TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

R.Fiskas: kodėl aš turėjau palikti "The Times"?

2011 07 21 0:00
Flickr.com nuotrauka

Robertas Fiskas - įtakingo Londono dienraščio "The Independent" Vidurinių Rytų korespondentas, vienas britų žiniasklaidos autoritetų. Jis yra parašęs daugybę knygų ir parengęs reportažų apie JAV karą Afganistane bei invaziją į Iraką, pelnęs daugiausia Didžiosios Britanijos ir tarptautinių žurnalistikos apdovanojimų nei kuris kitas užsienio korespondentas.

Praėjusios savaitės R.Fisko straipsnis "The Independent" apie skandalų purtomą Ruperto Murdocho imperiją - išskirtinis britų žiniasklaidos įvykis. Dirbdamas "The Times", R.Fiskas matė neįprastus laikraščio savininko R.Murdocho darbo metodus. Nors magnatas kalbėdavo su humoru, rašytojas suprato, kad ten jis negali pasilikti. Straipsnio mintys apie žodžio laisvę, žurnalisto nepriklausomybę, etiką ir ištikimybę tiesai ypač aktualios Lietuvos žurnalistams...

...Jis yra kalifas, manau, beveik kaip Vidurinių Rytų.

Jūs girdite baisių dalykų apie arabų diktatorius, tačiau kai su jais susitinkate, pastarieji jus sužavi. Hafezas al Assadas kartą spaudė man ranką su tėviška šypsena. Jis tikrai negali būti toks blogas, pasakiau aš sau, - tai buvo gerokai prieš 1982 metų Hamas žudynes. Karalius Husseinas pavadintų mane "ponu" kaip ir daugumą kitų žurnalistų. Šie valdovai viešumoje dažnai juokauja su savo ministrais. Klaidas galima atleisti.

"Hitlerio dienoraščiai" buvo paties R.Murdocho klaida - jis nusprendė nekreipti dėmesio į savo, kaip "eksperto", dvejones dėl dokumentų likus kažkiek valandų iki jų spausdinimo "The Times" ir "The Sunday Times". Po kelių mėnesių, keliaudamas atgal į Beirutą, ėjau pro laikraščio biurą Londone ir pamačiau užsienio redaktorių Ivaną Barnesą, laikantį iškėlus Reuters telegramą iš Bonos. "Aha! - suriaumojo jis. - Dienoraščiai padirbti!" Vakarų Vokietijos vyriausybė įrodė, kad jie turėjo būti parašyti gerokai po fiurerio mirties.

Taigi I.Barnesas nusiuntė mane su Reuters informacija į radaktoriaus Charleso Douglaso-Home'o biurą. Įžengęs į jį radau Charlie, linksminantį R.Murdochą. "Charlie, jie teigia, kad dokumentai yra klastotės", - pasakiau, nenorėdamas žvelgti R.Murdochui į akis. Tačiau išgirdęs jo reakciją pažvelgiau. "Na, štai tau, - atkirto krizendamas magnatas. - Kas nerizikuoja - nelaimi." Daug džiaugsmo. Žmogaus lengvabūdiškumas buvo veik užkrečiamas. Puiki istorija. Tik ji turėjo vieną trūkumą - tai nebuvo tiesa.

Keista, jis niekada nepasirodė esąs pabaisa, tamsa ir nuodai, kokiu buvo paverstas per pastarąsias kelias skandalo dienas. Galbūt taip yra todėl, kad jo redaktoriai, redaktorių padėjėjai ir žurnalistai vis spėliojo, ką pasakytų R.Murdochas. Jis buvo "The Times" savininkas, kai aš aprašiau krauju permirkusią Izraelio invaziją į Libaną ir jo pietinės dalies okupaciją 1982 metais. Iš mano reportažų nebuvo pašalinta nė viena eilutė, nepaisant jų kritiškumo Izraelio atžvilgiu. Po invazijos Ch.Douglasą-Home'ą ir R.Murdochą izraeliečiai pakvietė į kelionę kariniu sraigtasparniu po Libaną. Izraeliečiai bandė sudirbti mano reportažus, bet Ch.Douglasas-Home'as sakė, kad jis mane užstojo. Skrendant atgal į Londoną Ch.Douglasas-Home'as ir R.Murdochas sėdėjo šalia. "Žinau, kad Rupertui buvo įdomu, ką aš rašiau, - pasakė jis man vėliau. - Jis nereikalavo, o tarsi laukė, jog duočiau jam paskaityti. Bet aš to nedariau."

