TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pereinamasis laikotarpis posovietinėje erdvėje nesibaigė

2015 11 07 6:00
Prezidentams Vladimirui Putinui, Nursultanui Nazarbajevui ir Aliaksandrui Lukašenkai kol kas sekasi kurti stabilumo regimybę savo šalyse. AFP/Scanpix nuotrauka

Lilija Ševcova, viena žymiausių Rusijos politologių, dirbanti Brookingso institute JAV, yra viena labiausiai cituojamų Vakaruose pereinamojo laikotarpio posovietinėje erdvėje specialistų, šia tema parašiusi keletą knygų. Ryto Staselio kalbinama L. Ševcova perspėja, kad per ketvirtį amžiaus tas pereinamasis laikotarpis, deja, dar nesibaigė. Naujų nepriklausomų šalių visuomenė ateityje neišvengiamai dar turės pasirinkti savo kelią.

– Ką jūs vadinate nauju SSRS irimo puslapiu?

– 1991 metų Sovietų Sąjungos žlugimas dar nepasibaigė ir vėl pasireiškia dramatiškomis konvulsijomis. Pirma, Rusijos patvaldystė niekur nedingo, kaip įsivaizdavome dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Rusijos elitas pakeitė kepurę – sistema atmetė Vakarų modelio imitavimo doktriną ir grįžo prie archajiškos patvaldystės, su kuria lyginant sovietinio tipo patvaldystė regisi visai civilizuota. Antra, rusiška sistema mėgina grįžti prie Jaltos ir Potsdamo taikos. Susigrąžinti naujas posovietines valstybes savo įtakon šiurkščiais būdais, kokių SSRS po 1975 metų Helsinkio sutarties savo satelitėms netaikė. Trečia, kai kurios nepriklausomos posovietinės valstybės išgyvena akivaizdžiai išsisėmusių posovietinių modelių ir naujų formų paieškos krizes.

– Turite galvoje Ukrainą?

– Pirmiausia, Ukrainą. Ji mėgina įgyti naują tapatybę ir sukti Europos link. Bet ne tik Ukraina. Nestabilūs ir kiti režimai šioje erdvėje – Vidurio Azijoje bręsta lyderių ir, tikėtina, pačių režimų kaita. Koks ten bus vystymosi vektorius, daug priklausys nuo padėties dviejose didžiausiose regiono šalyse – Uzbekistane ir Kazachstane, kas bus, kai tų šalių lyderiai netrukus pasitrauks iš politinės scenos.

Apskritai daugelis problemų, atsiradusių prieš 20 metų, liko neišspręstos arba yra išspręstos ne taip, kaip norėjosi. Ir todėl padėtis daug labiau kankinanti ir neaiški, o priemonės, kurių bus imtasi tolesnei transformacijai, bus vykdomos stiprios turbulencijos sąlygomis.

– Kodėl?

– Todėl, kad prieš ketvirtį amžiaus buvo patrauklus ir aiškus orientyras – vakarietiška liberali demokratija. O dabar jo neliko dėl šio modelio krizės.

– Drįstu spėti, kad dauguma visuomenių posovietinės erdvės šalyse (apie Baltijos valstybes nekalbame) labiausiai trokšta stabilumo ir ramybės vidaus gyvenime. Režimai, kad ir kokie būtų, šiuos lūkesčius visokeriopai išpildo. Ar, jūsų nuomone, tai tėra iliuzija, apgaulė?

– Įvairaus tipo režimai posovietinėje erdvėje nestabilūs skirtingu lygiu. Europietiški – Baltarusija, Ukraina, Moldova – skirtingai, bet akivaizdžiai yra turbulencijos zonoje. Baltarusija, kurią 20 metų valdo Aliaksandras Lukašenka, sukūrė sovietinės valstybės minimodelį, bet jis toks trapus, tik priedėlis prie Rusijos ekonomikos, kad be pigių žaliavų ir Rusijos subsidijų jau seniai būtų susmukęs į balą. Nors A. Lukašenka kartkartėmis ir groja dviem pianinais – glaudžiasi prie Rusijos krūtinės ir žaidžia su Vakarais.

Lilija Ševcova: "Turime dėkoti Vladimirui Putinui, kuris apvertė Europos šachmatų lentą ir pažadino NATO bei parodė, jog atsainus pragmatizmas politikoje veda į revanšizmą." /WORLD ECONOMIC FORUM nuotrauka

Ukrainoje – kito tipo nestabilumas. Šalis mėgina išeiti iš pilkosios geopolitinės zonos, finliandizacijos. Jos sėkmė arba žlugimas priklauso ne tik nuo Ukrainos elito, kuris daugeliu atžvilgių yra nevertas savo tautos, bet ir nuo Vakarų politinės valios ateiti į pagalbą.

