TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Prieš žygį į Vilnių

2011 05 26 0:00
karikatura.lt nuotrauka

"Nereikėtų eksperimentuoti santykiuose su Lietuva, kaina Lenkijai gali pasirodyti per didelė", - dienraštyje "Rzeczpospolita" teigia konservatyvaus judėjimo "Lenkija - svarbiausia" politikas, Europos Parlamento narys, buvęs užsienio reikalų viceministras Pawelas Kowalis.

Laikas baigti kartoti istoriją, nes geriausiu atveju tai gali baigtis farsu. Gintaras Songaila padovanojo mums papildomą XIX amžiaus pamoką - lenkų ir lietuvių nuoskaudas galima vardyti be galo. Lenkai net susidarė įspūdį, kad netrukus bus paskelbtas 1938 metų ultimatumas ir surengta demonstracija su šūkiu "Vade, vesk mus...". Tik šį kartą ne į Kauną.

Su garsiu lietuviu Vytautu Landsbergiu galima kalbėti apie Europos politiką, padėtį Rusijoje, Gruzijoje ir Ukrainoje. Kažkas pasakė, kad jis - geopolitinė Europos Sąjungos (ES) sąžinė. Su juo galima sutikti beveik dėl visko: pradedant energetika ir baigiant literatūriniu skoniu. Pradėjus kalbėti lenkų Lietuvoje tema, šis Czeslawą Miloszą mintinai cituojantis lietuvių vadas virsta šaltakrauju Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimo, kad lenkų pavardes reikia rašyti lietuviškomis raidėmis, gynėju. Įkyrios mintys dėl kalbos - tai lietuvių identiteto, susiformavusio ne be lenkų ir rusų įtakos, dalis. "Žinau, kad Lietuvos lenkai kalba apie lenkišką w, o galvoja apie autonomiją", - sako kitas žinomas lietuvis, buvęs ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas. Jo nuomone, lenkų kalbos mokymas ribojamas Lietuvos lenkų naudai.

Nesėkmių sankaupa

Dalis stebėtojų atsainiai stebi užtrukusią diskusiją dėl kalbos. Ji nejuokinga tik mažumoms ir sąmoningiems abiejų šalių lietuviams ir lenkams. Šie debatai rodo, kaip per keliolika mėnesių galima suardyti lenkų ir lietuvių santykius, kas dar visai neseniai atrodė sunkiai sunaikinama. Dabartinis mažumų reikalų perdėliojimas - Lietuvos politikos po 1994 metų, kai su lenkais buvo pasirašyta tarpvalstybinė sutartis, rezultatas - nė vienai Lenkijos vyriausybei nepavyko išspręsti vieno ar kelių ginčytinų klausimų. Todėl daryti išvadą, kad kalti tik lenkai, skubota. Bet kokią kritiką lietuviai laiko Maskvos ranka ir savo kaltės neįžvelgia.

Varšuvos salonuose girdėti: "Lietuviai prarado nuovoką." Toliau -klausimas: "Kaip turėtume reaguoti?" Atsakymai du. Galima pripažinti, kad padarėme viską, kas įmanoma, tačiau vis vien nesuprantame, ko nori mūsų kaimynai. "Apsigalvos, kiti laimės rinkimus, atsiprašysime, o politiškai ramios dienos ar greičiau jau metai nepakenks." Toks gana teisingas sprendimas leidžia Varšuvos vyriausybei parodyti savo "kietumą". Bėda ta, kad ji elgiasi selektyviai, nes Vokietijoje ir Baltarusijoje gyvenančios lenkų mažumos Lenkijos valdžia taip ryžtingai negina, nors problemų ten dar daugiau.

