TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pavojingai švaistomas vertingiausias žemės turtas

2015 08 27 6:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Vanduo yra svarbiausias gamtos resursas, tačiau dėl klimato pokyčių, sausrų ir švaistymo jo ima trūkti. Šią krizę didžiąja dalimi sukėlė žmogus ir dėl jos kaltos net vandens itin turtingos šalys.

Žvelgiant iš kosmoso Žemės planeta dėl viso čia telkšančio vandens tikrai atrodo žydra. Tačiau gėlas vanduo sudaro tik 2,5 procento. Didelė jo dalis neatsargiai iššvaistoma, užteršiama ar net apnuodijama, be to, jis paskirstomas labai neteisingai.

Nuo 1950 metų gyventojų pasaulyje padaugėjo tris kartus, tačiau vandens suvartojama šešis kartus daugiau. Beveik milijardas žmonių kasdien geria užterštą vandenį, o dar 2,3 mlrd. kenčia nuo jo trūkumo.

Verslo pasaulio lyderiai, kaip ir kasmet, sausį susitiko sniego užklotame Davose, Šveicarijoje, aptarti svarbiausių šiandienos reikalų. Vienas iš jų svarstytų klausimų – didžiausia ateinančio dešimtmečio socialinė ir ekonominė grėsmė. Kokia ji? Lyderiai rinkosi iš 28 variantų, tarp kurių buvo karai, masinio naikinimo ginklai ir epidemijos. Tačiau ekonomikos pasaulio elitas nusprendė, kad netolimoje ateityje didžiausią pavojų žmonijai kels vandens krizė.

Taigi, Vokietijos savaitraščio „Der Spiegel“ komanda nusprendė pakeliauti po pasaulį ir išsiaiškinti, kaip būtų galima išspręsti šią problemą.

Geriamuoju vandeniu plauna šaligatvius

Brazilijos pietryčius, tankiausiai apgyvendintą šalies regioną, šiemet kankino didžiausia sausra per 80 metų. Lietingasis sezonas čia buvo itin sausas, o didžiulėje rezervuarų sistemoje „Sistema Cantareira“, kuri tiekia vandenį daugiau nei 9 mln. San Paulo gyventojų, vandens lygis nukrito iki 18,4 procento. Didžiausias Pietų Amerikos miestas rizikuoja pritrūkti vandens.

Vyriausybės pareigūnai dėl to kaltina klimato kaitą, tačiau vandens stygių daugiausia nulėmė žmogaus veikla. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį valstybėms, kurios negali džiaugtis tokiais gausiais gėlo vandens ištekliais kaip Brazilija. Kitaip tariant, visoms kitoms šalims. Brazilai giriasi, kad gyvena šalyje, kur yra daugiasia gėlo vandens pasaulyje.

Taigi, bent iki šiol brazilai tikėjo, kad jo niekada nepristigs, ir kiekvienas gali jį laistyti, kur tik įsigeidžia. Brazilijoje buvo užtvenktos upės, pakeistos jų vagos, o vandens telkiniai smarkiai užteršti pramonės atliekomis ir kanalizacijos nuotekomis. Ūkininkai pakrantėse kerta miškus ir pumpuoja vandenį iš upių, kur vėliau išpila pesticidus. Pasakojama, kad Rio de Žaneire šaligatviai plaunami geriamuoju vandeniu, o tiek turtingi, tiek ne tokie pasiturintys miesto gyventojai po dušu prausiasi tris kartus per dieną. Tik dabar dauguma pamažu ima suprasti, kad netinkamai naudojamas ir netaupomas gėlas vanduo kada nors baigsis.

AFP/Scanpix nuotrauka

Ispaniją džiovina braškių eksportas

Andalūzijoje užauginama daugiausia braškių visoje Ispanijoje. Irigacija žemės ūkyje čia pradėta naudoti 1986 metais, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą. Tuo pat metu prasidėjo ir „raudonojo aukso“, arba braškių, karštligė. Tačiau anksčiau buvęs drėgniausias valstybės regionas vis sausėja. Aktyvistai nuolat praneša Andalūzijos pareigūnams apie nelegalų vandens naudojimą, bet vietos merai savo draugams leidžia elgtis, kaip šie nori. Aplinkosaugininkai yra bejėgiai uždrausti politikams žadėti dar daugiau vandens ūkininkams.

Žemės ūkio ministerijos skaičiavimu, šimtai tūkstančių hektarų Ispanijos žemės yra drėkinama vandeniu iš pusės milijono nelegalių šulinių. Tokio kasmet sunaudojamo požeminio vandens kiekio pakaktų 60 mln. žmonių poreikiams patenkinti.

