TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

R.Tučas. Konfliktų geografija

AFP/Scanpix nuotrauka

Rusijos žiniasklaidoje pasirodę prognostiniai Europos politiniai žemėlapiai atrodo juokingai. Taip savo radijo paskaitoje „Konfliktų geografija“ teigia dr. Rolandas Tučas. Jo manymu, tikimybė, kad, perbraižant žemėlapį, bus kaip nors paliestos NATO narės Baltijos šalys, yra artima nuliui. „Taigi ar Krymo okupacija nebus tik „Pyro pergalė“ Rusijos imperijai?“ – paskaitoje klausia mokslininkas.

Politiniai ir kariniai konfliktai – pastarųjų dienų politinių įvykių fone itin aktuali tema. Konfliktų yra įvairių. Konfliktas plačiąja prasme apibrėžiamas kaip dviejų pusių priešiškumo būsena, priešingų interesų, tikslų, požiūrių, susidūrimas.

Geografijos srityje dažniau susiduriame su erdvinę raišką turinčiais konfliktas, kurie dažnai yra politiniai. Tačiau pati konfliktų geografijos samprata tarsi turėtų apimti ne vien politinius, bet ir ekonominius, ekologinius, socialinius, kitokio pobūdžio erdvinę raišką turinčius konfliktus. Tačiau net ir politinio bei karinio pobūdžio konfliktų aptarimas atimtų nemažai laiko.

Konfliktų geografija – politinės geografijos šaka, tirianti politinius ir karinius konfliktus, jų atsiradimo priežastis ir raidą, pasekmes, konfliktų reguliavimo ir išsprendimo būdus.

Iš tiesų nėra aiškaus sutarimo, kaip atskirti karus nuo karinių konfliktų. Vienur teigiama, kad karu reiktų vadinti tokį karinį konfliktą, kuriame iš viso žuvo daugiau kaip 1000 žmonių, kitur – vertinama žuvusiųjų skaičius per metus. Galbūt neverta prisirišti prie statistiškai apibrėžtų sampratų. Pakanka sąvokas karas ir karinis konfliktas apibrėžti abstrakčiau.

Karas – organizuotas plataus mąsto karinės jėgos panaudojimas, siekiant išspręsti įvairaus pobūdžio politinius (dažniausiai tarpvalstybinius) nesutarimus. Karinis konfliktas – mažesnio mąsto nei karas, daugiau lokalaus pobūdžio karinės jėgos panaudojimas.

Daugiausia aukų istorijoje pareikalavę karai – tai I ir II pasauliniai karai, visa eilė Azijoje, daugiausia – Kinijoje vykusių karų ir sukilimų. Taip pat daug gyvybių nusinešė Rusijos pilietinis karas, Napoleono karai.

Remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu pasaulyje vyksta 10 karų, kuriuose 2013 m. žuvo per 1000 žmonių. Žinoma, pirmiausia tai – pilietinis karas Sirijoje, taip pat narkotikų kartelių karas Meksikoje, nesiliaujantys karai tokiose šalyse, kaip Afganistanas, Irakas, Somalis, Nigerija, Pietų Sudanas, Centrinė Afrikos Respublika.

Be čia išvardintų, 2013 m. taip pat vyko dar 33 karai ir kariniai konfliktai, kuriuose žuvusiųjų skaičius praeitais metais buvo mažesnis nei 1000 žmonių.

Galima pateikti ir karinių konfliktų bei karų klasifikaciją:

1.Tarpvalstybiniai karai ir kariniai konfliktai:

- Pasauliniai karai (I-asis, II-asis);

- Regioniniai karai ir konfliktai, kuriuose dalyvauja keletas pasaulio valstybių. Pvz., 1965–1973 m. karas Vietname, 2001 m. – Afganistane ir kt.;

- Kaimyninių valstybių karai ir konfliktai: a) siekiant okupuoti kaimyninę šalį (pvz., Irako invazija į Kuveitą 1990 m.); b) konfliktai dėl pasienio regionų (pvz., Irano-Irako (1980–1988 m.); Etiopijos-Eritrėjos (1998–2000 m.) ir kt.).

