TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Pinigai ir politika

2012 02 07 9:08

Kova su korupcija - ne tik Lietuvos problema. Populiarus žurnalas "Rolling Stone" išspausdino interviu su Harvardo Teisės mokyklos profesoriumi Lawrence'u Lessigu, išleidusiu naują knygą apie korupciją Amerikoje. Joje L.Lessigas pasakoja, kaip pinigai korumpuoja kongresą, ir svarsto, kaip tai sustabdyti.

"Šiandien daugybė amerikiečių mano, kad mes galime ir neišgyventi, - rašo L.Lessigas savo naujos knygos "Prarastoji respublika" ("Republic, Lost") įžangoje. - Tai ne pabaigos ar mirties nuojauta - tai jausmas, kad nebeliko išskirtinės amerikietiškos kultūrinės, ekonominės bei politinės didybės". Toliau autorius  aiškina, kad amerikiečiai dar niekada taip menkai nepasitikėjo vyriausybe, kas siejama su įsitikinimu, kad pinigai užvaldė tiek interesų politinėje sistemoje, kad to jau tapo per daug.

Harvardo universiteto Teisės mokyklos profesorius ir žmogus, daug pasiekęs teisės bei technologijų srityje, L.Lessigas svarsto, kokiu būdu pinigai korumpavo vyriausybę, kaip jų sugadinta sistema kenkia tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems, ir ką reikėtų daryti norint sugrąžinti Amerikos demokratiją jos teisėtiems savininkams - žmonėms. Pasirodžius knygai "Prarastoji respublika" L.Lessigas žurnalui "Rolling Stone" davė interviu, per kurį paaiškino knygoje išdėstytus teiginius. 

- Teigiate, kad mūsų politinė sistema korumpuota, tačiau ne tokiu būdu, kokiu galima buvo tikėtis. 

- Kai žmonės kalba apie vyriausybės korupciją, paprastai jie turi galvoje Rodą Blagojevichių (korupcija apkaltintas Ilinojaus valstijos gubernatorius, - red.) arba Randy Duke'ą Cunninghamą (kongresmenas, nuteistas už kyšių ėmimą, - red.) - žmones, kurių veikla buvo nusikalstama ir kurie apskritai elgėsi šlykščiai. Nemanau, kad jų elgesys - didžiausia vyriausybės problema. Mano nuomone, didžiausia problema ta, kad turime Kongresą, kuris remiasi investuotojais, ir ši priklausomybė verčia jo narius daryti tai, ko  jis paprastai nedarytų, - gaišti laiką nerimaujant dėl bankų nuopuolio kainos, užuot sprendus nedarbo ir biudžeto deficito problemas. Tai verčia amerikiečius tikėti, jog Kongresas - tiesiog nupirktas, ir tuo tiki dauguma žmonių. Dėl to amerikiečiai tampa ciniški ir ne tokie aktyvūs, vaizdžiai tariant, palieka saugoti vištidę lapei. Tai ne korupcija, kuri pažeidžia federalinius įstatymus, o korupcija, kurią vadinu "priklausomybės korupcija".

- Viename knygos skyriuje aiškinate, kaip korupcija pažeidžia ir kairiuosius, ir dešiniuosius. Manau, gana akivaizdu, kaip ji kenkia kairiesiems, tačiau kaip ji paveikia opoziciją?

- Manau, pats dramatiškiausias pavyzdys - mokesčių istorija, dėl kurios taip putojo konservatoriai. Dienraštyje "The Wall Street Journal" buvo straipsnis apie suveltas visų tų laikinųjų mokesčių pataisas. Jo autoriai negalėjo suprasti, kodėl jų tiek daug. Viskas tampa aišku, kai imi vertinti iš lėšų rinkėjų pozicijos. Laikinos mokesčių pataisos - tai grandinė, už kurios vis patraukiama, kai ima artėti to laikino galiojimo pabaiga, ir iš to turintys naudos žmonės pasirengę mokėti bet kokią kainą, kad tik ši mokesčių lengvata būtų pratęsta - taip jie ir daro. Ši architektūra skirta padėti Kongresui finansuoti savo rinkimų kampanijas. Nesvarbu, kad norite mažesnės vyriausybės ir paprastesnių mokesčių, to neturėsite, kol tęsis interesų konfliktas tarp kongreso narių, norinčių didesnės vyriausybės ir sudėtingų mokesčių, kad jų užtektų ir rinkimų kampanijoms finansuoti. 

- Taip pat rašote, kad korupcija iškreipia maisto rinką.

