TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Politinė nežinomybė po rinkimų Turkijoje

2015 06 09 6:00
Valdančiųjų šalininkai mojo Turkijos vėliavomis ir šventė pergalę. Reuters/Scanpix nuotraukos

Islamiškas šaknis turinti Turkijos valdančioji partija pirmą kartą per 13 metų prarado daugumą parlamente. Tai skaudus smūgis autoritariško prezidento Recepo Tayyipo Erdogano planams įgyti daugiau galių. Prezidento oponentai džiūgauja, kad diktatūrai atėjo galas.

Teisingumo ir plėtros partija (AKP), kurios vienas iš steigėjų buvo R. T. Erdoganas, surinko daugiausia - 41 proc. - balsų per įtemptą kovą, bet jos palaikymas šįkart buvo gerokai mažesnis negu per ankstesnius visuotinius rinkimus 2011 metais, kai ji laimėjo beveik pusę balsų.

Buvo būgštaujama, kad sekmadienį vykstantys visuotiniai rinkimai gali būti jau paskutiniai laisvi Turkijoje. Tačiau dabar, praradusi ne tik absoliučią, bet ir paprastą daugumą parlamente, AKP negalės vykdyti Konstitucijos reformos, kad paverstų Turkiją prezidentine respublika. Premjeras Ahmetas Davutoglu turės ieškoti koalicijos partnerių, kad galėtų sudaryti vyriausybę.

Šie rezultatai yra didžiausias rinkėjų smūgis R. T. Erdoganui, jau ilgiau negu dešimtmetį dominuojančiam šalies politikoje. R. T. Erdoganas ir jo partija pastaraisiais metais buvo kaltinami žodžio laisvės suvaržymais, oponentų persekiojimais, mėginimais atsisakyti pasaulietiškumo, grąžinti griežtesnes islamo normas.

Dar viena sensacija, supurčiusia Turkijos politinę sanklodą, tapo prokurdiškos Liaudies demokratų partijos (HDP) sėkmė – ji lengvai peržengė 10 proc. balsų slenkstį, kad patektų į parlamentą. Turkijoje gyvena 15 mln. kurdų ir jie sudaro 20 proc. šalies gyventojų, tačiau ši partija per rinkimų kampaniją siekė palenkti į savo pusę ne vien kurdus, bet ir sekuliarių pažiūrų turkus, moteris bei gėjus.

Savo oponentus Recepas Tayyipas Erdoganas linkęs tuojau pat kaltinti Turkijos išdavyste.

Antra po AKP liko Respublikonų liaudies partija (CHP), surinkusi 25 proc. balsų. Nacionalistų judėjimo partija (MHP) liko trečia (16,5 proc.), o HDP, už kurią balsavo 13 proc. rinkėjų, – ketvirta. Taigi 550 vietų parlamente AKP turės 258 mandatus, CHP – 132, MHP – 81, o HDP – 79. Rinkėjų aktyvumas buvo 86 procentai.

Prezidento ir AKP openentai džiūgauja, kad tokie rinkimų rezultatai gali reikšti naują politinę erą šalyje, kuri yra svarbi žaidėja nestabiliuose Artimuosiuose Rytuose. Turkija yra NATO narė ir stabilumo sala greta Sirijos, Irako ir Irano. Beveik 2 mln. pabėgėlių iš Sirijos gyvena stovyklose Turkijoje, "Islamo valstybės" kovotojai kariauja prie pat jos sienų, o Jungtinės Valstijos turi savo oro bazę Inčirlike. Tai, kokiu keliu pasuks Turkija, kokio pobūdžio bus jos demokratija ir kokie lyderiai jai vadovaus, turės įtakos toli už šios šalies ribų.

O kol kas šaliai gresia daugybė savaičių politinės nežinomybės, kol partijos tarsis dėl koalicijos, arba galiausiai turės būti surengti pakartotiniai rinkimai.

AKP dominavo Turkijos politikoje nuo savo atėjimo į valdžią 2002 metais, bet partijos populiarumas sumažėjo sulėtėjus šalies ekonomikai ir skambant kaltinimams dėl R. T. Erdogano autoritarinių ambicijų. „AKP nepralaimėjo rinkimų, bet R. T. Erdoganas prarado visas viltis paversti Turkiją prezidentine sistema“, – sakė universiteto profesorius Ahmetas Inselas.