Tačiau viskas pasikeitė. Prieš tapdamas redaktoriumi Ch.Douglasas-Home'as rašė "Al-Majella" žurnalui arabų kalba ir dažnai labai kritiškai vertindavo Izraelį. O vėliau jo "The Times" vedamieji optimistiškai žvelgė į Izraelio įsiveržimą. Jis pareiškė, kad "dabar nėra nė vieno verto palestiniečio, su kuriuo pasaulis galėtų kalbėti" ir - dėl Dievo meilės - kad "galbūt pagaliau Vakarų krante ir Gazos ruože palestiniečiai liausis tikėtis, kad tokie pasipūtėliai kaip ponas Yasseras Arafatas gali juos stebuklingai išgelbėti, prekiaudami su Izraeliu".

Žinoma, visa tai buvo oficiali Izraelio vyriausybės politika.

1983 metų pavasarį įvyko dar vienas pokytis. Ch.Douglaso-Home'o visišku pritarimu aš turėjau ne vieną mėnesį tirti septynių Izraelio kalinių palestiniečių ir libaniečių mirtį Sidone. Buvo akivaizdu, kad vyrai nužudyti, - duobkasys man papasakojo, kad atgabenti jų lavonai buvo su už nugaros surištomis rankomis ir nusėti mėlynių. Tačiau paskui Ch.Douglasas-Home'as neturėjo minčių, kaip pagrįsti reportažo apie "seniai praėjusį įvykį" spausdinimą.

Kitaip tariant, pati tiriamosios žurnalistikos sistema - faktų tikrinimo ir interviu ėmimo mėnesis po mėnesio - tapo pasmerkta žlugti. Kai gavome faktus, buvo praėję per daug laiko, kad juos galėtume spausdinti. Aš paklausiau izraeliečių, ar jie pradės karinį tyrimą? Norėdami pasirodyti, esą humanistai, jie deramai mums atsakė, kad bus pradėtas oficialus tyrimas. Įtariau, kad tas izraeliečių "tyrimas" tėra prasimanymas. Tačiau to pakako pagrįsti mano ilgo ir išsamaus reportažo spausdinimą. Kai tik izraeliečiai galėjo pasirodyti esą geri, Ch.Douglaso-Home'o nerimas išgaravo.

Ch.Douglasui-Home'ui mirus nuo vėžio, naujuoju redaktoriumi tapo jo pavaduotojas Charlesas Wilsonas. R.Murdochas sakė, kad Ch.Wilsoną "pasirinko Charlie". Maniau, kad viskas yra gerai, kol pakalbėjau su Charlie našle. Ji pasakė, kad pirmą kartą girdinti, jog Ch.Wilsono redaktorystė - jos velionio vyro sprendimas. Mes žinojome, kad R.Murdochas yra prisiėmęs visų rūšių redakcinės nepriklausomybės bei valdymo įsipareigojimus ir davęs geros valios pažadus, kai nusipirko "The Times". Tuomet jis atleido savo pirmąjį redaktorių Haroldą Evansą. Vėliau kovojo su profesinių sąjungų atstovais.

Ch.Wilsonas - daug vėliau trumpam tapęs "The Independent" redaktoriumi - buvo tvirtas, draugiškas žmogus, savo darbuotojams galėjęs parodyti tiek didelį gerumą, tiek šiurkštumą. Su manimi jis irgi buvo malonus. Tačiau kartą, kai lankiausi pas Ch.Wilsoną Londone, į jo kabinetą užėjo R.Murdochas. "Sveikas, Robertai!" - R.Murdochas pasisveikino su manimi prieš linksmą pokalbį su Ch.Wilsonu. Jam išėjus, Ch.Wilsonas man tyliai pasakė: "Matei, jis į tave kreipėsi vardu?" Tai buvo juokinga. Tarsi Assado šypsena ar karaliaus Husseino "pone". Tas nieko nereiškė. R.Murdochas juokavo su savo tarnais ir dvariškiais.

Įspėjamasis ženklas. Vis dar būdamas Vakarų Beirute, kur grobiama daugybė vakariečių, atsiverčiau "The Times" ir pamačiau, kad viduriniame puslapyje proizraeliškas rašytojas teigia, jog visi žurnalistai Vakarų Beirute yra aiškiai įbauginti "terorizmo", gali būti laikomi "kraugeriais". Ar laikraštyje buvo teigiama, kad aš taip pat kraugerys? Visą šį laiką R.Murdochas reiškė vien palankią Izraeliui nuomonę ir priėmė "Metų žmogaus" apdovanojimą iš žinomos žydų ir amerikiečių organizacijos. "The Times" vedamieji darėsi vis labiau proizraeliški, o juose vartojamas žodis "teroristas" nebe taip sureikšminamas.