- Teisingai. Kalbu apie tai, kaip cukraus tarifai padeda apsaugoti vietinius cukraus gamintojus ir kukurūzų augintojų subsidijas. Visa tai sudėjus tampa aišku, kodėl taip staigiai ir plačiai mūsų maiste cukrus imtas keisti daug fruktozės turinčiu kukurūzų sirupu. Nesakau, kad tai nulėmė pinigai. Tiesiog sugretinu pinigus su šiais beprotiškais rezultatais ir klausiu, ar tarp jų nėra ryšio. Tokiais atvejais sunku negalvoti, kad taip politikai patenkina interesus žmonių, aukojančių dideles sumas rinkimų kampanijoms.

- Tas pats galioja mėgimui reguliuoti Volstritą.

- Iš tiesų tai pats bjauriausias pavyzdys, tai jau katastrofa. Mūsų istorija rodo, kad per kiekvieną didelę griūtį turėjome vyriausybę su pakankamai stipriu stuburu, kuri galėjo įsikišti ir paklausti: "Gerai, kaip galime išspręsti kilusią problemą?" Dauguma žmonių tikėjosi, kad taip bus ir po 2008 metų bankų griūties. Tačiau pamatėme, kad Kongresą užtvindžiusių lobistų, kurie gynė bankų interesus, buvo 25 kartus daugiau nei skatinančiųjų imtis reformos! Šito spiečiaus sukurtas produktas - reformų paketas, kuris neišsprendė nė vienos svarbios problemos, leidusios susiformuoti burbului ir žlugti ekonomikai. Ir tai geriausias neįtikimos Volstrito galios tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems įrodymas. Prezidentas siekia iš Volstrito uždirbti pinigų, to paties siekia ir demokratai, o respublikonai, žinoma, šypsosi, nes jei Volstritas nusigręš nuo demokratų partijos, norinčios jį reguliuoti, Volstritas parems respublikonus. 

- Barackas Obama prieš ateidamas į Baltuosius rūmus žadėjo, kad pakeis Vašingtono darbą, tačiau akivaizdu, kad tai neįvyko. Savo knygoje rašote apie dėl to kilusį nusivylimą.

- B.Obama pasitelkė daug stiprios retorikos, kuri paveikė daugumą žmonių, ypač jaunų, atėjusių balsuoti pirmą kartą gyvenime, nes jie tikėjosi tikrų permainų. Tačiau kai prezidentas su savo administracija įsitaisė Vašingtone, tapo aišku, kad jis neturi jokio plano, kaip pakeisti Vašingtono darbo metodus. B.Obama nepradėjo kovoti, ir tai tapo išdavyste. Ir ką jis turi dabar? Per rinkimų kampaniją jis žadėjo reformas ir kalbėjo, kad yra nesuinteresuotas pinigais, tačiau antrą kartą to pakartoti nepavyks. B.Obama jau nebesitiki, kad sėkmę jam garantuos smulkūs rėmėjai, - šį kartą jo kampaniją finansuos žmonės, labai suinteresuoti sustabdyti reformas, kurias jis pasiryžęs įgyvendinti, jie ir nepagailės milijoninių sumų.

- Ar manote, kad B.Obama dar turi noro įgyvendinti tas reformas? 

- Neturiu jokių įrodymų, kad jis to nori, ir nemanau, kad jis  tai gali. Man atrodo, praeis nemažai laiko, kol patikėsime kitu prezidentu, kuris sakys, kad jo tikslas - reformuoti sistemą.

- Kokių reformų prireiks?

- Manau, vienintelė efektyvi reforma - sukurti sistemą, kur pinigai, Kongreso finansavimas būtų neatskirtas nuo žmonių, kaip yra dabar. Tai turėtų būti sistema, kuri skatintų rinkimus finansuoti iš mažų aukų. Knygoje pateikiau savo programą, kaip tai būtų galima padaryti, tačiau pagrindinė užduotis - įsivaizduoti ne sprendimą, bet procesą, kuris priartintų sprendimą, nes vėžys jau išplitęs, todėl reformai labai reikalingi žmonės, nepasikliaujantys egzistuojančia sistema.

- Taigi siūlote konstitucinę konvenciją.

- Taip, kaip būdą pabrėžti, kad mums reikia strategijos, sukurtos už konvejerio ribų. Nesu tikras, ar bent viena strategija suveiks, tačiau jei bent viena bus sėkminga, ji pasitvirtins ne Kongreso narių ir lobistų valdomoje teritorijoje. Manau, didžiausias iššūkis, kad jau atpratome naudotis savo kaip piliečių galia. Ilgą laiką esame televizijos reklamų žiūrovai, o ne aktyvūs demokratijos prodiuseriai. Gal mus galėtų įkvėpti kitos šalys, tai jau darančios, nes nematau mūsų pačių noro pasinaudoti turima galia reikalaujant tokių reikalingų fundamentinių pokyčių.

Parengė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"