Kita galimybė - vadovautis principu, kad mažumų problemos neturi temdyti valstybių tarpusavio santykių. Šiuo atveju jos netrukdytų "svarbiausių" derybų "svarbiomis" temomis. Tačiau toks konflikto sprendimo būdas netinka, nes šių dalykų atskirti negalima, diplomatijoje skaitomasi su vadinamąja atmosfera, kuri nebus palanki, nepripažinus lenkų teisių Lietuvoje. Juolab Lietuvos lenkų reikalai negali būti pamiršti artėjant rinkimams Lenkijoje, nes opozicija vėl imtų kalbėti, kad Donaldo Tusko vyriausybė šią Lietuvos mažumą, kaip ir lenkus Baltarusijoje, paliko likimo valiai.

Didžiausia problema - įsitikinimas, kad netikslinga nepaisyti mažumos reikalų, tad ir kitais praktiškais klausimais bendradarbiavimas nesiklosto sėkmingai. Lietuviai išardė geležinkelio bėgius į Latviją, kuriais eksportuoti naftos produktus iš Mažeikių buvo pigiau, todėl nukentėjo bendrovės "Orlen" strateginės investicijos, o naudos gavo Rusijos verslas. Lenkija taip pat ne šventoji - 2008-ųjų rudenį paliko Lietuvą vieną ES vetuoti derybas su Maskva dėl naujos ES ir Rusijos sutarties. Be to, jei tikėtume "WikiLeaks", Lenkija nebuvo lojali Lietuvai, kai NATO planavo gynybą nuo netikėtos atakos. Tokių dalykų lietuviai nepamiršta.

Krizė kilo ne tik dėl Lietuvos politikos mažumų klausimu. Susikaupė bendradarbiavimo kitose srityse nesėkmės, liko neįveiktas istoriškai susiklostęs abiejų tautų nepasitikėjimas viena kita. Santykiuose su Lietuva trūksta didelio projekto. Jei, pavyzdžiui, kartu statytume naują jėgainę Ignalinoje, sunkumų proporcijos būtų kitokios, ir abi šalys nerizikuotų didinti įtampos dėl problemų, kurias galima spręsti kitaip.

Santūrumo šarvas

Lenkijai trūksta strateginės kantrybės ramiai dirbti gerinant santykius su kaimynais. Mūsų regione kantrus tik Kremlius - rūpindamasis savo nauda, sugeba išlaukti net kelis dešimtmečius. Problema: kas galima dideliam? Ar Lenkija gali įtempti raumenis ir ignoruoti mažesnę Lietuvą? Ar ne dėl to dalis lenkų kaltina vokiečius?

Gal priešingai, kaip didesnio svorio partneris, Lenkija turėtų imtis atsakomybės už susidariusią padėtį, sukąsti dantis ir išlaukti. Apšalę santykiai su Lietuva lenkams nenaudingi, todėl reikėtų žygiuoti į Vilnių ne apsiginklavus pagrįstomis pretenzijomis, o santūrumo šarvu. Tam tikru atžvilgiu išeitis iš susidariusios padėties parodys tiek Lenkijos, tiek Lietuvos svorį Europoje. Viena aišku: mažumų klausimai negali būti atidėliojami. Lenkijoje klaidžioja tiek istorijos šmėklų, kad baisu ir pagalvoti, jog bus grįžta dar ir prie ginčų dėl mažumų. Nors trūksta nedaug. Nes daug politikų, nors viešai to ir nepripažįsta, supranta tik simetrijos principą - kaip lietuviai elgiasi su lenkais Lietuvoje, taip lenkai su lietuviais Lenkijoje.

Lechas Kaczynskis pasiekė rekordą: iš 116 užsienio vizitų 16 kartų lankėsi Lietuvoje. Nepaisant to labai palankaus lenkų ir lietuvių santykiams laikotarpio, trukusio vos kelerius metus, jis įstengė tik sustabdyti teisinius aktus Lietuvos lenkų klausimu: tikėjosi, kad laikas padės išspręsti tam tikras problemas ir kad bendradarbiavimas kitose srityse parodys lietuviams, kokia beprasmiška jų politika mažumos atžvilgiu. L.Kaczynskis suvokė, kad lenkų teisėmis gali imti manipuliuoti kiti - prie Salininkų susitikęs su lenkais paklausė, kodėl jie neturi Lietuvos vėliavos, o tik Lenkijos.

