TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Prakeiktoji Amerika. Tikroji antivakarietiškų nuotaikų Rusijoje priežastis

Vladislavas Inozemcevas slon.ru nuotrauka

Kaip neseniai pranešė „Levados centras“, pastaruoju metu antivakarietiškos nuotaikos Rusijoje pasiekė iki šiol neregėtą lygį.

42 proc. gyventojų didžiausiu Rusijos priešu laiko JAV, o 24 proc. – ES. Daugumos nuomone, ne rusai destabilizuoja padėtį Ukrainoje, o tikrų tikriausią karą prieš Rusiją yra paskelbę Vakarai. Netgi Vladimiras Putinas, siekdamas apraminti aistras ir kalbėdamas, kad „jokio karo prieš Rusiją nėra“, čia pat pažymi, jog „esama pastangų pristabdyti Rusijos augimą“. Kitaip tariant, mitas apie JAV, kaip didžiausią jėgą, stabdančią Rusijos ekonomikos ir politikos renesansą, visuomenėje ne tik paplitęs, bet ir vyrauja.

Manau, tai primityvu ir klaidinga.

Pradėkim nuo paprasčiausių dalykų – nuo vadinamosios plėtros. Niekas neneigia, kad XXI a. pradžioje Rusija padarė didžiulį šuolį. Naftos gavyba nuo 2000 iki 2012 m. padidėjo 61 proc., lengvųjų automobilių gamyba – 2,1 karto, mobiliojo ryšio abonentų skaičius išaugo daugiau nei 100 kartų. Bet kodėl mes neprisimename, kad naftos gavybos augimą daug lėmė modernios technologijos, kurias daugeliu atveju atsivežė Bakes Hughes ir Schlumberger? O kas dujų sektoriuje, kuris suvalstybintas dar labiau negu nafos, ir jis augo ne 61, o tik 12 proc.?

2008 metais AvtoVAZ pagamino 537 tūkst. automobilių, kai užsienio koncernai Rusijoje surinko per 1,4 mln. automobilių. Argi tai ne priešų pastangos susilpninti šalies ekonomiką? O mobilusis ryšys ir internetas, kurie Rusijos telekomunikacijų kompanijoms, besinaudojančioms moderniausia vakarietiška įranga, duoda apie 40 mlrd. USD pajamų per metus? Juk mūsų priešai (ES ir JAV), matyt, turėtų pasistengti, kad jų technologijos pasiektų Rusiją. Bet ne, jie ne tk leido mums tobulėti, bet ir visaip prie to prisidėjo.

Maža to: antroji XX a. pusė rodo, kad JAV daugeliu atveju skatino anaiptol ne visada sau saugiausių šalių augimą. Vien ko verta pokarinė Vokietijos ir Japonijos rekonstrukcija? JAV investicijos ir Amerikos paklausa nuo griuvėsių pakėlė Pietų Korėjos ir Taivano ekonomiką. Netgi Kinijos atsitraukimas nuo beprotybės, kurion ją pastūmėjo sovietinis komunistinis eksperimentas, prasidėjo nuo KLR ir JAV santykių sureguliavimo 1972 metais. Galima prisiminti ir 1997–1998 metus: kai Azijos šalių valiutos katastrofiškai smuko JAV dolerio atžvilgiu, Amerika neįvedė nė vienos protekcionistinės priemonės prieš savo konkurentus, nors Rusija panašiomis aplinkybėmis apie tokias priemones dabar kalba... broliškame Kazachstane.

Amerikos, galingiausios XX a. valstybės, strategija visada buvo patikrinta patirties: kuo pasaulyje bus daugiau rinkos ekonomikos valstybių su turtingais gyventojais, tuo didesnė bus jos prekių ir technologijų paklausa, tuo lengviau jai bus gyventi. Amerika niekada netrukdė augti nei vienai valstybei, kuri prieš ją nedemonstravo agresijos.

Ko Vakarai gali norėti iš Rusijos? Mūsų „urapatriotams“ tai visiškai aišku: „jiems reikia mūsų naftos, dujų, miškų, gėlo vandens, teritorijų“ – žodžiu, gamtos išteklių.

