TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Prieštaravimų kupinas Sh. Pereso politinis gyvenimas

2016 09 29 6:00
Shimonas Peresas - paskutinis politikas iš vadinamųjų Izraelio valstybės tėvų. Reuters/Scanpix nuotrauka

Vakar būdamas 93 metų mirė Shimonas Peresas. Per savo politinę karjerą jis du kartus ėjo premjero pareigas, buvo laikomas Izraelio branduolinės programos architektu, bet vėliau, atsisakęs ankstesnių karingų pažiūrų, inicijavo pastangas siekti taikos su palestiniečiais ir galiausiai pelnė Nobelio taikos premiją.

Rugsėjo 13 dieną Sh. Peresą ištiko hemoraginis insultas ir nuo tada jis buvo gydomas ligoninėje netoli Tel Avivo.

Sh. Peresas – pirmojo Izraelio ministro pirmininko Davido Ben Guriono vienas mokinių ir globotinių. Beveik visą politinę karjerą jis praleido Izraelio visuomenės dėmesio centre, buvo paskutinė svarbi figūra iš Izraelį kūrusių politikų kartos.

Sh. Peresas – vienas iš 1993-iaisiais pasirašytų Oslo susitarimų architektų. Už tai 1994 metais jam, tuometiniam Izraelio ministrui pirmininkui Yitzhakui Rabinui ir palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui buvo įteikta Nobelio taikos premija.

Dėl Oslo susitarimų ir jo propaguotos vadinamosios Naujųjų Vidurio Rytų vizijos, pagal kurią Izraelio ir arabų valstybės turėjo bendradarbiauti ekonomikos ir technologijų srityse, Sh. Peresas buvo itin gerbiama asmenybė Vakarų šalyse, laikomas pagrindiniu Izraelio taikdariu. Tačiau Izraelio visuomenėje ir tarp palestiniečių šio politiko palikimas vertinamas gana prieštaringai.

Branduolinio ginklo architektas

1923 metais Lenkijoje gimęs Sh. Perersas būdamas vienuolikmetis emigravo į britų mandato Palestiną. Penktąjį dešimtmetį jis prisidėjo prie sionistų judėjimo, o kartą keliaudamas autostopu susipažino su D. Ben Gurionu.

1948 metų karo mūšiuose Sh. Peresas beveik nedalyvavo. Daugiau rūpinosi ginklais naujai Izraelio armijai. Nors turėjo nedaug patirties mūšio lauke, jis buvo viena pagrindinių asmenybių, atsakingų už Izraelio karinės industrijos plėtrą.

Sulaukęs vos 29 metų Sh. Peresas tapo kuriamos Gynybos ministerijos generaliniu direktoriumi. Eidamas šias pareigas jis atliko svarbų vaidmenį planuojant 1956 metų Sueco karą, per kurį Izraelis kartu su Didžiąja Britanija ir Prancūzija užpuolė Egiptą. Geri santykiai su šiomis Vakarų valstybėmis leido Izraeliui pasistatyti Dimonos branduolinį reaktorių ir ilgainiui sukurti bombą.

„Dėl priežasčių, susijusių su valstybės saugumu, vis dar negaliu atvirai rašyti apie savo indėlį tuo dramatišku periodu, – memuaruose „Kovojant už taiką“ (Battling for Peace) prisipažino Sh. Peresas. – Kai Moshe Dayanas tapo gynybos ministru, pateikiau jam tam tikrą pasiūlymą, kuris atbaidytų arabus ir užkirstų kelią karui.“ Tokia miglota kalba neatsitiktinė, nes Izraelis iki šiol neprisipažįsta turįs branduolinį ginklą.

Už Oslo taikos susitarimus Shimonui Peresui (viduryje), kuris tuo metu ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui ir Izraelio ministrui pirmininkui Yitzhakui Rabinui buvo įteikta Nobelio taikos premija.Reuters/Scanpix nuotrauka

1959 metais Sh. Peresas buvo išrinktas į Izraelio parlamentą. Taip prasidėjo 48 metus trukusi jo kaip parlamentaro karjera. Per tą laiką šis vyras ėjo daugybę skirtingų aukštų politinių pareigų: ministro pirmininko, užsienio reikalų, gynybos, finansų ir transporto ministrų. Tačiau jis niekada nebuvo populiarus. 1977 metais Sh. Pereso į rinkimus vedama Darbo partija patyrė pirmąjį pralaimėjimą. Vėliau jų buvo dar ne vienas.