R. T. Erdoganas, 2003–2014 metais buvęs Turkijos premjeru, o vėliau išrinktas prezidentu, nori tapti įtakingiausiu veikėju Turkijoje ir sustiprinti prezidento galias, kurios prieš jam einant šias pareigas buvo daugiausia reprezentacinės. Jis veikiausiai sieks būti perrinktas antrai kadencijai ir likti valdžioje iki 2024 metų. R. T. Erdogano aktyvus dalyvavimas rinkimų kampanijoje AKP naudai vertinamas prieštaringai, nes valstybės vadovas oficialiai turėtų laikytis vienodos pozicijos visų partijų atžvilgiu.

Kurdų Obama

Vis dėlto labiausiai triumfavo HDP, kurios vienas lyderių charizmatiškasis Selahattinas Demirtasas, pramintas „kurdų Obama“ dėl savo puikių retorikos įgūdžių, šventė asmeninę pergalę. Šį politiką per rinkimų kampaniją ne kartą buvo užsipuolęs R. T. Erdoganas.

„Mes, engiami Turkijos žmonės, norintys teisingumo, taikos ir laisvės, šiandien pasiekėme didžiulę pergalę“, – kalbėjo S. Demirtasas. - Dabar HDP yra tikra Turkijos partija. HDP yra Turkija, o Turkija yra HDP.“

S. Demirtasas sakė neisiantis į koaliciją su AKP ir žadėjo, kad HDP taps „stipria ir sąžininga opozicija“.

HDP deputatų buvo ankstesnės sudėties parlamente, bet jie buvo išrinkti kaip nepriklausomi kandidatai, o ne pagal partijos sąrašą. Šios partijos sąraše buvo vienintelis Turkijoje kandidatas, neslepiantis savo homoseksualumo. Taip pat kaip jokia kita partija HDB turi daugiausia atstovių moterų.

Analitikai laiko nacionalistinę MHP partiją tikėtina AKP koalicijos partnere naujame parlamente. MHP lyderis Devletas Bahceli neatmetė galimybės sudaryti koaliciją, bet sakė, kad šie rezultatai žymi „AKP pabaigos pradžią“.

Jeigu koalicijos nepavyktų sudaryti, pagal įstatymus gali būti paskelbti pakartotiniai rinkimai, kurie vyktų ne anksčiau negu praėjus 45 dienoms po pirmojo balsavimo.

Selahattinas Demirtasas iškovojo įspūdingą pergalę, bet vargu ar taps opozicines jėgas vienijančia figūra.

Sultonas patyrė akibrokštą

61 metų R. T. Erdoganas, nuo 2003 metų dirbęs premjeru, o pernai rugpjūtį išrinktas prezidentu, šalininkų giriamas kaip reformų vedlys, modernizavęs Turkiją ir sugrąžinęs tautai valdžią, kurią kontroliavo pasaulietinis ir karinis elitas.

Vis dėlto per pastaruosius dvejus metus R. T. Erdoganas nesuvienijo turkų, o tik dar labiau juos supriešino. Jo ėmė nekęsti daugelis sekuliarių pažiūrų gyventojų, kurie jį laiko autokratu, pasiryžusiu islamizuoti šalį.

Didžiulė nauja 615 mln. JAV dolerių kainavusi prezidentūra Ankaros pakraštyje, peikiama opozicijos dėl absurdiško išlaidavimo, tapo šio lyderio atotrūkio nuo tikrovės ir polinkio į autoritarizmą simboliu.

Per rinkimų kampaniją R. T. Erdoganas buvo itin irzlus, negailestingai puldinėjo savo oponentus, o jį kritikuojančiai užsienio žiniasklaidai patarė „neperžengti ribų“.

R. T. Erdoganas veikiausiai siekia įsiamžinti istorijoje kaip vienas iš didžiųjų šalies reformuotojų greta modernios Turkijos tėvo Mustafos Kemalio Ataturko, pastačiusio respubliką ant subyrėjusios Osmanų imperijos pamatų. Jis taip pat siekia likti valdžioje iki 2024 metų.