Būtent gamtos, kadangi intelektiniai ištekliai savaime plaukia iš Rusijos: 2014 metais į „nuolatinę gyvenamą vietą“ iš šalies išvyko daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų, o JAV ir Europos universitetuose dirba per 60 tūkst. Rusijos mokslininkų. Tačiau išplitęs požiūris siekia geriausiu atveju tik praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio logiką.

Juk iš tiesų Amerikai nerūpi mūsų geografinėje teritorijoje glūdintys naftos ištekliai – net ir Arktyje naftos gavyba bus dvigubai brangesnė už naftos rinkos vertę.

Amerikai nereikia mūsų gamtinių dujų, kurių nuo 2009 metų ji išgauna dvigubai daugiau nei Rusija. Teritorijų su tokiu klimatu, koks dominuoja Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, įsisavinimas kainuoja daug kartų brangiau, negu galima tikėtis iš jų naudos.

Vakarams gerokai paprasčiau kuo daugiau prisipirkti naudingųjų iškasenų rinkoje jiems palankiausia kaina ir valiuta, negu siųsti pajėgas, kad užkariautų naudingųjų iškasenų turtingus regionus. Šis faktas, kurio mes niekaip nenorime pripažinti, buvo kolonializmo žlugimo priežastis prieš 60 metų.

Rusijos teritorija – tai mūsų pačių prakeiksmas, ir ji nekam nereikalinga. Didžiosiose išsivysčiusiose valstybėse (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Australijoje) per pastarąjį šimtmetį geležinkelio linijos sutrumpėjo 203 tūkst. kilometrų, arba 34,8 proc., kadangi šiandien atvežti reikalingą prekę į reikalingą pakrantės punktą yra lengviau, negu per kelis kontinentus gabenti sausuma.

Užkariauti Sibirą arba Uralą – tai apskritai sunkiai suvokiama idėja globalios ekonomikos epochoje, kai 68 proc. pasaulinio BVP yra sukuriama teritorijose, nuo jūros kranto nutolusiose daugiau kaip pusantro šimto kilometrų. Jokiomis sąlygomis virtualūs okupantai nesusidomės Transsibiro magistrale, kuria pervežama mažiau nei 1 proc. krovinių, gabenamų per Sueco kanalą, nors vien jau palaikyti Transsibiro gyvastį reikia milžiniškų lėšų: geriau jau Rusijai palikti garbę modernizuoti magistralę.

Bet koks JAV mėginimas kėsintis į Rusijos teritoriją – ypač Aziją – reikštų santykių su Kinija nutraukimą, o to Vašingtonas neabejotinai pradeda vengti. Pigios naftos „vardan mūsų augimo“ žaidimas irgi nėra saugumo garantas: jei kas dėl tokių mainų ir laimėtų, tai vėlgi tik pramoninė Kinija. Galų gale, kodėl Amerika turėtų stabdyti augimą valstybės, kurios ekonomikai šiemet teks ne daugiau kaip 1 proc. pasaulinės apyvartos, ir tai neatsižvelgiant į valiutų rinkos kursus?

Ar JAV iš tiesų nori vadovauti Europai ir ją kreipti prieš Rusiją? Ši versija, manau, taip pat niekaip nepateisinama. Jei jau taip prireikė kalbėti apie šaltąjį karą, priminsiu, kad XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje JAV Europoje laikė 7400 branduolinių galvučių, 9000 tankų ir beveik 350 tūkst. kariškių. Šiandien JAV branduolinis potencialas sumažintas 90 proc., 2013 m. buvo išvesti paskutiniai tankų daliniai, o kariškių telikę 30 tūkstančių. JAV nelabai ką gali nurodinėti Europai, nes jai pralaimi ekonomiškai: prekybos balansas su ES 2013 metais buvo minus 65 mlrd. dolerių; Europai tenka 1,6 trln. Dolerių JAV vyriausybės finansinių įsipareigojimų; Europos antimonopolinės institucijos blokavo ir blokuoja JAV kompanijų tarpusavio sandorius – pavyzdžiui, tarp „General Electric“ ir „Honeywell“ 2001 metais. Ir niekas Vašingtone tada nepajėgė Europos susukti į ožio ragą.

