TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Panteonas - dingstis veltis į nesibaigiančius ginčus

2010 06 30 0:00
Paryžiaus panteonas - garsiausia laidojimo vieta Prancūzijoje.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Vilniaus Antakalnio kapinėse kuriamas prezidentų panteonas. Bene garsiausias pasaulyje panteonas yra Paryžiuje. Ten ilsisi daugybė literatūros ir meno genijų, su kurių gyvenimu susiję įvairūs istoriniai įvykiai. Tačiau kone kiekvieną kartą, kai šią mirusiųjų karalystę norima papildyti nauju "gyventoju", prancūzų visuomenėje užverda didžiulės aistros.

Jau kurį laiką paryžiečiai gyvai svarsto Albert'o Camus palaikų likimą. Rašytojas žuvo 1960 metų sausio 4-ąją, kai jo draugo Michelio Gallimard'o vairuojamas automobilis nulėkė nuo kelio...

Pernai lapkritį, minint 50-ąsias A.Camus mirties metines, prezidentas Nicolas Sarkozy paskelbė, kad kūrėjo palaikus ketinama perkelti į Paryžiaus panteoną. Jo teigimu, tai būtų simboliškas aktas.

A.Camus laikomas "kairiosios kultūros" atstovu. Jis buvo humanistas, totalitarizmo priešininkas, pesimistas ir stoikas, sąžiningas, į kompromisus neinantis žmogus, vienintelis iš Prancūzijos intelektualų pasmerkęs Hirosimos bombardavimą ir Alžyro gyventojų žudynes. A.Camus paliko darbą UNESCO, kai į šią organizaciją buvo priimta frankistinė Ispanija, ir nutraukė ryšius su Jeanu Pauliu Sartre'u, kai šio humanizmas ėmė prieštarauti dogmatiniam filosofo kairumui.

Tačiau Prancūzijoje vis vien kilo isterija. Patys autoritetingiausi laikraščiai - nuo "Liberation" iki "Nouvel Observateur" - ėmė rašyti apie prezidento politikavimą ir A.Camus vardo naudojimą spekuliaciniais tikslais.

Ginčai neišvengiami

Pasakyti, kad prancūzų kultūra politizuota, vadinasi, nepasakyti nieko. Rašytojų laidojimas panteone visada siejosi su politika. 1885 metų birželio 1-ąją čia buvo palaidotas Victoras Hugo - varganame karste (to jis prašė savo testamente), tačiau atvežtas ištaigingu katafalku. Rašytojas - romantikas, respublikonas, politinis emigrantas Napoleono III diktatūros laikais - savo autoritetu palaikė netvirtą Trečiąją respubliką. Už tai miręs V.Hugo ir buvo taip pagerbtas.

1908 metais į panteoną perkelti Emilio Zola palaikai. Bet ir vėl ne kaip atitinkamos literatūrinės krypties atstovo, o kaip antiklerikalo, šnipinėjimu apkaltinto kapitono Alfredo Dreyfuso gynėjo. E.Zola mirė 1902 metais. 1905-aisiais Bažnyčia Prancūzijoje buvo atskirta nuo valstybės, o po metų reabilituotas A.Dreyfusas. Tik tuomet E.Zola "tapo vertas" panteono. Tačiau pats A.Dreyfusas vietos jame nenusipelnė. 2006 metais Prancūzijos vadovas Jacques'as Chiracas kategoriškai atmetė siūlymą perkelti į panteoną kapitono palaikus. Prezidentas pareiškė, kad ši vieta skirta didvyriams, o A.Dreyfusas - auka.

1996 metais Andre Malraux perlaidojimas apsiėjo be neramumų, bet šis sprendimas taip pat buvo politinis. Rašytojas - avantiūristas, Ispanijos pilietinio karo ir pasipriešinimo kovų dalyvis - tikriausiai dar ilgai būtų laukęs savo eilės, jei nebūtų buvęs ištikimas golistas ir pirmasis Prancūzijos kultūros ministras. Perlaidojimo ceremonija atrodė kaip iškilmės, surengtos golistų sugrįžimo į valdžią proga po 15 metų trukusio socialisto Francois Mitterrand'o valdymo.

Panteonas - "siaubingas rūsys"

Taip šį nekropolį mėgsta vadinti Prancūzijos žurnalistai. Panteonas atsirado Paryžiuje kaip vieta, kurioje amžinojo poilsio atgula tautos kultūros žiedas. Tačiau iš 72 ten palaidotų "didžiųjų tautos sūnų" net labai išsilavinęs žmogus gali išvardyti tik kokių penkiolika. Daugiau kaip pusė jų tenka Napoleono epochai. Tuomet panteone amžinojo poilsio atgulė 43 žmonės - senatoriai, vyskupai, bankininkai, generolai...

