TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Propaganda ir Rusijos melo menas

2015 04 02 6:00
Kremliaus propagandininkams reitingai nerūpi, jiems pakanka, kad jų skleidžiama žinia kartkartėmis pašmėžuotų pasaulio televizijos ekranuose. AFP/Scanpix nuotrauka

Per pastaruosius metus, kai pradėjome suprasti, ką reiškia hibridinis karas, Rusija labai sumaniai naudojo propagandą kaip vieną veiksmingų jo įrankių, tiksliau - ginklų.

Tai man kėlė rūpestį arba, tikriau sakant, nerimą nuo pat pradžių, o dar labiau rūpintis ir nerimauti ėmiau supratęs, kad Vakaruose į šią tendenciją kreipiama labai mažai dėmesio – taip buvo bent jau kurį laiką. Pernelyg ilgai, kad galėčiau jaustis ramus. Gyvename grėsmingais istorinių permainų laikais ir iš tiesų stebime, kaip keičiasi geopolitinė situacija ir Europos saugumo padėtis.

Labai gaila, kad daugelis Vakarų valstybių lyderių buvo užmigę prie savo valstybės vairo. Lygiai prieš metus jiems suskambo žadintuvas. Tačiau jie vis tiek iki galo neišsibudino. Nauja Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų ataskaita apie konfliktą Ukrainoje skelbia, kad daugelis Vakarų vadovų tarsi lunatikai įsvirduliavo į šią krizę. O kai kurie jų vis dar vaikšto miegodami.

Karas, tik kitomis priemonėmis

Propaganda - tai melas, rusams labai gerai pažįstamas ir per amžius kultivuotas kaip menas, kurį jie vadina vranjo.

Velionis Amerikos universiteto Vašingtone istorijos profesorius, augęs Sovietų Sąjungoje, Vadimas Medishas 30 metų dėstė Rusijos istoriją bei literatūrą ir tyrinėjo vranjo: kaip šią didžiosios apgaulės rūšį vertina ir praktikuoja patys rusai. Štai jo nuomonė apie rusišką melą: „Meluojame, kai būtina. Meluojame, kai patogu. Ir meluojame, kad palaikytume formą.“

Tikrai neteigiu, kad visi rusai yra melagiai, bet, manau, nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui jų vranjo sąvoka yra gerai suprantama. Čia susipina sportas ir menas. Potiomkino kaimai yra tik vienas vranjo įsikūnijimų – vienas iš senesnių ir ne itin kenksmingų – per ilgus apgavysčių amžius. Žinoma, yra daugybė pavyzdžių ir iš naujesnių laikų.

Samuelis Rachlinas.

Nepamirškime, kad Rusijos vadovai yra ne tik serijiniai melagiai, bet ir serijiniai okupantai. Vladimiras Putinas ir jo kartos lyderiai užaugo galvodami ir matydami, kad Rusija turi teisę įsiveržti į kitas šalis, jeigu tai naudinga Maskvai. Tokiu atveju invazija yra pagrįsta ir neprieštarauja tarptautinei teisei. Pakanka mesti trumpą žvilgsnį į istoriją ir pamatysime daugybę pavyzdžių. 1940 metais Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, rusai nesustojo ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui: 1953 metais įsiveržė į Rytų Vokietiją, 1956 metais – į Vengriją, 1968 metais – į Čekoslovakiją, 1979 metais – į Afganistaną, 2008 metais – į Gruziją, o 2014-aisiais – į Ukrainą.

Perfrazavus garsų posakį galima teigti, kad propaganda – tai karas, tik vykdomas kitomis priemonėmis. Nepaverskime jos sudėtingesne, nei ji yra. Iš tiesų, atpažinti ir apibrėžti propagandą visai nesunku. Šiuo aspektu ji panaši į pornografiją – pamačius ją atskirti paprasta.

Jei vis dar abejojate, leiskite pateikti propagandos pavyzdį. Youtube: bit.ly/1EObYla. Tai tiesmuka klasikinė propaganda, perteikta moderniu stiliumi, pritaikius modernias technologijas. Pamirškite Agitprop (sovietinių laikų propaganda – red. past.), jos pavyzdžiai, palyginti su „Ja, ruskij okupant“, atrodo kaip vaikų darželio auklėtinių darbai.

