TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pilietybę galima ir nusipirkti

2014 12 13 6:00
Norintieji tapti Maltos piliečiais privalo bent metus pagyventi saloje ir investuoti čia 1,57 mln. dolerių. modernmagazin.com nuotrauka

Pasaulyje vis daugiau šalių parduoda savo pilietybę turtingiems užsienio investuotojams. Jos vilioja pasų "kolekcininkus" ne tik privilegijomis, bet ir balto smėlio paplūdimiais bei kitais turtais. Pasitaiko net taip, kad valstybė savo vidaus problemas siekia išspręsti nupirkdama kitos šalies pasus jos teritorijoje gyvenantiems, bet pilietybės neturintiems asmenims.

Į Vidurio Rytų ir Europos šalis plūsta pabėgėliai, JAV aktyviai svarsto imigracijos reformą. Naftos turtingas Kuveitas panašiai problemai suvaldyti pasitelkė neįprastą sprendimą. Praėjusį mėnesį šalis paskelbė, kad suteiks pilietybę dešimtims tūkstančių arabų klajoklių. Tiesa, šiems žmonėms ji žada ne savo pilietybę.

Kuveitas planuoja sumokėti Komorų Sąjungai, skurstančiai Afrikos salų valstybei, kad ši suteiktų pilietybę Kuveito klajokliams arabams. Komorų salas nuo Kuveito skiria tūkstančiai kilometrų. Pagal susitarimą naujiesiems Komorų piliečiams bus leista likti Kuveite. Čia jie galės gauti nemokamą išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir turės galimybę įsidarbinti.

2008 metais Komorai priėmė pilietybės įstatymą, leidžiantį parduoti savo pilietybę užsieniečiams. Afrikos valstybė viešai neskelbia, kiek vienam asmeniui ji kainuoja. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija "Freedom House", tirianti ir ginanti įvairiose šalyse demokratiją, politikos laisvę bei žmogaus teises, mano, kad Komorai iš Persijos įlankos valstybių už pilietybę jau gali būti gavę apie 200 mln. dolerių. Buvęs šalies prezidentas Ahmedas Abdallahas Sambi įtariamas neteisėtu šių pinigų panaudojimu.

Kuveite pilietybės neturinčių klajoklių ir vyriausybės kova nesibaigia jau daugybę metų. / news.yahoo.com nuotrauka

Kuveito vidaus reikalų ministerijai toks planas padėtų išspręsti ne vienus metus trunkančią kovą tarp pilietybės neturinčių klajoklių ir vyriausybės. Jau kelis dešimtmečius apie 100 tūkst. arabų klajoklių siekia tapti Kuveito piliečiais. Jie didelėmis bangomis pradėjo emigruoti į šalį nuo 1937 metų, kai čia buvo rasta naftos. Kuveito vyriausybė laiko šiuo gyventojus nelegaliais imigrantais ir nurodo, kad tik 34 tūkst. jų galėtų tapti piliečiais.

Žmogaus teisių grupių atstovai įsitikinę, jog Kuveito sumanymas yra ydingas. Tapę kitos valstybės piliečiais klajokliai Kuveite turėtų dar mažiau teisių nei dabar. 1954 metų Jungtinių Tautų Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso draudžia kaip nors išskirti ir menkinti pilietybės neturinčius asmenis. Šis teisės aktas taip pat nurodo, kad valstybių pareiga išduoti šiems žmonėms tapatybės ir kelionės dokumentus.

"Ekonomikos piliečiai"

Komorai - toli gražu ne pirmoji ir vienintelė pasaulyje valstybė, parduodanti savo pilietybę ir taip papildanti biudžetą. Daug šalių panašiai siekia pritraukti užsienio investuotojų. Vien pastaraisiais metais pilietybės suteikimo programos pradėtos įgyvendinti Antigvoje ir Barbudoje, Grenadoje, Maltoje, Nyderlanduose, Ispanijoje.

Pilietybės klausimų ekspertas Christianas Kalinas teigia, jog kasmet keli tūkstančiai žmonių išleidžia apie 2 mlrd. dolerių, kad papildytų savo kolekciją antru ar net trečiu pasu. Ir jie visai ne šnipai, o vadinamieji ekonomikos piliečiai. Tokia praktika, pasak specialisto, populiari tarp kinų ir rusų, taip pat Vidurio Rytų valstybių gyventojų.

Daugeliui šių programų skaidrumas ir atskaitomybė kelia susirūpinimą. Kaip tik todėl, pasak Ch. Kalino, nemažai jų žlunga. Pavyzdžiui, 2002 metais buvo sustabdyta Belizo programa, nes paaiškėjo, kad tūkstančiais šalies pasų prekiaujama juodojoje rinkoje. 2001-aisiais pilietybės programą, patvirtintą 1988 metais, nutraukė Airija. Taip ji siekė pritraukti daugiau užsienio investicijų. Kad gautų Airijos pilietybę, asmuo turėjo investuoti 1 mln. dolerių ir kurį laiką pagyventi šalyje. Teigiama, jog čia šimtus pasų galėjo nusipirkti nusikaltėliai.