Politikai reikia ne tik strateginės kantrybės, bet ir vaizduotės. Prieš padėdami kryželį ant Lietuvos, pamėginkime įsivaizduoti, kad Lenkijoje prie Varšuvos gyvenanti (proporcingai) dviejų milijonų mažuma laimi rinkimus Mazovijoje ir sostinės meru išrenka, tarkime, rusų mažumos atstovą. Negalime pritarti Lietuvos politikai lenkų mažumos atžvilgiu, bet ši paprasta analogija leidžia suprasti, kaip ji atsiranda.

Lenkai Lietuvoje - nebūdinga mažuma. Tokia organizuota lenkų bendruomenė egzistuoja gal dar tik Čikagoje. Lietuvos lenkai, kaip tik ir gyvenantys aplink Lietuvos sostinę, turi savo kultūrinį gyvenimą, parduotuves, bažnyčias, kepyklas. Jie nekalti, kad čia gimė, ir neturėtų už tai mokėti papildomai. Juolab kad istorija jų nepasigailėjo. Dėl daugelio priežasčių jie turi teisę jausti kartėlį ne tik dėl Lietuvos, bet ir dėl Lenkijos, kuri turėtų nuosekliai siekti, kad būtų gerbiamos mažumos teisės, politikos. Šiuo metu jų lyderiai - rimti politikai ir veikėjai, gebantys laimėti rinkimus didele persvara, todėl turėtų skambėti ir jų balsas. Bet nors jie nėra atsakingi už istorijos tėkmę, privalo atsakyti į politinius klausimus. Kad ir dėl aljanso su Rusų sąjunga. Mes neturime teisės spausti lenkų veikėjų, kad nesudarytų koalicijos su rusų mažuma, Baltijos šalyse vaidinančia ypatingą vaidmenį ir, priešingai nei lenkai, atsiradusia Lietuvoje neseniai ir nemaloniomis aplinkybėmis. Tačiau jei Lietuvos lenkai daro tokius sprendimus, tai turi skaitytis ir su politinėmis pasekmėmis - tiek teigiamomis, tiek neigiamomis. Ir tai jau neturėtų būti Lenkijos valstybės, kurios piliečiams tokio aljanso pasekmės nėra naudingos ir nebūtinai atitinka Lenkijos užsienio politiką, interesų reikalas.

Nors sunku, reikia skirti ryžtingą kovą dėl mažumos teisių nuo statymo tik už vieną Lietuvos partiją, nors ją ir sudaro lenkai. Todėl kyla klausimas, kaip Lietuvos lenkų elitas supranta ir pateikia lietuviams savo grynai politinį planą. To už savo tautiečius Lietuvoje Lenkija negali padaryti, net kalbėti apie tai negali. Į šiuos klausimus neatsakys nei ES, nei Europos Taryba. Tad laikas lenkams Lietuvoje pasakyti, kad šios pamokos jie dar neišmoko. Gali būti, kad dar nepasijuto turintys politinės jėgos, kurią gali naudoti įvairiai ir su įvairiomis pasekmėmis. Jų sėkmė pastaruosiuose rinkimuose Lietuvoje (6,5 proc. šalies mastu, bet Vilniaus krašte - net 19 mandatų iš 27) iš dalies susijusi su sugriežtėjusia Lietuvos valdžios politika jų atžvilgiu.

Santykių su Lietuva plėtra bus stebima nuo Talino iki Kišiniovo per Lenkijos pozicijos vertinimo prizmę. Per didelis Varšuvos emocionalumas gali būti suprastas kaip silpnumas arba reakcija į kitur patiriamą nesėkmę. L.Kaczynskiui pavyko įtvirtinti Lenkiją tarp regiono valstybių: neatsitiktinai jo garbei pavadintos gatvės ir aikštės Lietuvoje, Moldovoje, Gruzijoje ir Ukrainoje.