2. Valstybės vidaus karai ir kariniai konfliktai:

- Pilietiniai karai ir konfliktai (daugiau socialinio pobūdžio, dažniausiai karinėmis priemonėmis siekiant pakeisti esamą santvarką, valdžią). Pvz., Rusijos (1917–1920 m.), Ispanijos (1936–1939 m.), Libijos (2011–2013 m.);

- Separatistiniai (arba nacionaliniai-išsivaduojamieji) karai ir konfliktai (dažniausiai etninio ar/ir religinio pobūdžio, siekiant atsiskirti nuo metropolijos ir sukurti savo valstybę). Pvz., Čečėnijos (1994–1996 m.; nuo 1999 m.), Abchazijos (1992–1993 m.);

- Mišraus pobūdžio (pilietiniai-separatistiniai ir kt.). Pvz., Sirijos (nuo 2011 m.) ir kt.

Tokia klasifikacija, be abejo, nėra be priekaištų. Tas pats karinis konfliktas ar karas skirtingais jo eigos etapais gali pereiti iš vieno tipo į kitą. Pavyzdžiui, pastaruoju metu į valstybių vidaus karus (Vietnamas, Libija, Malis, Centrinės Afrikos Respublika ir kt.) ar kaimyninių šalių karus (pvz., Kuveito-Irako karas 1991 m.) įsitraukia užsienio šalys.

Taip pat skiriami:

- Simetriškas karas (karinis konfliktas) – abi pusės panašaus karinio pajėgumo.

- Asimetriškas karas (karinis konfliktas) – kai viena kariaujanti pusė gerokai pajėgesnė už antrąją. Tuomet silpnesnioji pusė pasirenka kitus kovos metodus – partizaninį karą ir kt.

Pateiksiu keletą pavyzdžių:

1) Pasauliniai karai. Be abejo, I ir II pasauliniai karai. Šiai kategorijai, manau, reiktų priskirti ir kitus praeities karus, pavyzdžiui, XIII a. mongolų užkariavimus, kurie apėmė iš esmės visą tuo metu jiems žinomą pasaulį.

2) Regioniniai karai ir konfliktai, kuriuose dalyvauja keletas pasaulio valstybių. Tinkamas pavyzdys – 1965–1973 m. Vietnamo karas, kuriame ir vienoje, ir kitoje pusėje kovėsi visa eilė vieno ar kito geopolitinio bloko šalių: Pietų Vietnamo pusėje – JAV, Australija, Kinijos Respublika (arba Taivanis), Filipinai, kitos šalys; Vietkongo sukilėlių pusėje – Šiaurės Vietnamas, Sovietų Sąjunga, Kinijos Liaudies Respublika ir kt.

3) Kaimyninių valstybių karai ir konfliktai. Galima skirti du jų tipus: a) siekiant okupuoti kaimyninę šalį; b) konfliktai dėl pasienio regionų.

Pirmojo tipo karų, siekiant okupuoti kaimyninę šalį, praeityje buvo daugiausia. Šiuo metu, dėl tarptautinės teisės normų vis platesnio taikymo, tiesioginės visos kitos šalies teritorijos okupacijos siekiai pasitaiko retai. Bet, pavyzdžiui, galima paminėti 1990 m. Irako invaziją į Kuveitą, siekiant šią naftos resursų turtingą šalį prijungti prie Irako teritorijos. Saddamas Husseinas Kuveitą laikė teisėta Irako teritorijos dalimi – 19 Irako provincija. Tiesa, 1991 m. į Konfliktą įsijungus JAV, Saudo Arabijai, karas pakeitė savo pobūdį.

Dėl pasienio teritorijų priklausomybės karo pavyzdys – daug aukų pareikalavęs 1980–1988 m. Irako-Irano karas. Konflikto priežastis – įsisenėję teritoriniai ginčai dėl naftos turtingų pasienio regionų politinės priklausomybės. Konflikto pradžia – 1980 m. Irako invazija į Irano teritoriją. Palankų kontekstą tam suformavo 1979 m. Irano revoliucija ir po jos sekusi Irano ginkluotųjų pajėgų reforma, laikinai sumažinusi Irano karinį pajėgumą.

