TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Protingų begemotų dvikovos

2010 04 03 0:00
Sumo susiėmimas trumpas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Televizijos kanalai dažnai rodo sumo imtynes, o Japonijoje yra kanalų, kurie rodo vien tik jas. Mums tai atrodo nuobodus sportas - ilgai nieko nedaroma, o kai padaroma, nespėji įžiūrėti. Imtynininkai, mūsų akimis, - taukų prikimšti maišai arba truputį į žmones panašūs begemotai. Bet kadangi žinome, kad japonai nėra kvaili, tai gal ir sumo imtynės nėra kvailystė? Gal verta įsigilinti į jų esmę?

Sumas (sumo) - tautinis japonų sportas, kaip mums krepšinis. Kronikos jį mini jau prieš 1500 metų. Grumiasi tikrai didelio, mažiausiai 140 kilogramų, svorio vyrai. Tik jie - ne taukų prikimšti maišai. Tai galingas raumenynas. Nors ir begemotiškų proporcijų, geriausieji sportininkai pasižymi ne tiek svoriu bei jėga, kiek energija, reakcijos greitumu ir gudrumu.

Japonijoje tai masinis sportas, turint omenyje žiūrovų kiekį. Pačių imtynininkų nedaug, apie 800 visoje Japonijoje, kur gyvena 130 mln. žmonių. Šio sporto gerbėjai treniruojasi mažomis grupelėmis, susispietę aplink meistrus. Jie privalo laikytis vienuolyno drausmės ir sunkiai dirbti. Nedaugelis jų patenka į elitą, o nugalėjas visuose turnyruose tampa Didžiuoju Meistru. Japoniškai - JOKOZUNA. Tai antras žmogus po imperatoriaus. Visus sumo turnyrus transliuoja televizija.

Kodėl šis sportas toks populiarus Japonijoje? O kodėl žmonės apskritai mėgsta žiūrėti sporto rungtynes? Krepšinį, futbolą, net lengvąją atletiką, svaiginantį šėlsmą skrendant kalnų slidėmis ir bene labiausiai kovas - boksą, imtynes?

Sakysite - gražu. Teisybė, bet kas gražaus, kai įspraustas į skafandrą žmogus katapultuojasi nuo tramplino, be sparnų skriedamas ore? Tai ne orchidėjų puokštė, ne saulėlydis jūroje, ne Mozarto muzika. Bet - gražu. Nes pasijuntame jo vietoje, pabūname saboniais. Kadangi japonai - smulkūs žmonės, stiprūs kaip jaučiai, dideli, staigūs, gudrūs, mokantys kontroliuoti emocijas sumo imtynininkai - kiekvieno japono svajonės įsikūnijimas. Žmonės cypia iš džiaugsmo pamatę juos gatvėje, o gauti bilietą į rimtą sumo turnyrą praktiškai neįmanoma, nors jis kainuoja 500 dolerių. Imtynininkai, jie vadinasi SUMATORI, nėra skriaudžiami. Tai turtuoliai. Jokozuna Takanohana, švelniai vadinamas Taka, savo vestuvėms paklojo, litais skaičiuojant, 14 mln. litų.

Sumo imtynių taisyklės labai paprastos ir nesikeičia jau tūkstantį metų. Joms surengti pakanka kvadratinės, smėliu pabarstytos plukto molio arenos, keturių su puse metro skersmens pinto (iš šiaudų) demblio. Tai kovos laukas. Priešą reikia išstumti iš jo, pačiam išlaikant pusiausvyrą. Pralaimi tas, kuris paliečia areną, nors ranka ar pirštų krumpliais. Pats susiėmimas - trumpas kaip gyvatės kirtis, trunka vieną-dvi sekundes. Bet iki jo vykstantis šaltasis psichologinis karas - gana ilgas. Sumatoriai stebi vienas kitą, nors to neparodo, o juos stebi publika. Jie skalauja burnas, pažeria į areną pilną saują druskos. Tai religinis ritualas, reiškiantis arenos išvalymą.

Sportininkai plačiai išsižergę, į šonus kilnoja savo mastodontiškas kojas (pusiausvyros išlaikymo treniruotė), pliaukši sau per šlaunis (būdas nubaidyti piktąsias dvasias). Jie kaupia psichines jėgas vienam lemtingam momentui, nes reikia psichiškai nugalėti varžovą, atlaikyti jo žvilgsnį - "gyvatė hipnotizuoja paukštį" - ir grąžinti jam dar galingesnį.

Anksčiau "svilinimas akimis", kojų kilnojimas, psichinio pranašumo ieškojimas trukdavo tol, kol vienas iš dviejų pajusdavo, kad ima viršų ir puldavo. Laikas buvo neribojamas, galėjo tęstis be galo. Kartais fizinė kova buvo atidedama kitai dienai. Bet 1928 metais buvo įvestas 10 minučių limitas, paskui septynių, penkių, o dabar tyrinėti priešininką galima tik keturias minutes.