Moldovos pavyzdys yra pats skausmingiausias. Žlugus Vladimiro Voronino komunistiniam režimui, kuris privedė šalį prie visiškai beviltiško skurdo, ją ėmė valdyti proeuropietiški politikai. Tačiau jie pasirodė pernelyg silpni susidoroti su problemomis ir vėl atvedė Moldovą į beviltišką padėtį. Jiems teks ropštis iš duobės tuo metu, kai europietiškos demokratijos idėja tapo diskredituota.

Kaukaze, Gruzijoje Michailo Saakašvilio revoliucinis elitas buvo nušluotas per rinkimus. Jį pakeitęs režimas jau šiurkščiai mėgina palaidoti politinį pliuralizmą. Vienas iš „Gruzijos svajonės“ lyderių pareiškė, jog Stalino portretas turi kaboti kiekvienuose Gruzijos namuose ir tarnybiniuose kabinetuose. Tačiau nemanau, kad Bidzinai Ivanišviliui galiausiai pavyks išmušti visuomenę iš europietiško vystymosi kelio.

Visiškai dramatiška padėtis Armėnijoje – valstybėje, galinčioje egzistuoti tik po galingos šalies sparnu. Ji žengė rimtą žingsnį atgal, atsisakiusi asocijuotos sutarties su Europos Sąjunga (ES). Eurazijos erdvėje išgyvena tik benzininės valstybės (tos, kurios eksportuoja energetikos ir kitas žaliavas – R. S.)

Tačiau net ir nafta bei dujos nepadeda Ilhamui Alijevui Azerbaidžane išvengti represijų prieš opoziciją, nes jis jaučia nestabilumą.

Vidurio Azijoje – taip ir nesusidorojęs su pilietinio karo padariniais Tadžikistanas. Turkmėnija, išgyvenanti tik dėl to, kad turi žaliavų, ir žvilgčiojanti Rusijos, Irano bei Kinijos pusėn. Uzbekistanas – vienas nestabiliausių režimų regione. Kazachstane padėtis lyg ir stabili bei prognozuojama, bet mes juk pamename, kad jau patį pirmąjį Žanaozeno naftininkų nepasitenkinimą Nursultanas Nazarbajevas numalšino paskandinęs kraujyje. Ir mes prisimename, ką daro Astana su savo opozicionieriais, pavyzdžiui, Muchtaru Abliazovu. Jie skiria milijonus dolerių opozicijai sunaikinti. Ar tai todėl, kad jie tokie sėkmingi ir stabilūs?

Kaip matome, įvairių šalių režimai skirtingai mėgina išeiti iš posovietinės tikrovės, bet jų bendra problema ta, kad dabartinė šių šalių elito karta nesugeba pateikti alternatyvos politikams, taip ir neįvykdžiusiems savo misijos transformuotis. Man atrodo, kad šių šalių visuomenės buvo labiau pasirengusios permainoms nei elitas ir politikai. Bent jau Ukrainoje ir Moldovoje tai tikrai.

– Ar tas neapibrėžtumas, kurį jūs minite, sukuria regioninio stabilumo ir saugumo problemas?

– Geriausia visuomenės stabilumo ir saugumo garantija – teisinė valstybė ir įstatymo viršenybė. Bet ne asmeninė valdžia, kuri meta visuomenę į rizikingiausias ir beviltiškiausias avantiūras. Pažvelkite į šiandienos Rusiją.

Bet daug kas priklauso ir nuo išorės veiksnių. Prisiminkite praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį. Kodėl apie demokratiją kalbėjo net Vidurio Azijos lyderiai? Kodėl net autoritariniai vadovai lepinosi liberalia retorika? Todėl, kad pliuralizmas, įstatymo viršenybė buvo madingi. Bet kartu su Vakarų liberalios demokratijos krize, jos užsidarymu, politinio pragmatizmo paradigmos dominavimu, susidomėjimo tuo, kas vyksta posovietinėje erdvėje, prigesimu, Vakarų galimybės suteikti šiam regionui realų saugumą sumažėjo.

Rusija dar labiau destabilizuoja padėtį posovietinėje erdvėje. Kinija, besimėgaujanti didėjančių geopolitiniu svoriu, eina į avantiūras, kurių anksčiau vengė. Turiu galvoje dirbtinių rifų ir karinės aviacijos pakilimo takų statybas Pietų Kinijos jūroje. Kinija žvilgčioja ir į neapgyventus Rusijos Sibiro ir Tolimųjų Rytų regionus. Todėl nemanau, kad šiuolaikinė Kinija su savo agresyviais lyderiais gali tapti iš tiesų stabilizuojančiu veiksniu posovietinėje erdvėje. Šiandien Kinija vykdo tylią ekspansiją į Vidurio Aziją, silpna Rusija vengia dėl to konfrontuoti. Tačiau jokios draugystės, jokio pasitikėjimo tarp Maskvos ir Pekino nėra.

– Tikriausiai yra dar vienas svarbus veiksnys, lemiantis galimo nestabilumo grėsmes. Vis dėlto prieš 10–15 metų, pasaulio ekonomikai augant, vietų dalijant pridėtinę vertę pasaulyje pakako daugeliui. Ar neišsėmė posovietinės šalys inertiško potencialo, kuris jų ekonomikoje laikėsi po Sovietų Sąjungos žlugimo?