Kitas pavyzdys – 1998–2000 Etiopijos-Eritrėjos karas. Konflikto priežastis – 1991 m. Eritrėjai atsiskyrus nuo Etiopijos ir tapus nepriklausoma valstybe, kilo teritoriniai ginčai dėl pasienio regionų. Konfliktą aštrino ir tai, kad dauguma Eritrėjos gyventojų išpažįsta islamą, o dauguma etiopų – krikščionys koptai. Karinio konflikto pradžia – 1998 m. Nesutarimai tarp kaimyninių valstybių virto į karinį konfliktą, pasibaigusi 2000 m. paliaubomis. Skirtingais duomenimis, kare žuvo nuo 70 iki 150 tūkst. abiejų šalių piliečių.

1) Valstybės vidaus karai ir kariniai konfliktai. Kaip jau minėta, gali būti skiriami į pilietinius, separatistinius ir mišraus pobūdžio (pilietiniai-separatistiniai) karus ir karinius konfliktus. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad pilietiniai karai vyksta tuomet, kai kovojančios jėgos siekia visos šalies teritorijos kontrolės. Separatistiniai karai – kai valstybė siekia išlaikyti visos šalies teritorijos kontrolę, o sukilėliai – įsitvirtinti ir deklaruoti suverenitetą tik tuose regionuose, kuriuose jų tauta, religinė bendruomenė ir pan. vyrauja.

Visiems puikiai žinomas XX a. pradžios Rusijos pilietinis karas. Aišku, pilietiniame kare dalyvavo ir užsienio šalių pajėgos, tačiau iš esmės karas buvo pilietinis, nes jo tikslas – įtvirtinti bolševikų valdžią visoje šalyje. Kitas pavyzdys – 1936–1939 m. Ispanijos pilietinis karas.

2) Separatistiniai (arba nacionaliniai-išsivaduojamieji) karai ir konfliktai. Šiais laikais tai – vienas iš dažniausiai pasitaikančių karų ir konfliktų tipų. Tinkamu pavyzdžiu gali būti net 26 metus trukęs ir tik prieš penketą metų sukilėliams nesėkmingai pasibaigęs Tamil Elamo nepriklausomybės karas. Tamilų tautos žmonių apgyventoje Šri Lankos rytinėje ir šiaurinėje – Džaifnos pusiasalio dalyje kurį laiką gyvavo nepripažinta Tamil Elamo valstybė, kurią galiausiai 2006–2009 m. karinės kampanijos metu brutaliai užėmė Šri Lankos karinės pajėgos.

Kitas pavyzdys – mažai kam žinomas, jau penktą dešimtmetį trunkantis Vakarų Papua nacionalinis-išsivaduojamasis karas. Indonezijos vyriausybės elgesys Papua tautų atžvilgiu nei kiek ne humaniškesnis už komunistinės Kinijos elgesys Tibete ar Rytų Turkestane. Žmogaus teisių pažeidimai – Vakarų Papua kasdienybė. Indonezija, panašiai kaip ir Kinija Tibete, vykdo gyventojų asimiliacijos politiką. Jau dabar dauguma Vakarų Papua pakrantės regionų gyventojų yra musulmonai, į čia atsikėlę iš Javos bei kitų Indonezijos salų. Draudžiamos kai kurios papuasų tradicijos, kurias musulmoniška Indonezijos valdžia laiko „amoraliomis“. Papua autochtonai už savo laisvę kovoja su ginklu rankose. Indonezijos valdžios draudimai ne sumažino, o dar labiau sustiprino Indonezijai nepriimtų tradicijų laikymąsi. Vakarų Papua autochtonams, kaip ir kitiems Indonezijos sudėtyje atsidūrusiems laisvės siekiantiem kraštams (Ačekui, Molukų saloms ir kt.), 2001–2002 m., politinės suirutės Indonezijoje metų, buvo susiklosčiusios palankios sąlygos tapti nepriklausomiems. Tačiau palankia geopolitine situacija pasinaudojo tik Rytų Timoras, kuris 2002 m. tapo nepriklausoma ir kitų šalių pripažinta valstybe.