Man galas atėjo, kai 1988 metais nuskridau į Dubajų ir raketinis kreiseris "USS Vincennes" virš Persijos įlankos numušė Irano keleivinį lėktuvą. Per 24 valandas aš pasikalbėjau su Didžiosios Britanijos oro eismo kontrolieriais Dubajuje ir sužinojau, kad JAV laivai nuolat kėlė pavojų "British Airways" keleiviniams lėktuvams, o "Vincennes" įgula, pasirodo, supanikavo. Užsienio naujienų skyrius man pasakė, kad reportažas bus pirmojo puslapio sensacija. Aš juos įspėjau, kad amerikiečių "nutekinta" informacija, neva "IranAir" pilotas bandė savižudiškai sudaužyti lėktuvą į "Vincennes", - visiška nesąmonė. Jie sutiko.

Kitą dieną mano reportažas pasirodė su išbraukta amerikiečių kritika ir ignoruotais visais mano šaltiniais. "The Times" netgi išspausdino vedamąjį, kuriame teigta, kad pilotas iš tiesų buvo savižudis. Vėlesnis JAV pareigūno raportas ir JAV karinio jūrų laivyno pareigūnų ataskaitos paskui įrodė, kad mano pranešimas buvo teisingas. Tačiau "The Times" skaitytojams neleista jo pamatyti. Tai vyko tuo metu, kai pirmą kartą susisiekiau su "The Independent". Aš daugiau nebetikiu "The Times", bent jau tikrai ne R.Murdochu.

Po keleto mėnesių vyresnysis naktinis redaktorius, kuris budėjo tada, kai buvo išspausdintas mano "Vincennes" reportažas, prisiminė laiške, kad būtent jis mano reportažą pavadino sensacija, bet Ch.Wilsonas pasakė: "Jame nieko nėra. Jame nėra jokio fakto. Aš net nespausdinčiau tokių svaičiojimų." Ch.Wilsonas pavadino jį "nesąmone" ir "pliurpalais", pasakojo naktinis redaktorius. Tą dieną redaktoriaus dienoraštis buvo baigtas tokiais žodžiais: "Netvarka ir chaosas su įlankos istorija. [George'as] Brockas [Ch.Wilsono užsienio naujienų redaktorius] perrašinėja R.Fiską."

Geros naujienos: po kelių mėnesių tapau "The Independent" Vidurinių Rytų korespondentu. Blogos naujienos: netikiu, kad R.Murdochas asmeniškai kišosi į kuriuos nors anksčiau minėtus įvykius. Jam to daryti nereikėjo. Jis visą "The Times" redakcinę nepriklausomybę ir laikraštį pavertė paklusnia, konservatoriška, proizraeliška popieriaus skiaute. Jei nebūčiau gyvenęs Viduriniuose Rytuose, man, žinoma, veikiausiai būtų reikėję daugiau laiko, kad tą suvokčiau.

Tačiau aš dirbau regione, kur kiekvienas arabų žurnalistas žino savicenzūros - arba tiesioginės cenzūros - svarbą ir kur karaliams bei diktatoriams nereikia duoti įsakymų. Jie turi satrapus, ministrus ir vyresniuosius policijos pareigūnus - "demokratines" vyriausybes, - kurie žino jų norus, mėgstamus ir nemėgstamus dalykus. Ir jie daro tai, ko, jų manymu, nori jų valdovas. Be abejo, jie visi man sakė, kad tas ne tiesa, ir pradėjo teigti, kad jų karalius / prezidentas visuomet teisus.

Pastarąsias dvi savaites svarsčiau, ką reiškė dirbti R.Murdochui, kas čia buvo negerai, apie galios naudojimą pagal įgaliojimą. R.Murdochas niekada negalėjo būti tuo apkaltintas. R.Murdochas buvo kaip reikiant kalifas, ne ką daugiau atsakingas už vedamąjį ar "naujienų" reportažą nei Sirijos prezidentas už masines žudynes - šios būtų įvykdytos įsakymais gubernatorių. Jie visuomet gali būti teisiami, atleisti ar paskiriami ministro pirmininko padėjėjais, o valdovas nuolatos paskirtų įpėdiniu savo sūnų. Prisiminkite Hafezą ir Basharą Assadus arba Hosni ir Gamalį Mubarakus, arba Rupertą ir Jamesą (Murdocho sūnus Jamesas, laikraščių leidybos bendrovės "News International" valdybos pirmininkas, - vert. past.). Viduriniuose Rytuose arabų žurnalistai žinojo, ko norėjo jų valdovai, ir padėjo sukurti žurnalistikos dykumą be laisvės vandens, visiškai iškreiptą tikrovės vaizdą. Taigi lygiai taip pat buvo padaryta ir R.Murdocho imperijoje.

Steriliame R.Murdocho pasaulyje naujos technologijos naudotos atimti iš žmonių žodžio ir privatumo laisvei. Arabų valdovai neturi jokių sunkumų skirdami paklusnius ministrus pirmininkus. Kas nerizikuoja - nelaimi.

 

Išvertė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"