TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Psichologas: V. Putino elgesys - vaikystės skriaudų pasekmė

2014 10 06 6:00
Iki šiol spėliojama, ar vėl Rusijos prezidentu tapęs Vladimiras Putinas verkė, ar tai buvo tik vaidyba. Reuters/Scanpix nuotrauka

Koks yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas - stiprus valstybės lyderis ar psichiškai nesveikas diktatorius? Ar sugeba kontroliuoti emocijas? Kaip jam pavyko pasiekti beveik absoliučią valdžią Rusijoje? Atsakymo į klausimus ieško patyręs Šveicarijos psichologas.

Rusijos prezidento V. Putino išvakarėse prancūzų radijo stotis "Radio France Internationale" kalbasi su Šveicarijos psichologų asociacijos atstovu, psichoterapeutu, teisminės psichologijos ekspertu, psichologijos mokslų daktaru Philipu Jaffe. Patyręs specialistas analizuoja portretą žmogaus, esančio prie Rusijos valdžios vairo beveik 15 metų. "Tikėtina, kad galima laukti blogiausio", - teigia P. Jaffe.

Gali sirgti didybės manija

- Kiek tikslus gali būti psichologinis portretas, turint galvoje, kad nesate asmeniškai bendravęs su V. Putinu?

- V. Putinas niekada nebuvo mano pacientas. Per savo praktiką nesu su juo susitikęs kaip psichoterapeutas ir psichologijos profesorius. Tačiau tokiam atvejui yra sritis, tyrinėjanti biografijas psichologiniu aspektu. Remiantis asmeninėmis istorijomis analizuojami žinomi žmonės.

- Kai kurie tiek Vakarų, tiek Rusijos politologai laikosi nuomonės, kad V. Putino psichologinį portretą galima lyginti su tokių lyderių, kaip Tayyipas Erdoganass Turkijoje, Silvio Berlusconi Italijoje, Hugo Chavezas Venesueloje. Vis dėlto šie žmonės labai skirtingi. Gal galėtumėte pasakyti, kuriam V. Putinas yra artimesnis?

- Šie veikėjai turi bendra, kad jų rankose buvo ar yra didelė valdžia. Sakyčiau, kiekvienas yra variacija pernelyg didelės savimeilės ir būtinybės viską kontroliuoti. Dėl valdžios šie žmonės gali sirgti didybės manija. Jie gyvena tarsi burbule. Visi likusieji į juos žiūri, patarnauja, visada paklūsta. Tada dažniausiai jie pradeda tikėti, kad yra geresni, ypatingi. Tokie faktoriai sieja žmones, esančius valdžioje, ypač jei ji nesubalansuota, nekontroliuojama kitų struktūrų.

Psichologijos mokslų daktaras Philipas Jaffe: "Yra sritis, tyrinėjanti biografijas psichologiniu aspektu." / Užsienio spaudos nuotrauka

- Iš pažiūros V. Putinas atrodo pilkas ir neišvaizdus žmogus.

- Veido bruožai ir išraiškos - prėski. Susidaro įspūdis, kad jis visą laiką kontroliuoja savo emocijas. Mano akimis, jis atrodo bedvasis ir necharizmatiškas. Tačiau apie tai turi spręsti kiti žmonės ir patys daryti išvadas. Analizuojant V. Putino veiksmus, kaip jis vadovauja, elgiasi su aplinkiniais, galima pajusti vidinį aktyvumą, o ne išorinį. Galima suprasti, kad jis yra nepaprastai protingas, turintis puikius kognityvinius įgūdžius, gebantis greitai priimti sprendimus, grindžiamus įvairiais duomenimis. Tikėtina, kad turi labai ištobulintą analitinį mąstymą. Tačiau iš paviršiaus atrodo kažkokie neaiškūs ir nenupasakojami dalykai.

Psichologiškai traumuotas

- Kartais V. Putino emocijos pratrūksta. Pavyzdžiui, jis susigraudina ar bent apsimeta susigraudinusiu. Per V. Putino veidą tekėjo ašaros, kai jis, vėl tapęs Rusijos prezidentu, pasirodė aikštėje. Vis dėlto neaišku, ar jis verkė, ar buvo stiprus vėjas, ar aktorinis sumanymas.

- Sunku pasakyti. Paprastai žmonės, kuriems būdingos narciziškos savybės, nesugeba demonstruoti švelnumo, jautrumo. Dažniausiai jie kontroliuoja viską, kas vyksta. Vis dėlto visi žmonės skirtingi. Tarkime, V. Putinas vaikystėje buvo rimtai psichologiškai traumuotas, o kai kurios su tuo susijusios emocijos gali netikėtai prasiveržti. Kita vertus, V. Putinui būdinga stipri savo vietos valstybėje jausena. Aišku, nesu rusas, bet manau, kad rusų kultūros vyrai, nepriklausomai nuo to, piktnaudžiauja alkoholiu ar ne, gali save ekspresyviai išreikšti, bet po to viskas greit grįžta į savo vietas.

- Kalbant apie istoriją, V. Putinas yra pasakęs, kad Sovietų Sąjungos žlugimas - didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Dabar Vakarai stebi Rusijos ir Ukrainos kofliktą, situaciją, kai neva Rusijos teritorijoje buvo suimtas "estų šnipas". Ką jūs, kaip psichoterapeutas, manote apie tokius veiksmus? V. Putinas yra "kietas vyrukas", besikaunantis su NATO ir JAV prezidentu Baracku Obama?