Visiems puikiai žinoma ir Tibeto, uigūrų apgyvento Rytų Turkestano, dalies Mongolijos teritorijos (Pietų Mongolija) okupacija. Tibetiečiai prieš okupantus – Kinijos Liaudies Respubliką kovoja taikiomis priemonėmis, vykdo aktyvią ir gana efektyvią konflikto viešinimo kampaniją. Dažna vienuolių protestų forma – viešas susideginimas. Įdomu tai, kad dauguma susideginimo atvejų fiksuota ne centrinėje Tibeto dalyje – Lhasoje, o rytiniuose Tibeto regionuose, kurie formaliai nepriklauso formaliam Tibeto autonominiam dariniui.

Rytų Turkestano musulmonai uigūrai pasirinko ginkluotos kovos už laisvę būdą. Įvykiai Rytų Turkestane rečiau papuola į žiniasklaidos akiratį, tad komunistinės Kinijos veiksmai prieš uigūrus dar brutalesni, nei tibetiečių atžvilgiu.

3) Dauguma svarbesnių dabartinių karų yra mišraus pobūdžio. Mišraus pobūdžio konfliktai pirmiausia būdingi kultūriniu požiūriu itin margoms šalims. Plačiau būtų įdomu aptarti Sirijos atvejį. Šioje Artimųjų Rytų šalyje kompaktiškai didesniais ar mažesniais arealais gyvena skirtingoms religinėms konfesijoms ir tautoms priklausantys žmonės. Gyventojų skaičius karo pradžioje buvo 21,6 mln., dabar – gerokai mažiau. Dauguma gyventojų (apie 60 proc.) – arabai musulmonai sunitai, daugiausia gyvenantys Sirijos centrinėje, pietinėse dalyse ir palei Eufrato upę. Sirijos valdantysis elitas ir pats Basharas al-Assadas priklauso gerokai mažesnei religinei grupei – musulmonų šiitų šakai – alavijams (apie 12 proc. Sirijos gyventojų), kurių dauguma įsikūrę vakarinėje Sirijos dalyje – Viduržemio jūros pakrantėse esančiose Latakijos ir Tartus muchafazuose. Sirijos-Turkijos pasienyje šiaurėje bei šiaurės rytiniame Chasakos muchafaze – kompaktiškai gyvena musulmonai sunitai kurdai (apie 9 proc.), pietiniame Suvaidos muchafaze – unikali druzų bendruomenė (apie 3,2 proc.). nemenką gyventojų dalį sudaro įvairių, dažnai gana archaiškų ir unikalių konfesijų krikščionys (apie 12 proc.), taip pat kitų konfesijų musulmonai šiitai (izmailitai, imamitai ir kt., apie 4 proc.), didesniais ar mažesniais ekslavais išsibarstę visoje šalies teritorijoje. Šalies teritorijoje gausu vienokių ar kitokių kultūrinių bendruomenių, tapusių anklavais kitų kultūrinių bendruomenių arealuose.

Panaši situacija ir kaimyniniame Libane, su kuriuo Sirijos istorija itin glaudžiai susijusi. Pagaliau ir pats Libanas buvo sukurtas kaip krikščionių maronitų valstybė. Tačiau šiuo metu maronitai sudaro tik penktadalį Libano gyventojų, kai musulmonai šiitai sudaro net 40 proc., o sunitai – daugiau kaip 20 proc. Tokia sparčiai kintanti kultūrinė situacija, kaip ir Sirijoje, taip ir Libane (taip pat Irake, Irane) tik didina politinę įtampą tarp skirtingų šių šalių etninių-religinių bendruomenių.

