ir švietimo įstatymai būtų suderinti su Rusijos įstatymais. Tokiai šalies politikai akivaizdžiai pritaria ir dabartinis prezidentas Jevgenijus Ševčiukas.

Maskvos vykdoma politika kursto separatistines nuotaikas. Kremlius palaiko Padniestrę tiek politiškai, tiek ekonomiškai: tiekia pigias dujas, nespaudžia regiono dėl didžiulės skolos, teikia subsidijos. O Kišiniovas bando paveikti nepaklusnųjį regioną ne itin humaniškomis priemonėmis: periodiškai blokuojami tarptautiniai telefono skambučiai, interneto ryšys, mažinamos susisiekimo traukiniais, autobusais galimybės. Todėl nenuostabu, kad naudodamasis situacija Padniestrės prezidentas savo viešose kalbose ragina gyventojus pasvarstyti, ką jiems duoda Kremlius ir ką – Kišiniovas. Ir balsavimai, ir apklausos rodo, kad Moldovos dalimi Padniestrės gyventojai nori tapti mažiausiai. Jie šiuo metu labiausiai nori įgauti vadinamąjį Kaliningrado statusą.

Padniestrei – Krymo likimas?

Kremlius, rodos, nori įgyvendinti Aleksandro Solženicyno slavų vienijimosi teoriją arba Aleksandro Dugino propaguojamą „Didžiosios Rusijos“, besidriekiančios nuo Artimųjų Rytų iki Ramiojo vandenyno, idėją. Prisiminus A. Solženicyno raginimą slavams vienytis, verta pagalvoti apie tai, kad Padniestrės teritorijoje didžioji gyventojų dalis yra rusakalbiai, o Krymo atvejis jau įrodė, kad tokie raginimai nelieka bevaisiai.

Stiprinti įtaką ir galią tiek Ukrainoje, tiek Moldovoje Rusijai itin svarbu. Ši valstybė baiminasi jų įtraukimo į NATO ir ES, nes tai susilpnintų jos karinę ir politinę galią Europoje. Rusija formuoja geopolitinius pleištus, kuriuose Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija, Abchazija ir Krymas jai yra atspirties taškai. Juos galima panaudoti pagal poreikį: gynybai, puolimui ar ekonominės bei politinės įtakos sklaidai į kaimynų šalis. Euromaidano paskatinta Krymo aneksija, karo veiksmai Pietų Osetijoje ir Abchazijoje tik įrodo šių pleištų geopolitinę svarbą Rusijai.

Turbūt baimindamasi Ukrainos likimo Moldovos užsienio reikalų ministerija dar 2014 metų rugpjūtį paragino Rusiją išvesti karius ir ginkluotę iš separatistinio Padniestrės regiono. Ministerija kreipėsi į Rusiją su prašymu atitraukti 1 500 karių ir tūkstančius tonų karinės ginkluotės iš Padniestrės pagal įsipareigojimus, pareikštus dar 1999 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime.

Rusija savo ruožtu apkaltino Moldovą bandymu destabilizuoti regiono padėtį. Atsisakydama išvesti savo karius Rusija teigia, kad nežino, ką daryti su didžiuliu kariniu arsenalu, dar nuo Sovietų Sąjungos laikų užsilikusiu Padniestrėje. Jį išgabenti į Rusiją kainuotų milžiniškus pinigus. Kremlius teigia norįs apsaugoti savo turtą, t. y. karinį arsenalą, ir neleisti juo pasinaudoti kitoms šalims. Kaip tik šį arsenalą ir saugo čia likę kariai. Kita išsakoma versija: rusų kariuomenės padaliniai liko, kad neatsinaujintų kruvini susirėmimai tarp Moldovos ir Padniestrės.

Laikydama Padniestrės konfliktą atviru klausimu, Rusija trukdo Kišiniovo integracijai į Europą, kuri paskatintų euroatlantinių struktūrų plėtrą Rytų kryptimi. Situacija sudėtinga: Kišiniovas nori integruotis į ES, o ši tam dar negali pritarti, nes Padniestrės konfliktas lemia nestabilumą regione. Padniestrė – labai palankus Kremliaus koziris. Viskas vis dar Rusijos rankose: ji turi visas teisines, politines, ekonomines ir energetines priemones palankiausiai situacijai – esamam status quo – išlaikyti.

Iš esmės scenarijus visur panašus. Rusija ekonomiškai remia ir politiškai palaiko regionus, kuriuose rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą arba arti to. Suteikia jiems pilietybę, duoda pigių dujų, palaiko ekonomiką, kursto separatistines nuotaikas, žada geresnį rytojų prisijungus prie Rusijos.

Ukraina bijo antrojo rusų fronto Padniestrėje

Vien per 2014 metus Padniestrės valdžia po Rusijos sparnu prašėsi du kartus: reaguodama į Krymo aneksiją, vėliau atsakydama į Moldovos bei ES pasirašytas bendradarbiavimo sutartis. Ji pareiškė, kad Padniestrė juridiškai nesiskiria nuo Krymo, todėl sieks susijungti su Rusija pagal Krymo scenarijų.

2014 metų balandį Padniestrės deputatai vienbalsiai priėmė kreipimąsi į Rusijos Dūmą, Federacijos Tarybą ir prezidentą, kuriame buvo prašoma inicijuoti Padniestrės – kaip suverenios nepriklausomos valstybės – pripažinimo procedūrą. Vos po kelių mėnesių Padniestrės lyderis J. Ševčiukas su „oficialiu“ vizitu nuvyko į Maskvą, susitiko su Vladimiru Putinu ir pasirašė kelias ekonominio bendradarbiavimo sutartis, bet klausimas dėl Padniestrės prisijungimo prie Rusijos buvo atidėtas.

J. Ševčiukas linkęs tokią situaciją aiškinti neramia padėtimi Ukrainoje. Pasak jo, Rusija nenori kelti „papildomų bangų“ dėl dar vieno separatistinio regiono, tačiau, nors klausimas lieka neišspręstas, Padniestrės valdžia toliau su viltimi gręžiasi į savo gelbėtoją Rusiją ir, akivaizdu, rankų nuleisti neketina.

Rusija savo ruožtu ir toliau kursto separatistines Padniestrės nuotaikas. 2014 metų spalį agentūra ITAR-TASS citavo Rusijos premjero pavaduotoją Dmitrijų Rogoziną: „Nereikia puoselėti jokių iliuzijų dėl to, ar Rusija gintų savo piliečius <…> Vienareikšmiškai gintų. Ir nereikia mėginti mūsų kantrybės arba galios.“ Taigi Rusija pažadėjo ginti savo piliečius Moldovos separatistiniame Padniestrės regione, jeigu ten įsipliekstų karinis konfliktas, panašus į dabartinę krizę Ukrainoje.

Ukraina baiminasi tokių prorusiškų simpatijų iš savo pietvakarių kaimynystės. Ukrainos spauda praneša, kad netoli Moldovos pasienio buvo iškastos 450 km ilgio gynybinės tranšėjos, dislokuoti pasienio pareigūnams talkinantys Ukrainos pajėgų kariai. Negalima atmesti galimybės, kad Rusija ryšis atidaryti dar vieną frontą Padniestrėje. Antras rusų karo frontas Padniestrėje, prie pat Ukrainos pietvakarių sienos, - blogiausias scenarijus Ukrainai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"