- Manau, V. Putinas labai jautrus psichologinėms traumoms, žeminimui. Tai požymiai to, ką teko patirti vaikystėje. Tokios emocijos ateina iš asmeninės istorijos, iš Rusijos istorijos. Bet koks Rusijos užsipuolimas, bet kokia kritika vertinama kaip asmeniška. Manau, V. Putinas jaučia turįs reaguoti jėgą, kad apsigintų. Visa tai - reakcija dėl vaikystėje patirtų skriaudų. V. Putinas siekia įrodyti, kad su juo geriau nekonfliktuoti. Jei vaikai pastumtų, jis įtikinamai pademonstruotų fizinę jėgą, kad niekas negalėtų dominuoti. Šios asmeninės savybės per ilgą laiką iškerojo politinėje veikloje, todėl V. Putinas pasiekė beveik absoliučią valdžią Rusijoje.

- Daug kas svarsto, ar šiuo metu V. Putinas valdo Rusiją, ar kas nors kiti už jį tai daro. Jūsų požiūriu, ar jis panašus į žmogų, kuriuo galima manipuliuoti?

- Į šį klausimą geriau atsakytų politologai, jie šį aspektą savaip supranta. O kaip psichologas galiu pasakyti, kad V. Putinas nėra panašus į marionetę. Rusija - didelė šalis, jai vadovauti būtų nepaprastai sunku, jei V. Putinas aplink save nesuburtų gebančių ir įtakingų žmonių, vykdančių jo nurodymus. Manau, jis turi daug įgūdžių ir geba rodyti ne tik jėgą, negailestingumą, savimeilę. Jis moka save kontroliuoti ir kompleksiškai keisti visuomenę. Tuos gebėjimus papildo solidi paramos grupė. Ji yra už V. Putino, ir tai suteikia jam daugiau energijos. Žmonės žiūri lyderiui į pakaušį, bet tai duoda jiems galimybę tapti turtingesniais, naudotis vietomis, kurias užima valdžios struktūrose.

Sindromas

Vladimiras Putinas save kontroliuoja, bet yra tikimybė, kad gali tapti neprognozuojamu. Reuters/Scanpix nuotrauka

- Ar vertėtų nerimauti, kad vieną kartą psichologinės vaikystės problemos prasiverš į išorę?

- Manau, mokslinėje literatūroje pakankama įrodymų, net naujausioje istorijoje yra pavyzdžių, kai paaiškėdavo, kad ambicingi žmonės, siekiantys kuo daugiau valdžios, turėjo problematišką vaikystę. Todėl ateityje jie tai kompensuodavo, kad galiausiai geriau jaustųsi, pajustų savo svarbą. Kartas nuo karto žmonijai sekdavosi, nes kai kurie lyderiai ne tik kompensuodavo psichologinę žalą, bet ir siekdavo gero savo tautoms.

Yra liudijimų, kad valdžioje esantys žmonės serga psichinėmis ligomis. Kartais jie gauna tiek daug valdžios, jog praranda realybės jausmą. Tokiais atvejais jie keistai elgiasi, darosi nenuspėjami ir net pavojingi. Egzistuoja sindromas, lydintis šį procesą, - hubris syndrome - siejamas su hipertrofuota savimeile, atsirandančia dėl didelės valdžios žmogaus rankose.

Nesakau, kad V. Putinas turi šį sindromą, nors kiti teigia, kad jis yra puikus to pavyzdys. Kur žymėti ribą? Koks yra V. Putinas - stiprus valstybės lyderis ar psichiškai nesveikas diktatorius? Sakoma, kad pastarojo ženklų daugiau. Mano nuomone, ne visai taip. V. Putinas vis dėlto ne Muammaras Gaddafis. Tačiau visada pavojinga, kai valdžia nėra kontroliuojama Konstitucijos, garantuojančios saugumą.

- Logiška būtų paklausti, ar nuo to gali būti gydoma?

- Taip, gydoma paprastai: kartas nuo karto reikia pasitraukti nuo valdžios vairo ir išmokti tam tikro kuklumo - nebūti žmogumi, visada komanduojančiu aplinkiniams ir duodančiu jiems įsakymus. Aišku, jeigu mūsų pokalbyje dalyvautų V. Putinas, jis paprieštarautų: "Ką jūs! Aš kurį laiką buvau premjeras, o aukščiau manęs buvo prezidentas." Tačiau visiems žinoma, kad kai prezidentas buvo Dmitrijus Medvedjevas, realia Rusijos politinės struktūros jėga liko V. Putinas. Veiksmingas vaistas, kad politinis lyderis netaptų protu nesuvokiamu ir neprognozuojamu diktatoriumi, - garantija, jog valdžia yra apribota laiko, ir tam tikru metu jos netenkama.

- Kaip manote, kodėl Rusijos gyventojai leidžia, kad televizija jais manipuliuotų, su viskuo taikstosi, jiems tenka kentėti dėl politinių lyderių valios. Toje šalyje nėra laisvų ir sąžiningų rinkimų, teisės laisvai reikšti savo nuomonę ir taip toliau.

- Vakarietišku požiūriu, daro įspūdį, kaip ilgai rusai tylėdami gali iškęsti, nors galėtų pakeisti sistemą, padaryti taip, kad ji labiau įsiklausytų į žmonių poreikius, gerintų visuomeninę situaciją ir taip toliau. Nesu rusiško mentaliteto specialistas, bet iš to, ką esu skaitęs ir apie ką svarstęs, per istoriją Rusijos žmonės visada paklusdavo labai stipriai ir centralizuotai valdžiai. Komunistų partija daug metų savo rankose laikė daugiau valdžios svertų, negu gali įsivaizduoti protingas žmogus. Tą pati galima pasakyti ir apie anksčiau buvusią carinę valdžią. Nežinau, gal reikia daugiau išsilavinimo ir demokratinių institucijų, bet neabejotinai istorija kartojasi, todėl, tikėtina, kad galima laukti blogiausio.

Parengė Rasa PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"