Ispanija yra viena iš Europos šalių, kurioms gresia labiausiai nukentėti dėl klimato kaitos. Prognozuojama, kad jeigu niekas nepasikeis, valstybės pietūs dar amžiaus viduryje virs dykuma. Šios tragedijos būtų galima bent iš dalies išvengti protingai skirstant vandens išteklius.

Praėjusio amžiaus pabaigoje britų geografas Johnas Anthony Allanas pasauliui pristatė virtualaus vandens idėją. Ji paaiškina, kaip vanduo keliauja po pasaulį žemės produktų pavidalu. Vėliau buvo sukurta ir vandens pėdsako koncepcija. Ji nusako, kiek vandens sunaudojama auginant ir gaminant skirtingą žemės ūkio produkciją. Pavyzdžiui, vienam apelsinui užauginti reikia 80 litrų vandens, taurei vyno pagaminti – 109 litrų, o kilogramui jautienos – net 15,5 tūkst. litrų vandens.

Apie 70 proc. vandens pasaulyje sunaudojama būtent žemės ūkiui. Jei šis virtualus vanduo tekėtų tinkama linkme, pavyzdžiui, iš jo stygiaus nejaučiančios Vokietijos į Ispaniją, jis galėtų sumažinti sausrų pavojų. Tačiau iš tiesų viskas vyksta priešingai – Vokietija yra viena didžiausių virtualaus vandens importuotojų pasaulyje.

Kalifornijos košmaras

Centrinis slėnis Kalifornijoje – tai regionas, kuriame JAV, viena galingiausių pasaulio valstybių, atrodo kaip besivystanti šalis. Čia stūkso apgriuvę namai, gatvių asfaltas suskilinėjęs ir daugelis gyventojų neturi prieigos prie tekančio gėlo vandens. Kalifornijoje aplaidžiau nei kitose valstijose sausinami pelkynai. Tuomet vanduo keliauja iš šiaurės į pietus 1,5 tūkst. km akveduku. Tai leido Los Andželui išaugti į metropolį pietuose, o Centriniam slėniui tapti pagrindiniu JAV žemės ūkio rajonu. Pamažu ima aiškėti tokios politikos pasekmės. Temperatūra pietvakarinėje JAV dalyje kyla greičiau nei pasaulinis vidurkis, nes regione suardyta natūrali vandens sistema.

Žemės ūkis sudaro 2 proc. Kalifornijos bendrojo vidaus produkto, bet jo produkcijai auginti sunaudojama 80 proc. valstijoje išgaunamo vandens. Tačiau kai gubernatorius Jerry Brownas balandžio mėnesį dėl sausros paskelbė nepaprastąją padėtį ir nurodė vartoti ketvirtadaliu mažiau vandens, šis įsakymas ūkininkams negaliojo. Jie ir toliau galėjo jį eikvoti kaip tik įsigeidę.

Kalifornijoje užauginama apie 50 proc. JAV vaisių, daržovių ir riešutų, taip pat pagaminama daug pieno ir mėsos produktų. Prieš dešimtmetį į kitas šalis buvo eksportuojama 16 proc., šiuo metu – 25 proc. šios produkcijos. Keturi iš penkių migdolų, esančių pasaulinėje rinkoje, užauginti Kalifornijoje. Beje, vieno migdolo vandens pėdsakas yra 4 litrai.

Pasaulinis verslas

Šiandien jau nebestebina mintis vandenį transportuoti iš drėgnų regionų į sausringesnius. Pavyzdžiui, Islandijos „Bruárfoss HF“ planuoja plukdyti savo šalies vandenį į jo pritrūkusias vietoves milžiniškais tanklaiviais, kaip naftą ar suskystintas gamtines dujas.

Kol politikai dar vengia kalbėti, kad vanduo nėra neišsenkamas žemės turtas, privačios įmonės ir investuotojai jau seniai pripažino, kad esama jo trūkumo, ir rado galimybių, kaip iš to pasipelnyti. Didžioji dalis privataus sektoriaus negalėtų funkcionuoti be vandens. Tai iš dalies paaiškina, kodėl žaliavų bendrovės gausiai investuoja į vandens taupymo technologijas. 2011–2014 metais privačios įmonės tokioms investicijoms išleido apie 84 mlrd. eurų.

