TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pamirškite, ką matėte, nes bus sunaikinta

2008 08 23 0:00
J.von Ribbentropo ir V.Molotovo parašai ant įtakos zonų pasidalijimo žemėlapio.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir Rusijos sutartis, žinoma kaip Ribbentropo ir Molotovo paktas, pakeitė istoriją. Punktai, kurių abi šalys norėjo, kad pasaulis nesužinotų, buvo įtraukti į slaptuosius protokolus, bet jų egzistavimą Rusija visada neigė. Tačiau Rusijoje gyveno istorikas, matęs šiuos dokumentus savo akimis, tik jam buvo liepta apie tai pamiršti.

Istorikas ir žurnalistas Jurijus Murinas visada buvo laikomas lojaliu komunistų partijai. Todėl 1972-1990 metais jis dirbo Sovietų Sąjungos komunistų partijos Politinio biuro archyve, 1990-1991-aisiais - SSRS prezidento archyve. 1992-1994 metais Rusijos Federacijos prezidento archyve istorikas ne kartą matė Ribbentropo ir Molotovo pakto, Katynės bylos originalus.

"Specialioji byla".

Dirbdamas archyvuose J.Murinas išsiaiškino, jog yra tokia "specialioji byla". Į ją būdavo sudedami dokumentai, kuriuos komunistai norėjo nuslėpti. 1919 metų lapkričio 8 dieną Josifo Stalino iniciatyva Politinio biuro Centro komitetas priėmė nutarimą, įpareigojantį CK sekretorius pasirūpinti, kad būtų užtikrinta griežta partijos ir valstybės vadovų pasitarimų protokolų kopijavimo bei saugojimo kontrolė. Tie dokumentai ir davė pradžią įkurti specialųjį komunistų partijos archyvą.

Terminas "specialioji byla" pradėtas vartoti trečiojo dešimtmečio pradžioje, dar kai buvo gyvas Leninas. Šioje "specialiojoje byloje" saugomus dokumentus galėjo matyti tik ypač patikimi asmenys. Ji buvo dar labiau įslaptinta ir tapo visiškai neprieinama po 1923 metų, kai į valdžią atėjo Stalinas.

Tarp dokumentų, pažymėtų spaudu "specialioji byla", atsidūrė ir garsusis Lenino "Laiškas suvažiavimui", padiktuotas 1922 metų gruodį, taip pat 1926-ųjų sausį parašytas laiškas, kuriame proletariato vadas likus metams iki mirties apibūdino Politinio biuro narius ir neigiamai atsiliepė apie Staliną. Olego Volodičevo sekretorė, rašiusi Lenino tekstą, prisimena, kad jis reikalavo, jog laiškas būtų "visiškai slaptas". Jį galėjo atplėšti tik pats Leninas arba jo gyvenimo draugė Nadežda Krupskaja. Dabar šios vokuose užklijuotos "specialiosios bylos" jau atplėštos ir įtrauktos į dokumentų, susijusių su Politinio biuro veikla, rinkinius.

Politinio biuro archyve buvo apie 1500 bylų. Jose atsidūrė ir trumpos pastabos, padarytos per 1965-1986 metų komunistų partijos vadovų posėdžius, Sovietų Sąjungos vadovams adresuoti Čekoslovakijos komunistų partijos laiškai, kuriuose prašoma įvesti sovietinę kariuomenę į Čekoslovakiją. Buvo ir ypač saugomų dokumentų apie naują ginkluotę, branduolinius bandymus, paleistas raketas ir panašius dalykus. Ant sprendimo įvesti nedidelio kontingento sovietinę kariuomenę į Afganistaną puikavosi santūrus užrašas - "Apie situaciją A".