– Jūs teisus. Pirmiausia, benzininės valstybės modelis niekada nepasižymėjo stabilumu. Tokios visuomenės linkusios į korupciją ir neatsparumą. Kol kas Kazachstanas, Turkmėnistanas, Azerbaidžanas, Uzbekistas, Rusija išgyvena, bet kiekvienas naftos kainos kritimas didina struktūrines ekonomikos problemas. Būtent tai dabar vyksta Rusijoje, ten ekonominės problemos prasidėjo dar esant aukštoms naftos kainoms rinkose. Tokia pati lemtis laukia visų benzininių šalių.

Šių šalių lyderiai neišnaudoja progos modernizuoti savo šalį. Pirmiausia turiu galvoje politinės sistemos modernizavimą, grindžiamą įstatymo viršenybe ir teismų sistemos nepriklausomumu. O dabartiniai lyderiai negali to leisti.

Taigi trajektorija žemyn – neišvengiama. Galbūt dar ne dabar, ne per ateinančius penkerius metus. Ir ne tik skurdžiose šalyse, kaip Moldova. Jei išoriškai klestinčiame Kazachstane sušaudomi protestuojantys naftininkai, tai reiškia, kad vadinamojoje stabilioje valstybėje jau dabar yra gausybė problemų. Šie židiniai anksčiau ar vėliau gali įžiebti socialinę bei politinę įtampą ir kelti grėsmę regioniniam saugumui. Juo labiau kad Eurazijos centre esanti Rusija pati praranda stabilumą.

– Kodėl Eurazijos ekonominės sąjungos šalims nepavyksta padaryti proveržio, nors ir panaikinti integracijos ir prekybos barjerai?

– Stebėdama šį projektą galiu pasakyti, kad ekonominė sąjunga ir visi jos politiniai antstatai siaubingai neefektyvūs. Kol kas Baltarusija gauna daugiau naudos nei Kazachstanas ir Rusija. Kazachstanas, savo saugumo sumetimais prisijungęs prie Eurazijos sąjungos, atidarė sieną su Rusija ir Baltarusija bei užtvėrė kiniškų prekių, kurios, pasirodo, ir pigesnės, ir kokybiškesnės nei dabartinių bloko partnerių Rusijos ir Baltarusijos, srautui. Pati Rusija praranda dėl šios integracijos, nes yra priversta pirkti kitų valstybių lojalumą ir subsidijuoti Minską. Iki šiol Baltarusija turėjo naudos, bet dėl Rusijos krizės gali tai prarasti.

Eurazijos ekonominė sąjunga – tai mitas. Skėtis, tenkinantis Kremliaus geopolitines ambicijas ir duodantis tam tikros naudos nominalių satelitų elitams. Bet apskritai tai antiintegracinė iniciatyva, iš esmės įšaldanti Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano ir Kirgizijos ekonomikos modernizavimą.

– Kaip manote, ar posovietinė erdvė sulauks realaus Vakarų dėmesio? Ypač turint galvoje Europos problemas su pabėgėliais, globalias problemas Artimuosiuose Rytuose?

– Galiu kliautis tik savo intuicija. Aiškios Europos, juo labiau JAV, Barackui Obamai traukiantis, trajektorijos nėra. Galime kalbėti apie kelis svarbius dalykus. Vakarai turi per daug galvos skausmo. ES migrantų krizė, savi radikalūs dešinieji, neišspręstos tvaraus ekonomikos augimo problemos. Tai atitraukia dėmesį nuo didelės Eurazijos bėdų. Taip pat ir nuo naujų nepriklausomų Europos valstybių, kurios jau renkasi savo kelią arba greitai rinksis. Nes A. Lukašenka neamžinas.

Nors ir ironiška, turime dėkoti Vladimirui Putinui, kuris apvertė Europos šachmatų lentą ir pažadino NATO bei parodė, jog atsainus pragmatizmas politikoje veda į revanšizmą. Vakarai pradeda ieškoti naujos išorės politikos doktrinos, galbūt panaudojant Ronaldo Reagano patirtį, kad pažabotų Rusijos ir Kinijos agresyvumą, taip pat padėtų toms šalims, kurios nenori būti Vakarams priešiškoje orbitoje. Kada ši doktrina pasirodys – mes nežinome.

Vykstant šiam procesui labai svarbus naujas Vokietijos vaidmuo tarptautinėje politikoje. Juk Vokietija visuomet bendradarbiavo su Kremliumi ir rėmė Rusijos, kaip benzininės valstybės, interesus pasaulyje. Manau, kad per konfliktą Rytų Ukrainoje Vokietija ir Skandinavijos šalys, kurios taip pat ieško savo vaidmens tarptautinėje politikoje, parodė Rusijai raudonąsias linijas, kurių peržengti Vakarai neleis.

Tai tektoniniai poslinkiai, kurie dar galutinai neišryškėjo, bet vyksta.

„The EHU Times“, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"