Maisto ir gėrimų pramonė taip pat leidžia stambias sumas, ieškodama būdų, kaip veiksmingiau taupyti vandenį. Pavyzdžiui, 2014-ųjų rudenį didžiausia pasaulyje maisto produktų bendrovė „Nestle“ Meksikoje atidarė pieno miltelių gamyklą, kuri veikia be papildomo vandens. Vietoj jo naudojamas skystis, pašalintas iš pieno džiovinimo proceso metu. Nyderlanduose įsikūrusi bendrovė „Dutch Rainmaker“ sukūrė vėjo turbiną, kuri naudoja savo generuojamą energiją, kad vandenį kondensuotų iš oro. Kelios įmonės pasaulyje šiuo metu kuria skalbimo mašinas ir net klozetus, kurie veiktų visai nenaudodami vandens arba naudodami jo labai nedaug.

Vis daugiau investicijų pritraukia vandens gėlinimo įrenginiai, jo taupymo technologijos, vandens tiekimo ar nuotekų valymo technologijos. Daugelis bankų jau siūlo investuoti į „vandens obligacijas“, kurios paprastai apima tiek globaliai veikiančias vandens tiekimo įmones, tiek mažesnes bendroves, plėtojančias technologijas, kurios padeda taupyti vandenį.

Izraelis: stebuklas dykumoje

Dar prieš Izraelio įkūrimą Davidas ben Gurionas – pirmasis šalies premjeras – svajojo, kad „dykuma pražystų“. Šiandien jo įpėdiniai daro viską, kas įmanoma, kad ši svajonė virstų realybe.

„Sorek“ fabrikas Rišon Lecijone yra didžiausia vandens gėlinimo gamykla pasaulyje. Sūrus Viduržemio jūros vanduo pumpuojamas į šią gamyklą, kur naudojant procesą, vadinamą atvirkštiniu osmosu, išgaunamas gėlas vanduo ir druskos koncentratas. Fabrikas pagamina 26 mln. litrų gėlo vandens per valandą. Atvirkštinio osmoso technologija sunaudoja 40 proc. mažiau energijos nei terminis vandens gėlinimas, kai jūros vanduo šildomas.

2005 metais Izraelis kentė nuo sausros, iš dalies kilusios dėl pernelyg gausaus jo švaistymo žemės ūkyje. Tuomet vyriausybė įsteigė nacionalinę vandens instituciją ir įdiegė pažangią jo apmokestinimo sistemą, pagal kurią namų ūkiai moka brangiau už vandenį, jeigu jo sunaudoja daugiau nei nustatyta norma. Šalis taip pat daug investavo į mokslinius tyrimus ir dabar Izraelis yra pasaulinis lyderis daugelyje vandens technologijų. Jokia kita šalis žemės ūkyje nenaudoja tiek daug perdirbto nuotekų vandens, kaip Izraelis. Čia iš viso perdirbama 86 proc. nuotekų vandens, o pavyzdžiui, Ispanijoje – 17 proc., Jungtinėse Valstijose – vos 1 procentas.

Kol izraeliečiai džiaugiasi dykumoje sukurtu vandens stebuklu, daugelis namų ūkių Vakarų Krante gėlo, švaraus vandens sulaukia tik kartą per savaitę. Pagal 1995 metų susitarimą, Izraelis turi teisę į 80 proc. vandens, išgauto Vakarų Krante, o palestiniečiai – tik į 20 procentų. Tame pačiame susitarime nustatyta, kad ši proporcija turėtų būti laikina. Gazos Ruože situacija dar prastesnė. Beveik 96 proc. visų Gazos Ruožo šulinių yra užteršti sūriu vandeniu ir nuotekomis. Čia trūksta geriamojo vandens, o jo kokybė dažnai būna pasibaisėtina. Izraelio kariuomenė neseniai perspėjo, kad tokia situacija kelia grėsmę žydų valstybės saugumui.

Izraelio istorija pateikia pavyzdį, kaip vandeniu aprūpinti augančią populiaciją net sausringoje teritorijoje. Tam reikia įstatymų leidėjų, kurie suvokia vandens vertę ir kurie jaučiasi atsakingi už tai, kad žmonės gautų jo pakankamai. Kaip parodė kitų šalių praktika, vandens tiekimą patikėjus privačiam sektoriui, krizės tik pagilėja. Taip pat reikia vykdyti tokią žemės ūkio politiką, kuri reguliuotų, kiek vandens gali būti naudojama. Kitaip nebus išvengta Kalifornijos katastrofos. Be to, retai apsimoka plėtoti žemės ūkį sausuose regionuose. Tačiau jeigu valstybė nenori arba tiesiog negali sau leisti apsieiti be tokio ūkininkavimo, reikėtų bent apsvarstyti, kokias vandens taupymo technologijas būtų galima įdiegti.

Parengė MILDA BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"