To rezultatas – Sirijos balkanizacija – procesas, reiškiantis stambesnių politinių teritorinių darinių (valstybių) fragmentaciją į tarpusavyje konfliktuojančius smulkesnius. Sirijos pilietiniame, o kartu – ir separatistiniame kare vieni su kitais kovoja susipriešinusios, skirtingus interesus turinčios grupuotės. Karas „visi prieš visus“ virto į didelio mąsto humanitarinę tragediją. Ir jokių perspektyvų jos išsisprendimui bent jau artimiausioje ateityje nenusimato. Svarbiausios kovojančios pusės – B. al-Assado vyriausybės pajėgos ir joms talkininkaujanti Hesbolah, kuriuos aktyviausiai remia įvairių pakraipų musulmonai šiitai, kiek nuosaikiau – ir krikščionys bei druzai. Kurdų apgyventos teritorijos kontroliuojamos kurdų sukilėlių, kurių tikslas – nepriklausomos Kurdistano valstybės sukūrimas ir sąjunga su Irako Kurdistanu. Sunitų apgyventose teritorijose veikia nemažai įvairių sukilėlių karinių grupuočių. Tai kiek nuosaikesnė Sirijos laisvoji armija, taip pat musulmonų fundamentalistų, dažnai siejamų su Al Quaeda, grupuotės: al Nusra frontas, Islamo frontas ir kt. Savo karą prieš visus, o ypač – kurdus, kariauja separatistinės Irako ir Levanto islamo valstybės kovotojai. Visos šios grupuotės kontroliuoja didesnius ar mažesnius šalies regionus bei gausybę teritorinių eksklavų, atsidūrusių kitų jėgų kontroliuojamų teritorijų apsuptyje.

Kitoje regiono valstybėje – Libijoje 2011 m. taip pat vyko pilietinis karas. Tačiau jo eiga buvo kiek kitokia ir pats karas truko kiek mažiau nei vienerius metus. Kokios to priežastys? Atsakyti į tai nėra sudėtinga. Pirmoji priežastis – gerokai margesnė Sirijos kultūrinė situacija, ką jau aptarėme prieš tai. Libija etniniu požiūriu taip pat nėra vienalytė šalis (arabai, berberai, tuaregai), tačiau tik etniniu, o ne religiniu požiūriu. Antroji priežastis – Libijoje į konfliktą įsijungė NATO šalių pajėgos, kurios oro antskrydžiais sunaikino visas Muammaro Gaddafio karines bazes ir jo sunkiąją ginkluotę, todėl sukilėliai įgijo pranašumą. Kitos priežastys – M. Gaddafis užsienyje neturėjo tiek sąjungininkų kaip B. al-Assadas, o Libijos sukilėliai buvo gerokai vieningesni, nei Sirijos. Įvairių teritorijų kontrolės ekslavų buvo mažai (pavyzdžiui, tokia buvo sukilėlius rėmusių berberų kontroliuojama nedidelė teritorija Nafusos kalnuose).

Sirijos teritorijoje gausu įvairių sukilėlių grupių kontroliuojamų teritorijų apsuptyje atsidūrusių B. al-Assado režimo eksklavų, kuriais dažniausiai tapo sukilėlių nepajėgtos užimti karinės bazės bei šiitų gyvenvietės ar jų gyvenamos miestų dalys. Bazėse įsikūrę kariškiai periodiškai rengia karinius reidus sukilėlių kontroliuojamose teritorijose, be to, ir patys apsuptyje atsidūrę kariškiai yra sudėtingoje situacijoje. Visiems žinoma, kad radikaliosios sukilėlių grupės belaisvių neima. Taip pat itin sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir diasporose gyvenančios krikščionių bendruomenės.

Be to, jau gal metai, kai situacija Sirijoje mažai keičiasi. Konfliktas peraugo į užsitęsusį, tačiau intensyvų ir sekinantį karą. Apylygės jėgos nesuteikia vilčių, kad jis greitai baigsis. To rezultatas – įvairių grupuočių itin pamėgtas karas miestuose. Vyriausybė ir skirtingos grupuotės kontroliuoja skirtingas didžiųjų Sirijos miestų: Damasko, Chalebo (Aleppo), Himso, Deir az Zauro ir kt. dalis. Vyriausybės pajėgos dažniausiai kontroliuoja tas dalis, kuriose yra karinės bazės, taip pat vykdo svarbiausių kelių kontrolę. Miestai visiškai sugriauti. Kol kas karo ir griūčių išvengė tik Viduržemio jūros pakrantės Latakijos ir Tartuso miestai.

