TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pasaulis gedi magiškojo realizmo tėvo

2014 04 19 6:00
Su geltona rože atlape G.Garcia Marquezas iš savo namų Meksike sveikino gerbėjus per savo 87-ąjį gimtadienį šiemet kovo 6 dieną.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas, kurio kerinčios meilės ir ilgesio istorijos milijonams skaitytojų prikėlė gyvenimui Lotynų Ameriką ir įėjo į literatūrą magiškojo realizmo pavadinimu, mirė sulaukęs 87 metų.

Meiliai Gabo vadintas kūrėjas, parašęs romanus „Šimtas metų vienatvės“ ir „Meilė choleros metu“, buvo vienas populiariausių pasaulyje Lotynų Amerikos romanistų, literatūros judėjimo krikštatėvis, jo žemyną krėtusios sumaišties liudininkas, spalvinga asmenybė. G.Garcia Marquezas daug metų dirbo žurnalistu ir draugavo su Kubos lyderiu Fideliu Castro, gavo antausį nuo kito Nobelio literatūros premijos laureato Mario Vargaso Llosos ir juokavo, jog rašo vien dėl to, kad pelnytų draugų meilę.

Prezidentai, rašytojai ir garsenybės reiškė gedulą dėl jo mirties. „Tūkstantis metų vienatvės ir liūdesio dėl didžiausio visų laikų kolumbiečio mirties“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas. Jis paskelbė Kolumbijoje trijų dienų nacionalinį gedulą.

„Pasaulis neteko vieno didžiausių rašytojų vizionierių“, – sakė JAV prezidentas Barackas Obama.

Pagarbos žodžius "mielajam Gabo" savo svetainėje skyrė ir Kolumbijos popžvaigždė Shakira.

G.Garcia Marquezas pastaraisiais metais rečiau rodydavosi viešumoje. Kovo 31 dieną jis buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių infekcijos, vėliau išrašytas sveikti savo namuose Meksike, ten ir mirė. Mirties valandą šalia jo buvo žmona Mercedes Barcha (juodu pragyveno 55 metus) ir du sūnūs.

Šedevrui įkvėpė vaikystės prisiminimai

1927 metų kovo 6 dieną Kolumbijos Arakatakos kaime Karibų jūros pakrantėje gimęs G.Garcia Marquezas buvo telegrafo operatoriaus sūnus. Jį augino seneliai ir tetos, atogrąžų kultūroje, kuriai įtaką darė ispanų naujakurių, indėnų ir juodųjų vergų paveldas. Jo senelis buvo atsargos pulkininkas. Egzotiškos gimtinės legendos įkvėpė daug jo darbų. Šedevru laikomas romanas „Šimtas metų vienatvės“ yra išverstas į 35 kalbas, jo parduota daugiau kaip 30 mln. egzempliorių. 1967 metais išleista knyga yra istorinė ir literatūrinė saga apie šeimą iš išgalvoto Karibų pakrantės Makondo kaimo, jos gyvenimą XIX ir XX amžiuje. Romanas pavertė rašytoją tarptautine žvaigžde.

Kresno stoto, plačios šypsenos, su tankiais ūsais, vešliais antakiais ir garbanotais plaukais G.Garcia Marquezas parašė romaną 1961-aisiais, persikraustęs į Meksikos sostinę, po ilgos kelionės autobusu iš Niujorko su žmona ir sūnumi Rodrigo. Antrasis sūnus Gonzalo gimė po metų, jau Meksike, kur rašytojas gyveno daugiau kaip tris dešimtmečius.

Jis prisiminė, kad atvyko į Meksiką „be vardo ar skatiko kišenėje“. Rašytojas susidūrė su finansiniais sunkumais, dirbo reklamos agentūrose, rašė scenarijus ir redagavo nedidelius žurnalus. „Kol būdavo viskio, vargo nebuvo“, – juokavo G.Garcia Marquezas. Jis buvo skolingas devynių mėnesių nuomos mokestį, kai parašė „Šimtą metų vienatvės“, ir vos išgalėjo nusiųsti rankraštį savo redaktoriui Argentinoje.

1982 metais Švedijoje atsiimdamas Nobelio literatūros premiją G.Garcia Marquezas vilkėjo tradicinį baltą savo regiono kostiumą stačia apykakle. Nobelio komitetas jį pagerbė už knygas, „kuriose fantazija ir realybė yra derinamos sodriai sukomponuotame vaizduotės, apmąstymų apie žemyno gyvenimą ir konfliktus pasaulyje“. Atsiimdamas Nobelio premiją G.Garcia Marquezas sakė, kad Švedijos karališkosios literatūros akademijos dėmesį patraukė brutalių diktatūrų ir pilietinių karų Lotynų Amerikoje „išdidinta realybė“, o ne vien literatūrinė raiška.

Tarp kitų garsių jo knygų - "Paskelbtos mirties kronika“, „Generolas savo labirinte“, autobiografija „Gyvenk tam, kad papasakotum“. Jo paskutinis romanas „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ išleistas 2004 metais. Jis buvo sutiktas prieštaringai, nes pasakoja apie 90 metų vyro maniją 14 metų mergaitei. Tema sutrikdė daugelį skaitytojų.

Draugai ir priešai

G.Garcia Marquezas paliko pėdsaką ir žurnalistikoje, kurią laikė „nuostabiausia profesija pasaulyje“. Pirmasis jo darbas buvo Bogotos laikraštyje „El Espectador“, kuris 1947 metais publikavo jo pirmąjį apsakymą ir mokėjo jam 800 pesų, mažiau nei pusę dolerio, per mėnesį. Po vieno straipsnio, supykdžiusio tuometinį karinį režimą, jis išvyko į Europą ir gyveno Ženevoje, Romoje ir Paryžiuje, kur baigė 1961 metų knygą „Pulkininkui niekas nerašo“.

Jis žavėjosi Kubos revoliucija, tapo šios komunistinės salos naujienų agentūros „Prensa Latina“ korespondentu Bogotoje ir Niujorke, užmezgė prieštaringai vertinamą draugystę su F.Castro, o šis vadino jį „žmogumi, turinčiu vaiko gerumą ir kosminį talentą“. Tačiau dešimtąjį dešimtmetį rašytojas taip pat dirbo kaip emisaras tarp F.Castro ir Billo Clintono, dar vieno įtakingo savo draugo.

Meksikoje jo draugai buvo garsūs meksikiečių rašytojai Octavio Pazas ir Carlosas Fuentesas. „Rašau vien dėl to, kad pelnyčiau draugų meilę“, – juokavo G.Garcia Marquezas. Su M.Vargasu Llosa jis pykosi, o tos nesantaikos kulminacija buvo Peru rašytojo antausis, suduotas jam prie vieno Meksiko kino teatro 1976 metais. „Buvome visiškai priblokšti ir apstulbę“, – viename interviu prisiminė meksikiečių rašytoja Elena Poniatowska. Nei G.Garcia Marquezas, nei M.Vargasas Llosa niekada neatskleidė, dėl ko pykosi. Tačiau M.Vargasas Llosa pagerbė G.Garcią Marquezą: „Jo romanai pergyvens jį ir toliau visur ras skaitytojų.“

Atsisveikindami su mylimu rašytoju žmonės prie jo namų nešė gėles ir degė žvakes...

Reuters, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"