Azijoje manoma, kad energija - svarbiau nei fizinė jėga, o varžovo nustūmimas nuo demblio - ne fizinės, o psichinės galios įrodymas. Todėl kartais visai ne impozantiškas sumatoris nugali tikrus galiūnus.

Sume nėra padalijimo į svorio kategorijas. Eik į kovą su daug didesniu varžovu arba neik visai. Prieš turnyrą šintoistų dvasininkas simboliškai nuvalo ir pašventina areną. Paskui kiekvienas dalyvis nepagaili druskos - per turnyrą sunaudojama pusė tonos. Ir varžovai sustoja vienas prieš kitą ne teisėjo švilpukui ar gongui paliepus, o kada patys nutaria. Nes tai - tikri džentelmenai.

Svarbiausias asmuo - teisėjas GYOJI, vilkintis puošnius samurajaus drabužius, kurie nepasikeitė nuo tų laikų, kai mes kovojome prie Žalgirio. Gyoji su žydru arba baltu siuvinėto šilko kimono atrodo atėjęs tiesiai iš muziejaus. Kovai jis diriguoja iškilmingais judesiais, šilkine vėduokle. Japonai viską sudėlioja į piramides, aukštyn kopiančias lentynas, nes anarchijos jie nekenčia mirtinai. Tik aukščiausio lygio teisėjo vėduoklės mezginėliai gali būti purpuriniai arba su baltu apvadu. Gyoji turi teisę avėti kojinaites prie basučių, kur pėdos nykštys atskirtas. Jam padeda dar penki teisėjai. Žemesnio rango teisėjai vaikšto basi, kaip imtynininkai, o ir jų drabužiai kuklesni. Žiūrovui iš karto viskas aišku. Kai į kovą stoja Didysis meistras - JOKOZUNA, tik aukščiausio rango teisėjas gali būti arbitras. Jokozuna labai gerbiamas, net kai pralaimi. Jis praranda sostą, tik jei būna nugalimas visus metus. Į dvikovą jį galima iškviesti tik gražiai, nustatyta forma parašius prašymo laišką ir pačiam jį įteikus. Sumatoriai turi iškilmingus sportinius vardus, su galūnėmis JAMA (kalnas), GAWA (upė), UMI (jūra).

Be sumo būtų sunku suprasti japonus, nes jie labai skiriasi ne tik nuo europiečių, bet ir nuo kitų Azijos gyventojų. Japonijos etiketas sudėtingas, toks pats, kaip senais laikais karalių rūmuose.

Japonijoje išleista krūvos knygų apie tai, kaip disciplinuoti kūno ir dvasios jėgas. Sunku atskirti kiek tame procese psichologijos, kiek magijos, tradicijų, kiek sportinės medicinos. Ištisi knygų skyriai skirti FUNDOŠI. Tai būdai apsaugoti vyrišką pasididžiavimą kovos metu. Jei per televizorių stebėjote sumo kovą, matėte, kaip tobulai apsirišę sumatoriai. Tai karių apsirišimas. Taip darydavo kamikadzės, lakūnai savižudžiai, prieš išskrisdami smigti į amerikiečių kreiserį. Komandoras Jošihiro Akijama, suplanavęs mūšius prieš Rusijos carinį laivyną 1905 metais ir jiems vadovavęs, neišeidavo ant karo laivo tiltelio neapsirišęs. Nesakau, kad tai turėjo lemiamą reikšmę. Galima tai vadinti magija, bet iš tikro - tai milžiniško susikaupimo, mirties ir daug galingesnio priešo nepaisymo išraiška. Kai atbudusi Japonija 1898 metais sumušė imperatoriškąją Kiniją, o 1905-aisiais ir carinę Rusiją, pasaulis nustėro negalėdamas suprasti, kas darosi. 1940 metais Japonija paskandino beveik visą Amerikos Ramiojo vandenyno laivyną. Paskui trejus metus talžė daug didesnę už juos sąjungą - Jungtines Valstijas, Didžiąją Britaniją su Australija ir Naująja Zelandija, prancūzus, olandus, kol jėgos pasidarė jau pernelyg nelygios ir išseko japonų atsargos. Kad nugalėtų japonus amerikiečiams teko numesti dvi atomines bombas, o iš Vakarų, sulaužiusi taikos ir nepuolimo sutartį, jiems smogė Sovietų Sąjunga.

Man patinka, kad dabar Japonija yra vienoje gretoje su mumis. Ji nėra NATO narė, geografinė padėtis ir sutartys to neleidžia, bet vienoje gretoje. Net Afganistane. Taip ramiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"