N.Bonaparte'as pavertė panteoną biurokratijos nekropoliu, kuriame laidota atsižvelgiant į pareigybes. Šiandien patys prancūzai neprisimena, kas tokie buvo Antoine'as Cezaris de Choiseulis ar Jeanas Fredericas Perrego. Dar septynių žmonių palaikai papildė panteoną minint revoliucijos jubiliejus 1889 ir 1989 metais. Šiek tiek labiau pasisekė mokslininkams - tarp jų yra aklųjų abėcėlės kūrėjas Louis Braille'is ir sutuoktiniai fizikai Curie.

Vieni guldė, kiti mėtė

1791 metais revoliucinė valdžia į panteoną perkėlė Voltaire'o ir Jeano Jacques'o Rousseau palaikus. Tačiau jame palaidoti 1789 metų revoliucionieriai, tarp jų - garsusis Jeanas Paulis Maratas, greitai buvo išmesti susiriejus politinėms grupuotėms. Toks likimas vos neištiko ir Voltaire'o. Restauravus monarchiją buvo manoma, kad panteono negalima teršti šio bedievio palaikais. Voltaire'ą išgelbėjo karalius Liudvikas XVIII, pasakęs: "Ak, palikite jį ramybėje. Jis ir taip nubaustas, nes turi kasdien klausytis Mišių."

Todėl šiandien Prancūzijos visuomenė pagrįstai klausia, ar verta laikyti panteoną nacionaline šventove? Juk garsių prancūzų šeimos ne kartą ištarė "ne" didžių giminaičių "panteonizavimui". Kai 2008 metų balandžio 17-ąją, poeto Aime Cesaire'o (vieno negroidinės rasės savitumo koncepcijos kūrėjų) mirties dieną, socialistė Segolene Royal pasiūlė paguldyti jį greta Voltaire'o, A.Cesaire'o šeima tam pasipriešino. Poetas buvo palaidotas gimtojoje Martinikoje.

A.Camus artimieji taip pat nesutaria, ar jis turi gulėti panteone. Rašytojo dukra Catherina blaškosi sutrikusi, o sūnus Jeanas iškart pareiškė, kad toks pagerbimas visiškai nesiderina su tėvo, kaip "mąstančio žmogaus", gyvenimu.

A.Camus draugai irgi pateikia įvairių argumentų prieš rašytojo perlaidojimą. Juk dabar jis ilsisi Lurmareno kaimelio, kuriame, gavęs Nobelio premiją, įsigijo namą, kapinaitėse. A.Camus nujautė, jog jau nebesugrįš į savo mėgstamą Alžyrą, o Lurmarenas jam priminė gimtinę.

Tačiau skandalingojo politiko Jeano Marie Le Peno pareiškimas, kad kažin ar verta panteone perlaidoti ir šitaip pagerbti "juodakojį", t. y. Alžyre gimusį europietį, labai papiktino prancūzus. Tiesa, "negras" šioje mirusiųjų karalystėje jau yra - 1949 metais į ją buvo perkelti pirmojo juodaodžio kolonijos gubernatoriaus, humanisto-konformisto Adolpho Felixso Silvestero Ebue palaikai.

Panteone guli ir kelios moterys. 1995-aisiais F.Mitterrand'as ir Lechas Valęsa vadovavo dusyk Nobelio premijos laureatės Marios Sklodowskis Curie ir jos vyro Pierre'o palaikų perlaidojimo ceremonijai. 1907 metais, vykdant chemiko Marcelio Bertelio valią, greta jo palaidota ir žmona Sophie. Feministės norėtų, kad panteone ilsėtųsi ir rašytojos, pirmosios Moterų teisių deklaracijos autorės Olimpe de Gouges palaikai, kad jame atsirastų vietos Paryžiaus komunos raudonajai mergelei Louise Michel ir rašytojai George Sand. Tačiau 2003 metais G.Sand gerbėjai tam pasipriešino. Jie pareiškė, kad savo dienoraščiuose rašytoja išreiškė norą gulėti šeimos kapvietėje Noane.

1945-aisiais komunistai pasiūlė į panteoną perkelti Nobelio premijos laureato Romeno Rolano palaikus, bet jo šeima atsisakė. Tais pačiais metais organizacinis komitetas svarstė klausimą ir dėl Hectoro Berlioso perlaidojimo panteone. Kompozitoriaus gerbėjai taip pat pasipiktino - juk muzikas pageidavo gulėti Monmartro kapinėse, greta dviejų savo žmonų.

Kai kurie prancūzai mano, jog siekis suguldyti didžius žmones į vieną vietą - nenormalus. Atrodo, tarsi valdžia rūpintųsi, kad jie atsidurtų savęs vertoje draugijoje. Juk mirtis nedalija žmonių į "didžiuosius" ir "mažuosius". Ji sulygina visus.

Parengė Dana KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"