Šis beveik dviejų metrų ūgio politikas yra pagarsėjęs dėl ūmaus būdo. Jo šalininkai ir jis ptas save vadina „Buyuk Usta“ – didžiuoju šeimininku arba tiesiog sultonu.

AKP – mano vaikas

R.T.Erdoganas, pakrančių sargybos karininko, dirbusio Stambulo uosto rajone Kasimpašoje, sūnus, vaikystę praleido Rizės regione prie Juodosios jūros, bet paauglystėje grįžo į Stambulą. Jis baigė verslo administracijos studijas ir buvo daug žadantis futbolininkas. Būsimasis šalies lyderis netgi žaidė futbolą viename pusiau profesionaliame Stambulo klube.

Globojamas savo velionio mentoriaus Necmettino Erbakano, vėliau tapusio premjeru, R. T. Erdoganas pagarsėjo dėl savo veiklos islamiškame judėjime.

1994 metais jis tapo Stambulo meru ir ėmėsi spręsti kai kurias opias problemas daugiau negu 15 mln. gyventojų turinčiame didmiestyje, tokias kaip transporto spūstys ir oro tarša.

Kai jo religinė partija buvo uždrausta, R. T. Erdoganas dalyvavo protesto demonstracijose ir buvo keturiems mėnesiams pasiųstas už grotų, kai padeklamavo islamišką eilėraštį, kurį teismas pripažino kurstančiu religinę neapykantą.

2001 metais R. T. Erdoganas ir jo ilgametis sąjungininkas ankstesnis prezidentas Abdullah Gulas įkūrė islamiškas šaknis turinčią AKP, kuri laimėdavo kiekvienus rinkimus nuo 2002 metų. „AKP yra mano penktasis vaikas“, – sakė R. T. Erdoganas, turintis du sūnus ir dvi dukras.

Politikas, kuriam iš pradžių nebuvo leista tapti premjeru dėl teistumo, užėmė vyriausybės vadovo postą 2003 metais, kai parlamentas priėmė atitinkamų įstatymų pataisų. Jam vadovaujant Turkijos ekonomika augo itin sparčiu tempu, kurio pavydėjo kitos besivystančios rinkos. Ankara taip pat įtvirtino savo pozicija tarptautinės politikos arenoje.

Vis karingesnis

R.T.Erdohanas atkreipė į save pasaulio dėmesį, kai 2009 metais dalyvaudamas Pasaulio ekonomikos forume demonstratyviai nutraukė debatus su tuomečiu Izraelio prezidentu Shimonu Peresu . Tas momentas simbolizavo kategoriškesnėsTurkijos užsienio politikos pradžią.

Tačiau nuo 2013 metų R. T. Erdoganas pradėjo susidurti su iššūkiais savo valdymui, į kuriuos jis reagavo itin karingai, užuot mėginęs ieškoti kompromiso. 2013 metais planai pastatyti prekybos centrą vieno Stambulo parko vietoje išprovokavo protestus, kurie suvienijo sekuliarių pažiūrų turkus. Nors kai kurie valdančiosios partijos veikėjai pasisakė už pastangas susitarti, R. T. Erdoganas buvo nusiteikęs kovingai ir pasmerkė protestuotojus, išvadindamas juos chuliganais.

Visuomenės pyktį taip pat išprovokavo premjero reakcija į pernai gegužę įvykusią tragediją vienoje kasykloje vakariniame Somos mieste, nusinešusią 301 žmogaus gyvybę. R. T. Erdoganas stengėsi nesureikšminti to incidento, lygindamas jį su Didžiosios Britanijos kasyklų katastrofomis XIX amžiuje.

Kai R. T. Erdoganas tapo valstybės vadovu per 2014 metų rugpjūtį surengtus pirmuosius tiesioginius prezidento rinkimus, jo būdas tapo dar karingesnis. Praeitais metais Turkijos institucijos ėmėsi triuškinti veikėjus, palaikančius pagrindinį prezidento oponentą – Pensilvanijoje gyvenantį dvasininką Fethullah Guleną. R. T. Erdoganas kaltino savo buvusį sąjungininką siekiant sukurti „lygiagrečią valstybę“ ir nuversti jo vyriausybę.

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"