Kurdami pasakas apie tai, kaip Amerika nurodinėja Europai dėl pozicijų su Rusija, Kremliaus propagandistai turėtų būti nuoseklesni – bent jau todėl, kad tuo pačiu metu, kai kalba apie Europos „politinį diktatą“, jie žavisi ir Europos „silpnumo“ ir „geopolitinio neįgalumo“ idėjomis. Tačiau jei JAV turėtų politinio diktato Europai galimybę, tai Europa tikrai būtų labiau militarizuota. Bent jau ne mažiau kaip šaltojo karo metais. Bet juk dabar Europa visiškai nekaringa – netgi Ukrainos atveju ji nuolat pasisako prieš ginklų tiekimą Kijevui. Kaip suderinti šiuos dalykus? Bijau, kad nepavyks.

Griežtas neapykantos Amerikai ir apskritai Vakarams kurstymas – tai visų pirma priešo, kuriam galima permesti atsakomybę už visus sunkumus, paieškos. Šiandien to Kremliui reikia. 1998 metais problemas buvo galima suversti „prakeiktiems 1990-iesiems“; 2008-aisiais – pasaulinei krizei, prasidėjusiai toje pačioje Amerikoje. XX amžiaus pabaigoje amerikiečiai bombardavo Serbiją, pirmąjį šio ,amžiaus dešimtmetį jie kariavo Afganistane ir Irake. Šiandien viskas yra kitaip. JAV iš esmės nedalyvauja didelio masto karinėse operacijose užsienyje, bet į tokius „nuotykius“ įsisuko Rusija. Maža to, 2012 m. Rusijos ekonomika ėmė sparčiai lėtėti, kol neprasidėjo visiška recesija, kai pasaulio ekonomika augo. Kas Rusijai trukdė augti 2010–2013 metais, kai per ketverius metus vien nafta jai uždirbo 1,4 trln. JAV dolerių pajamų? Tai jau tikrai ne Amerika – juk jei Federaliniai rezervai nevykdytų lėkštos nuvertėjimo politikos, nafta nebūtų buvusi tokia brangi. Mes patys stabdėme savo ekonomikos augimą, sunkindami verslo sąlygas ir didindami mokesčius verslininkams, kad savo tuštybę tenkintų vagiliaujantys biurokratai ir jėgos struktūros. Kas mums trukdė vykdyti atsakingą ekonomikos politiką? Visi kas tik nori, tik ne Vašingtonas ir jo emisarai...

Tokiomis aplinkybėmis mes tampame pernelyg panašūs į šalis, kurioms amžinai kažkas visada trukdo augti. Zimbabvėje baltieji fermeriai, kolonializmo atgyvenos ir užsienio imperialistai taip trukdė, kad be jų įsikišimo metinė infliacija 2008 metais pasiekė 231 milijonus proc. Šiaurės Korėjoje dėl JAV įsiveržimo baimės gyventojai verčiami gyventi pusbadžiu, nors už 38-osios paralelės jau seniai yra susiformavusi laiminga ir sėkminga visuomenė. Dar yra Venesuela, kurią būtent kova su visur lendančia Amerika privedė prie visuotinio visko deficito, nors ši valstybė yra įsikūrusi ant didžiausių pasaulyje naftos klodų.

Jeigu jau iš tiesų dauguma rusų mano, kad Vakarai trukdo mums augti ir klestėti, vadinasi, mes jau ėmėme nekreipti dėmesio į faktus ir visiškai pasidavėme propagandai.

Tai, be abejo, yra didžiulis valdžios, kuri visada siekia visapusiškai valdyti šalį, laimėjimas. Tačiau ar tai gali būti ateities garantas – dėl to tai jau visiškai negalime būti tikri.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"