Katynės byla

1986 metais J.Murinas sužinojo apie "specialiąją bylą Nr. 1", kuri archyve buvo apibūdinta taip: "Apie lenkus, 1940 m. kovo 5 d. Politinio biuro nutarimas P 13/144, SSRS NKVD pastaba (Berija) 794/B, 1940 m. kovas." Tai buvo dokumentai apie karo belaisviais tapusių lenkų karininkų sušaudymą, t. y. "Katynės byla". Atsiversti šią bylą turėjo teisę tik TSKP generalinis sekretorius. Su jos turiniu buvo susipažinę visi SSRS vadovai, pradedant Nikita Chruščiovu ir baigiant Michailu Gorbačiovu. Pastarąjį kartą "specialioji byla Nr. 1" skaityta 1991 metų gruodžio 24-ąją - paskutinę Sovietų Sąjungos egzistavimo dieną. Jau kitą dieną M.Gorbačiovas pareiškė, kad SSRS nebėra, ir atsisakė prezidento įgaliojimų. Byla vėl buvo užantspauduota ir padėta į archyvą. Ant jos "puikavosi" nuoroda: "Neatversti be SSRS prezidento kanceliarijos leidimo."

Savo atsistatydinimo išvakarėse M.Gorbačiovas su svarbiausiais "specialiosios bylos" dokumentais supažindino Rusijos Federacinės Socialistinės Respublikos prezidentą Borisą Jelciną. Tarp jų buvo ir 1939-ųjų rugpjūčio 23 dieną pasirašyto Ribbentropo ir Molotovo pakto slaptieji protokolai, dokumentai apie 1940 metais Katynėje sušaudytus lenkų karininkus. M.Gorbačiovas, matyt, taip tikėjosi perleisti atsakomybę už "specialiosios bylos" likimą B.Jelcinui. Tačiau šis grąžino dokumentus į SSRS prezidento M.Gorbačiovo archyvą, bet po savaitės jie vėl buvo perduoti B.Jelcino žinion. Taigi dėl Ribbentropo ir Molotovo pakto slaptųjų protokolų, dokumentų apie lenkų karininkų sušaudymą Katynėje slėpimo liko kaltas M.Gorbačiovas.

1992 metais generolo Dmitrijaus Volkogonovo vadovaujamos prezidentinės komisijos nariai "surado" šią "slaptąją bylą" ir atskleidė jos dokumentų turinį. Knygoje "Leninas" D.Volkogonovas rašė: "Man ir trims komisijos nariams pavyko bedugnėse ypač svarbių archyvų spintose surasti šį sukrečiantį dokumentą." Generolui 1940 metų kovo 5 dieną priimti Politinio biuro nutarimai ir Berijos raštelis Stalinui apie 21 857 lenkų karininkų sušaudymą pasirodė tokie baisūs, kad jis net nenorėjo patikėti dokumentų autentiškumu.

Per Lavrentijaus Berijos ir jo bendrų teismo procesą, vykusį 1953 metais, apie Katynės tragediją dėl suprantamų priežasčių nebuvo užsiminta. Vėliau atsirado "tyrėjų", paskelbusių, esą tie dokumentai sufalsifikuoti.

M.Gorbačiovas norėjo sunaikinti slaptuosius protokolus

Tyrinėdamas prieškarinių sovietų santykių su vokiečiais dokumentus J.Murinas atkreipė dėmesį į kelis ne itin įspūdingus popieriaus lapus. Tai buvo sovietų ir vokiečių 1939 metų sutarties, žinomos kaip Ribbentropo ir Molotovo paktas, slaptųjų protokolų originalai. J.Murinas įsiminė, kaip atrodė Viačeslavo Molotovo ir Joachimo von Ribbentropo parašai po dokumento tekstu bei Stalino ir Ribbentropo trumpi parašai ant įtakos zonų pasidalijimo žemėlapio.

Dokumentai buvo pažymėti raidinėmis signatūromis. Tai reiškė, kad į rinkinį jie įtraukti su įprastu grifu "visiškai slaptai", o ne "specialioji byla". Archyvo darbuotoja istorikui paaiškino, kad Politinio biuro archyvui dokumentus perdavė SSRS užsienio reikalų ministerija. Ministerijoje jie buvo laikomi V.Molotovo, kuris 1939-1949 metais ėjo SSRS užsienio reikalų komisaro pareigas, asmeniniame seife.