Kitas Sirijos karo aspektas – tai šiaurinėje ir šiaurės rytinėje Sirijos dalyse gyvenančių kurdų kova už Kurdistano valstybės sukūrimą. Kurdai – tai didžiausia savos valstybės neturinti pasaulio tauta. Svarbiausia kliūtis kurdų valstybės atsiradimui – Kurdistano suskaldymas. Didžiąją dalį jo teritorijos kontroliuoja Turkija, kitas dalis – Irakas, Iranas ir Sirija. Kurdistanas ar atskiros jo dalys epizodiškai valstybingumą jau yra turėję. Šiuo metu faktiškai laisvas, tik formaliai į Irako sudėtį įjungtas Irako Kurdistanas, ir kovojantis Sirijos Kurdistanas. Unikalu tai, kad šiuo metu Kurdistano valstybingumo užuomazgos formuojasi ne jo istoriniame branduolyje, o pietinėje periferijoje (Sirijoje ir Irake).

Antrasis separatistinio pobūdžio karas regione – tai gana paslaptingos, su Al Quaeda susijusios, arabų sunitų fundamentalistinės grupuotės – Irako ir Levanto islamo valstybės kova už arabų sunitų valstybės sukūrimą Irako ir Sirijos arabų sunitų apgyventose teritorijose. Grupuotė kovoja ne tik su B. al-Assado pajėgomis, tačiau dar aršiau – su kurdų bei tų pačių arabų sunitų sukilėlių kitomis grupuotėmis. Ši grupuotė užėmė nemažas teritorijos, pirmiausia palei Eufrato upę, tačiau pastaruoju metu ji pradėjo prarasti iškovotas pozicijas.

Futuristiniuose regiono politiniuose žemėlapiuose Irako ir Sirijos teritorijose prognozuojamas Sunitų (Levanto), Kurdų, Irako šiitų, Sirijos alavitų, o gal net ir Druzų valstybių atsiradimas.

Dar viena svarbi aktualija – Sirijos humanitarinė krizė. Apie 150 tūkst. žuvusių, 130 tūkst. dingusių be žinios, 3 mln. pabėgėlių, 5 mln. persikėlėlių savoje šalyje. Skaičiai, žinoma, įspūdingi. O krizės mastai, įvertinant pabėgėlių ir persikėlėlių skurdžias gyvenimo sąlygas, – didžiuliai. O kiek dar liko žmonių, pirmiausia krikščionių, užspęstų fronto linijų suskaidytuose miestuose ir neturinčių galimybės iš jų pasitraukti?

Ar yra kokia išeitis? Ar įmanomą sustabdyti vis daugiau ir daugiau aukų reikalaujantį karą? Ir ar įmanoma prognozuoti šio karo baigtį? Vertinat susiklosčiusią situaciją, tikslinga aptarti kelis galimus tolimesnės Sirijos raidos scenarijus:

1) Sukilėlių pajėgų suvienijimas ir pergalė:

- Demokratinių jėgų įsitvirtinimas. Žinant islamistinių jėgų įtaką Sirijoje, šis scenarijus – sunkiai tikėtinas. Tikroviškesniu jis taptų nebent į Sirijos konfliktą aktyviau įsikišus NATO bloko ir kt. Vakarų šalims (tinkamas pavyzdys – 2011 m. užsienio pajėgų kariniai veiksmai Libijoje).