Skirtingos pasų spalvos pasaulio šalyse. / vox.com nuotrauka

Toli keliauti nereikia

2012 metais Vengrijos įstatymų leidėjai priėmė Imigracijos įstatymo pataisą. Ji leidžia gauti pilietybę užsieniečiams, ketinantiems pirkti bent 323 tūkst. dolerių vertės specialių vyriausybės obligacijų. Vengrija, skirtingai nei kitos Europos valstybės, nereikalauja, kad investuotojai įsigytų šalyje nekilnojamojo turto arba tam tikrą laiką pagyventų čia. Turtingiems užsieniečiams tai pelningas sandoris - Vengrija yra Europos Sąjungos (ES) narė, tad šios valstybės pilietis gali laisvai keliauti ir po kitas Bendrijos šalis. Pilietybės sutartys taip pat padeda Vengrijai sumažinti užsienio skolą, kuri siekia milijardus dolerių.

Viduržemio jūros valstybė Malta irgi bando pasinaudoti savo naryste ES, kad pritrauktų turtingų investuotojų. Čia pilietybė kainuoja 1,57 mln. dolerių. 2013 metais Malta skelbė, kad parduoda ją už 865 tūkst. dolerių, bet kilus Bendrijos pareigūnų protestams kainą turėjo kilstelėti. Pasipiktinimas taip pat lėmė tam tikrus apribojimus - dabar norintieji tapti Maltos piliečiais privalo bent metus pagyventi saloje. Be to, valdžia pasiryžusi parduoti pilietybę tik 1800 žmonių.

Kipre pilietybė kainuoja dar brangiau. Čia individualūs asmenys turi investuoti 6,2 mln. dolerių į nekilnojamąjį turtą arba bankus. Asmenų grupėms, kurių bendros investicijos sudaro daugiau kaip 15,54 mln. dolerių, tenka pakloti 2,48 mln. dolerių. Reikia pažymėti, kad iš pradžių Kipro paso kaina buvo gerokai didesnė ir siekė net 34 mln. dolerių. Tačiau valdžia ją sumažino, nes susidomėjimas buvo labai menkas. Ši programa pirmiausia skirta Rusijos investuotojams, dėl 2013 metų bankų krizės praradusiems savo investicijas. Netrukus šalis sumažino pinigų netekusiems investuotojams keliamus reikalavimus pilietybei gauti.

Karibų egzotika

Bene pigiausiai pasą į „rojų“ su balto smėlio paplūdimiais galima įsigyti Dominikoje – vos už 100 tūkst. dolerių. Poroms čia netgi daromos nuolaidos. / bookittravelblog.com nuotrauka

Dominikos pilietybė vienam asmeniui kainuoja 100 tūkst. dolerių, sutuoktinių porai - šiek tiek mažiau, iš viso 175 tūkst. dolerių. Tų žmonių reputacija turi būti nepriekaištinga. Jiems nebūtina apsigyventi šalyje. Pilietybės suteikimo procesas Dominikoje gali užtrukti nuo 5 iki 14 mėnesių. Kadangi valstybė yra Tautų Sandraugos narė, jos piliečiai turi specialių privilegijų Didžiojoje Britanijoje, negana to, be vizų gali keliauti į 50 šalių, įskaitant Šveicariją. Dominika neslepia šios programos tikslų – papildyti biudžetą ir susimokėti skolas. 2013 metais jos užsienio skola siekė daugiau kaip 500 mln. dolerių.

Mažytėje Karibų jūros dviejų salų šalyje Sent Kitse ir Nevyje pilietybės paraišką sudaro vos trys puslapiai. Ten, kur reikia išvardyti priežastis, kodėl asmuo trokšta pilietybės, vietos palikta perpus mažiau nei ten, kur, pavyzdžiui, prašoma nurodyti vidutines metines pajamas. Būsimi piliečiai gali arba investuoti 400 tūkst. dolerių į nekilnojamąjį turtą, arba skirti 250 tūkst. dolerių auką cukraus pramonės fondui. Šią pilietybės programą valstybė vykdo nuo 1984 metų. Vienu metu Jungtinės Valstijos baiminosi, kad Irano piliečiai tokiu būdu gautus pasus gali panaudoti kelionei į JAV arba, aplenkdami sankcijas, investicijoms pritraukti. Dėl šios priežasties Karibų valstybė nuo 2011 metų gruodžio nebesuteikia iraniečiams pilietybės.

Panaši programa nuo 2013 metų įgyvendinama dar vienoje Karibų jūros salų valstybėlėje. Norintieji tapti Antigvos ir Barbudos piliečiais taip pat gali rinktis: arba investuoti 400 tūkst. dolerių į nekilnojamąjį turtą, arba skirti 200 tūkst. dolerių labdarai. Programos kritikai baiminasi, kad ja gali pasinaudoti teroristai ir nusikaltėliai. Tačiau buvęs šalies ministras pirmininkas Baldwinas Spenceris tvirtina, jog pilietybė nesuteikiama visiems be išimties. Jo žodžiais, valstybės griebiasi šios programos, kai sulėtėja ekonomika ir išsenka tradiciniai finansavimo šaltiniai.

Grenada reikalauja, kad būsimi piliečiai investuotų mažiausiai 312 tūkst. dolerių į saloje veikiančias įmones. Vyriausybė taip pat yra nustačiusi specialius paso mokesčius. Grenados valdžia giria savo šalį ir skatina investuotojus pačius įsitikinti jos pranašumais. Grenada dažnai vadinama „prieskonių sala“, nes būtent ji yra viena didžiausių muskatų riešutų eksportuotojų pasaulyje. Čia gyvena apie 110 tūkst. žmonių.

Parengė GINTARĖ GRIGALAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"