D.Tusko vyriausybė į tą politiką atsakė alternatyvia kryptimi prijungdama Lenkiją prie ašies Paryžius-Berlynas-Varšuva-Maskva. Požiūriai, kiek tai veiksminga, skiriasi. Kad ir kaip ten būtų, kuluaruose kalbėdamiesi rusų ir vokiečių politikai pripažįsta, kad šiuo metu Lenkija per silpna vaidinti šioje struktūroje naujosios vokiečių ir rusų sandraugos padorumo garanto vaidmenį. Lenkija silpnesnė viskuo - ekonomika, blogai parašyta Konstitucija, polinkiu į konfrontaciją, partine sistema, o užsienio politikos fone - ir nesėkmingais santykiais su artimais kaimynais. Strategija "tarp Vokietijos ir Rusijos" būtų efektyvi tik laikantis Jerzy Giedroyco linijos - kad ir kaip lietuviai erzintų Lenkiją, kad ir kiek mažesnė Lietuva už Lenkiją, Lietuva visada bus jai reikalinga Vidurio Europos strategijos dėlionėje.

Vos pamėginusi derėtis už kaimynų nugaros, nespėjusi nė apsidairyti Lenkija turės mokėti dideles sąskaitas už megalomanišką politiką. Lenkija ir taip stokoja svarbaus partnerio prie Baltijos energetikos projektuose, kaimynystės politikoje, ypač Baltarusijoje. Kad ir kaip ji mėgintų kombinuoti, be darnių santykių su regiono partneriais negali būti kalbos apie jokius rimtesnius Veimaro trikampius ar keturkampius. Be gerų santykių su Lietuva Lenkija gali pamiršti savo interesus ES Rytų kaimynystės politikoje, ypač Ukrainoje ir Baltarusijoje. Kas, jei ne Lietuva, ryžtingai parems Lenkijos nuomonę?

Reikia naujų idėjų

Per du dešimtmečius Lenkija nesugebėjo įkurti bent vieno lenkų ir lietuvių centro, kuris siūlytų stipendijas, leistų spaudinius, rengtų stovyklas studentams. Kiek lenkų mokyklų į mokymo programą įtraukia privalomą ekskursiją į Lietuvą? Tuo tarpu yra įsteigtas Lenkijos ir Rusijos dialogo centras, veikia lenkų ir vokiečių institucijos. Dauguma Lenkijos politikų, galėdami rinktis tarp vizito į Lietuvą, Čekiją, Maskvą ar Berlyną, paprastai į Vilnių siunčia tik pavaduotojus.

Lenkija, kurdama grandiozinius planus, pamiršta mažą Lietuvą. Taip galima prarasti daug. Todėl vyriausybė dar kartą turėtų pasukti galvą dėl lenkų ginčo su lietuviais, gal pasitelkti Bažnyčios, mokslo atstovus, gal buvusius prezidentus Valdą Adamkų ir Aleksandrą Kwasniewskį, kuris veiksmingai įsitraukęs į Lenkijos ir Ukrainos politiką.

Bendradarbiavimas politikoje neįmanomas be pasitikėjimo, kad energetikoje Lietuva nesidairys į Rytus, o Lenkija nepaliks lietuvių siekdama dalyvauti stambesniame žaidime. Pasitikėjimo nebus ir negerbiant lenkų mažumos Lietuvoje teisių. Nors tai gali užtrukti, santykiuose su Lietuva nereikėtų eksperimentuoti, nes kaina gali būti strategiškai per didelė. Ramios dienos gali virsti tvariu nepakantumu. Nesutarimų eskalavimas ne tik apsunkins santykius su Lietuva, bet ir paralyžiuos Lenkijos politiką visame regione. Gal verčiau susilaikykime nuo mentalinio žygio į Vilnių.

 

Vertė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"