Pakanka pasirodyti

Propaganda – tai iškreiptas istorijų pasakojimas. Tai žodinis smurtas, užgauliojimas ir priekabiavimas. Tai karas - karas su tiesa. Propaganda neturi nieko bendra su tokia žurnalistika, kokią siekiame praktikuoti ar su kokia norime turėti ką nors bendra. Bet žinote ką? Ji veikia. Tiek tokiose valstybėse kaip Rusija, tiek už jos ribų: kaimynystėje bei tolimesniame užsienyje. Būtent todėl Maskva tiek daug investuoja į žurnalistiką, būdingą „Russia Today“ (RT), – į visas šio kanalo platformas, nuo spaudos ir televizijos iki naujienų portalo. Per kelerius pastaruosius metus RT televizijos kanalas, įtraukus jį į kabelinių televizijų paketus, atsirado daugelyje pasaulio viešbučių kambarių ir žmonių svetainių.

Kai kas stebisi, kodėl Maskva leidžia tiek daug pinigų produktui, kurio beveik niekas nevartoja. RT galime laikyti brukalu, kuris dauginasi internete ir mūsų pašto dėžutėse. Dauguma mūsų šią informaciją ištrina ar išmeta jos nė neperžvelgę. Tačiau įtariu, kad Rusijos propagandininkai vadovaujasi Woody Alleno filosofija: „80 proc. sėkmės lemia vien pasirodymas.“ Taigi vien pašmėžavimą televizijos ekranuose visame pasaulyje RT ir jos šeimininkai laiko laimėjimu. Jiems nerūpi reitingai, Kremliaus „spameriams“ pakanka, jeigu bent maža dalelė visų televizijos žiūrovų įsijungia RT, o dar mažesnė jų dalis įsimena kanalo skleidžiamą žinią.

Valdžia ir pinigai

Per pastaruosius metus, po įvykių Kryme ir Donbase, stebėjome visus įmanomus vranjo variantus nuo Putino, neigiančio, kad Kryme buvo dislokuota Rusijos kariuomenė (po kelių mėnesių iš jo išgirdome: „taip, žinoma, mūsų kariai buvo Kryme, kad užtikrintų teisingumą ir palaikytų tvarką referendumo metu) iki siaubo istorijų apie Slovjanske nukryžiuotą kūdikį ir Dmitrijaus Kiseliovo, pasakojančio, kad Rusija yra vienintelė galia pasaulyje, gebanti paversti JAV radioaktyvių pelenų krūva.

Tik neapsigaukite, žiniasklaida ir propaganda V. Putinui buvo svarbi nuo pat pradžių. Vos spėjęs užimti prezidento postą 2000-ųjų gegužę, jis savo dėmesį sutelkė į dvi pagrindines sritis: oligarchų ir žiniasklaidos kontrolę. Šių tikslų jis siekė vienu metu, paraleliai. Prezidentas puikiai žinojo, ką daro, – jis stengėsi įgyti visišką žiniasklaidos, visų pirma internetinės, kontrolę. Ir jam pasisekė – ši kontrolė neslopsta iki šiol.

Vėliau prezidentas V. Putinas ir Kremlius nusisamdė vieną geriausių JAV viešųjų ryšių kompanijų „Ketchum“, kad pagerintų Rusijos įvaizdį paskleistų savo žinią Vakarų auditorijai. Aišku, Kremlius nedvejojo pasinaudoti vakarietiškomis, kapitalistinėmis viešųjų ryšių ir lobizmo technikomis siekdamas savo politinių tikslų. Kompanijai pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų, pavyzdžiui, 2013-aisiais „New York Times“ publikavo atvirą V. Putino laišką, kuriame prezidentas išdėstė savo taikos planą Sirijos konfliktui išspręsti. „Ketchum“ taip pat prisidėjo prie to, kad 2007 metais žurnalas TIME V. Putiną paskelbė Metų žmogumi. Viešai prieinama JAV valstybės departamento informacija rodo, kad atlikdama Kremliaus užduotį „Ketchum“ dirbo su tokiais garsiais asmenimis kaip Henry Kissingeris, buvęs gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris ir kitais gerai žinomais politikais bei politologais. Kremlius neseniai nutraukė sutartį su „Ketchum“, kai Rusija, matyt, suprato, kad Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje šviesoje bendradarbiavimas daugiau nebeduoda norimų rezultatų. Pasak Vašingtone leidžiamo laikraščio „Politico“, per devynerius metus „Ketchum“ iš Kremliaus uždirbo daugiau nei 60 mln. dolerių.