1987-1989 metais sovietų žiniasklaida pradėjo kalbėti apie "baltąsias istorijos" dėmes. Tarp jų buvo minimi ir slaptieji Ribbentropo ir Molotovo pakto protokolai. 1989-ųjų kovo 28 dieną posėdžiavusi SSKP CK tarptautinės politikos komisija nepaneigė slaptųjų sutarties protokolų egzistavimo fakto, nes VFR turėjo dokumentų mikrofilmus, tačiau aiškino, esą nežinoma, kas jiems nutiko. Oficialiai buvo tvirtinama, kad protokolų nėra nei Užsienio reikalų ministerijoje, nei KGB, nei Centro komitete, nei Gynybos ministerijoje.

Žinodamas, jog šie dokumentai - tikra bomba, J.Murinas kartu su archyvo direktoriumi Maksimu Moškovu išėmė juos iš rinkinio "visiškai slaptai" ir pažymėjo grifu "specialioji byla", kurią buvo galima atversti tik vyriausybei leidus. 1989 metų balandžio pradžioje tų protokolų pareikalavo vienas aukštų CK narių - Valerijus Boldinas. Jis grąžino dokumentus užrašęs: "Niekam nerodyti."

1989 metų birželio 1 dieną per SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą M.Gorbačiovas, atsakydamas į klausimą apie slaptųjų protokolų egzistavimą, pareiškė: "Tiriame šį reikalą. Originalų nėra, tik kopijos. Neaišku, kuo remiantis jos buvo parengtos."

Po kurio laiko J.Muriną pasikvietė M.Moškovas ir pasakė: "Padėtis labai rimta. Viršuje nori žinoti mūsų nuomonę, ar galima tuos dokumentus sunaikinti." J.Murinas atsakė, kad kai kurie darbuotojai žino, jog originalai egzistuoja. "Pasirašys įsipareigojimą tylėti", - atkirto M.Moškovas.

Galų gale archyvo direktorius nusprendė pranešti V.Boldinui, kad nepritaria dokumentų sunaikinimui. Šis išklausė ir nesistengė perkalbėti. Dokumentai liko gulėti "specialiojoje byloje". Netrukus prasidėjo greitų permainų epocha. 1991 metais, prieš pasitraukdamas iš SSRS prezidento posto, archyve pasirodė pats M.Gorbačiovas, lydimas sekretoriaus ir apsaugininkų. Prezidentas paprašė surinkti valstybės paslaptį sudarančius dokumentus, kuriuos pereinamuoju laikotarpiu reikėjo apsaugoti. Sulaukęs tinkamo momento J.Murinas pasakė M.Gorbačiovui: "Visi kalbėjo, kad slaptųjų pakto protokolų originalų archyve nerasta. Tačiau jie visą laiką gulėjo čia, ir mes tai žinojome." "Na ir kas, - atkirto M.Gorbačiovas, - vis tiek nuo pat pradžių skelbėme, kad jų nepripažįstame."

Po M.Gorbačiovo vizito buvo gautas nurodymas perduoti "specialiąją bylą" ir slaptuosius protokolus į Generalinio štabo archyvą. J.Murinas su kolegomis nuvežė dokumentus užplombuotuose maišuose. Po kurio laiko naujieji Rusijos vadovai įsakė juos vėl grąžinti į ankstesnę vietą. Nurodymas buvo nedelsiant įvykdytas.

1992 metais Rusijos žiniasklaida visam pasauliui pranešė, kad Ribbentropo ir Molotovo pakto slaptųjų protokolų originalai pagaliau rasti. Jie buvo paskelbti su kitais išslaptintais dokumentais.

Parengė Rima KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"