Kai 1997-aisiais Sh. Peresas vėl pralaimėjo rinkimus, per Darbo partijos konferenciją jis padarė klaidą paklausdamas savo bendražygių: „Ar aš esu nevykėlis?“, nes šie griausmingai atsakė „taip.“

Pakeitė įvaizdį

Per du dešimtmečius Sh. Peresas pralaimėjo 5 rinkimus, per kuriuos pretendavo į ministro pirmininko postą. Nors politikas du kartus ėjo šias pareigas, jis niekada nelaimėjo populiaraus mandato.

Pirmą sykį Sh. Peresas tapo premjeru dėl gana neįprasto susitarimo su Yitzhaku Shamiru iš „Likud“ partijos eiti šias pareigas rotaciniu būdu, kai nė vienas jų neužsitikrino daugumos parlamente po 1984 metų rinkimų. Antrą kartą – 1995-aisiais, kai Oslo susitarimais nepatenkintas žydas ekstremistas nužudė tuometį ministrą pirmininką Y. Rabiną.

Pasak Jeruzalės hebrajų universiteto profesoriaus Yarono Ezrahi, Sh. Peresas nebuvo toks populiarus kaip jo kartos politikai Y. Rabinas ir Arielis Sharonas, nes, priešingai nei šie, negalėjo pasigirti kariniais laimėjimais. Jis vertintas kaip gana neįkvepiantis technokratas. Y. Rabinas, kuris nuolat stumdėsi su Sh. Peresu dėl vadovavimo Darbo partijai, yra pavadinęs jį „nepataisomu intrigantu“.

1992 metais, Y. Rabinui laimėjus rinkimus, Sh. Peresas buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Jis tuoj pat ėmėsi derybų, kurios baigėsi Oslo susitarimų pasirašymu 1993 metais. Kai po dvejų metų Y. Rabinas buvo nužudytas, visi manė, kad Sh. Peresas ir Darbo partija laisvai laimės rinkimus. Tačiau jis pralaimėjo „Likud“ partijai, kurią į rinkimus vedė Benjaminas Netanyahu. Šis užsitikrino populiarumą kritikuodamas taikos procesą ir vadindamas už jį atsakingus asmenis „Oslo nusikaltėliais“.

2005-aisiais Sh. Peresas pasitraukė iš Darbo partijos ir prisidėjo prie naujos centro dešiniųjų politinės jėgos, kuriai vadovavo A. Sharonas. Kairiojo sparno politikai tai laikė išdavyste.

2007 metais parlamentas išrinko Sh. Peresą prezidentu ir jis pagaliau gavo progą formuoti savo įvaizdį iš naujo. Prezidento vaidmuo – grynai ceremoninis, neturi jokios įtakos vidaus politikai, tačiau Sh. Pereso pastangos pagerinti Izraelio įvaizdį užsienyje ir rūpinimasis valstybės strateginėmis partnerystėmis, kai šalies politika vis labiau slinko į dešinę, buvo vertinamos labai palankiai. Per septynerius metus jo populiarumas smarkiai padidėjo.

„60 metų buvau viena kontroversiškiausiai vertinamų asmenybių ir staiga tapau pačiu populiariausiu žmogumi šalyje. Tiesą sakant, nežinau, ar buvau laimingesnis anksčiau, ar dabar“, – savo įvaizdžio transformaciją vertino Sh. Peresas.

Palestiniečiai prisimena

Pakeisti palestiniečių neigiamą nuomonę daug sunkiau. Kad ir kokia gera reputacija būtų lydėjusi politiką paskutinius gyvenimo metus, kaip pažymi Haifos universiteto politologijos profesorius Asadas Ghanemas, didžiąją dalį savo karjeros Sh. Peresas laikėsi itin priešiškos pozicijos palestiniečių atžvilgiu. O tai sunku užmiršti.

Po Šešių dienų karo 1967 metais jis rėmė planą kurti nausėdijas palestiniečių teritorijoje. Šios idėjos šūkis buvo „Nausėdijos visur“.

Dalyvaudamas Oslo procese Sh. Peresas smarkiai prisidėjo prie to, kad Izraelis pripažintų Y. Arafato Palestinos išsivadavimo organizaciją kaip palestiniečių tautos įgaliotinę. Tačiau visais kitais atžvilgiais, A. Ghanemo teigimu, Oslo susitarimai palestiniečiams turėjo itin skaudžių pasekmių: Palestinos savivalda buvo apribota nedideliuose okupuotų teritorijų anklavuose, o nausėdijos plėtėsi anksčiau nematytu mastu. Dabar Vakarų Krante gyvena daugiau kaip 400 tūkst. naujakurių.

Parengė GODA JUREVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"