Turint omenyje, kiek Kremlius išleidžia propagandos sklaidai, ši suma neatrodo tokia jau didelė. Kad propaganda būtų veiksminga, reikia dviejų dalykų: valdžios ir pinigų. Propaganda veši autoritarinėje visuomenėje – kuo daugiau valdžios sutelkta kelių žmonių rankose, tuo geriau. V. Putinas ir jo vyrai sugebėjo sukurti abi prielaidas propagandai klestėti: dosniai parūpino galios (kaip deguonies) ir pinigų (kaip kuro). Tai veiksmingos propagandos formulė.

Geriausias priešnuodis - tiesa

Konferencijos organizatoriai mūsų paklausė, kaip nugalėti propagandą, patiems nevirstant propagandininkais, ir kaip išlaikyti profesinį sąžiningumą susidūrus su propaganda.

Galiu pasakyti tik tiek, kad geriausias priešnuodis – tiesa. Propagandos meistrai bijo šviesos ir tiesos kaip velnias kryžiaus. Tiesos priešnuodį geriausia naudoti kaip serumą – pavartojus tuojau pat ir gausiai jis neleidžia plisti propagandos nuodams. Idealiu atveju jis turėtų būti naudojamas profilaktiškai, nuodams dar nespėjus padaryti žalos. Tai reiškia, kad turėtume veikti patys, o ne tik reaguoti į jau įvykdytas atakas. Tiek savo šalių auditorijoms, tiek Rusijos bei Ukrainos ir kitų valstybių gyventojams turime skleisti tiesą visais prieinamais būdais ir kanalais: tradiciniais metodais – per spaudą, radijo bangas ar televiziją, bet pirmiausia – internetu, pasinaudodami socialine žiniasklaida bei kitomis priemonėmis, kurias mums suteikia technologijos. Praėjus vieniems metams po Krymo aneksijos, Europos Sąjunga ėmė kurti atsakomąsias priemones rusiškai propagandai ir svarstyti, kaip gali padėti Vakarų žurnalistikai pasiekti Rusijos auditoriją.

Savaime aišku, kad tiesa yra sąlyginis terminas. Kalbėdamas apie tiesą turiu omenyje tokią žurnalistiką, kurios mokome jaunąją žurnalistų kartą. Tai žurnalistika, kuri laikosi aukščiausių profesinių standartų, paklūsta pagrindinėms sąžiningumo, pusiausvyros bei etikos taisyklėms ir remiasi skirtingais šaltiniais, o ne pristato tik vienos konflikto šalies poziciją. Tokia žurnalistika atskleidžia priešingas nuomones, o reporteriai ir redaktoriai daro viską, kas įmanoma, kad pateiktų tikslius faktus. Kitais žodžiais tariant, tai tokie reportažai ir tekstai, kuriuos kurdamas žurnalistas vaidina klasikinį kritinio viešojo mąstymo kontrolieriaus vaidmenį. Kai jis arba ji nei puola, nei pataikauja.

Baigdamas noriu pabrėžti, kad manau, jog Baltijos šalių vaidmuo šiame kontekste yra ypač svarbus. Ne vien dėl to, kad jos yra atsidūrusios fronto linijoje ir turi daugiau ko bijoti nei kitos valstybės, bet ir todėl, kad jų gyventojai yra labiau patyrę ir jų istorinė atmintis skiriasi nuo kitų europiečių. Jie žino bei supranta, ir manau, yra ypač svarbu, kad Baltijos valstybės imtųsi vadovauti žinių ir tiesos sklaidai. Ne kaip propagandininkės, bet padedamos sąžiningų, nekompromituojančių ir nekorumpuotų senosios mokyklos žurnalistų. Galite tai vadinti žinių dalijimusi masiniu mastu. Skamba paprastai. Tačiau taip nėra. Tam reikia daug darbo, atsidavimo bei išteklių. Ir lėšų.

Vertė MILDA BARONAITĖ

Pranešimas, skaitytas kovo 10 dieną Vilniuje vykusiame tarptautiniame forume „Šiuolaikinės žurnalistikos iššūkiai ir atsakomybė“.

Daugiau apie Rusijos skleidžiamą propagandą skaitykite kitos savaitės ketvirtadienio numeryje.

***

Autorius yra Danijos žurnalistas, dirbantis JAV, Vašingtone. Jis gimė Jakutijoje, kur 1940 metais buvo ištremti jo tėvai - Lietuvos žydas iš Kybartų ir Danijos žydaitė iš Kopenhagos. 1956-aisiais, kai S. Rachlinui buvo devyneri, šeimai buvo leista išvykti į Daniją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"