- Islamistinių jėgų įsitvirtinimas. Scenarijus jau tikroviškesnis. Labiau įmanomas tokiu atveju, jei Vakarų demokratijos šalys ir toliau liks pakankamai abejingos karo Sirijoje atžvilgiu. Tokiu atveju islamistų grupuotės, kurioms darytų įtaką Saudo Arabijos ir kt. regiono valstybės, turėtų rasti bendrą sutarimą ir nutraukti tarpusavio kovas. Toks scenarijus įmanomas ir tuo atveju, jei tarp Sirijos islamistų grupuočių atsirastų už kitas gerokai galingesnė jėga, kuri įveiktų ar priverstų paklusti kitas grupuotes (pvz., 1997–2001 m. Talibano rėžimo įsitvirtinimas Afganistane). Tačiau, žinant dabartinį supriešinimą tarp atskirų islamistų grupuočių bei panašų jų karinį pajėgumą, toks karo Sirijoje baigties scenarijus taip pat sunkiai tikėtinas. Tikėtina, kad ir įsitvirtinus islamistinėms jėgoms, Sirijoje ir toliau tęsis kariniai susirėmimai tarp skirtingų sukilėlių grupuočių.

- B. al-Assado režimo pašalinimas ir varginantis pilietinis karas tarpusavyje – pats tikroviškiausias scenarijus. Jau dabar prieš B. al-Assado režimą karą pradėjusios jėgos aktyviai kovoja ir tarpusavyje. Abejonių nekyla, kad ši tarpusavio kova dar labiau sustiprėtų pašalinus B. al-Assado režimą. To priežastys – įsitvirtinimo centrinėje valdžioje siekis, separatistinių grupių (kurdų; Irako ir Levanto islamistų) kontroliuojamų teritorijų valstybingumo siekiai.

2) B. al-Assado pergalė. Vakarų valstybėms vengiant įsitraukti į Sirijos konfliktą, visiškai reali ir B. al-Assado pergalė. Neabejotina, kad bandymas atkovoti įvairių sukilėlių grupių kontroliuojamas teritorijas užtruktų labai ilgai ir kainuotų daug žmonių gyvybių. Tačiau kokių veiksmų imtųsi autoritarinis Sirijos vadovas, jei jam visgi pavyktų įveikti sukilėlius. Galimi du variantai:

- Valstybės militarizavimas ir opozicijos persekiojimas dar griežtesnis autoritarinis režimas. Didelė tikimybė, kad B. al-Assadas keršytų buvusiems savo priešininkams ir jų rėmėjams. B. al-Assadas yra praradęs Vakarų šalių politikų pasitikėjimą. Didelė tikimybė, kad B. al-Assadas gali būti apkaltintas karo nusikaltimais ir reikalaujama jį išduoti teismui. Tai kas tokiu atveju lieka diktatoriui? Ogi užsisklęsti savoje šalyje, pašalinti visus savo priešininkus ir bet kokia kaina siekti kuo ilgiau likti valdžioje

- Lėta valstybės demokratizacija. Nelabai tikėtinas scenarijus. Įmanomas tik tuo atveju, jei Vakarų šalys, mainais į pažadus nepatraukti B. al-Assado atsakomybėn, išreikalautų vykdyti liberalias šalies demokratizacijos reformas. Tokiu atveju B. al-Assadui būtų labai svarbu užsitikrinti visų šalies etninių ir religinių grupių paramą. O ji po brutalaus pilietinio karo vargu, ar įmanoma.

3) Valstybės suskaldymas į kelias nepriklausomas valstybes (alavitų, sunitų (Levanto), kurdų, drūzų). Manau, kad tai pats tikroviškiausias Sirijos ateities scenarijus. Jau dabar šalyje nėra potencialiai įtakingesnės, suvienyti šalį gebančios karinės jėgos. Atskirų grupuočių kontroliuojamų teritorijų išsidėstymas didele dalimi sutampa su Sirijos etninių – religiniu žemėlapiu. Išimtis – Sirijos centrinė dalis ir Damasko apylinkės, kur daugiausia musulmonų sunitų arabų apgyventas teritorijas vis dar kontroliuoja B. al-Assado pajėgos. Prognostinis Sirijos politinis žemėlapis, apie kurį prieš tai užsiminiau, visai realus. Nereikia pamiršti, kad kurdų sukilėlius Sirijoje aktyviai remia Irako Kurdistanas, Turkijos kurdai. Levanto arabų sunitų valstybės idėjos yra populiarios dalies Sirijos ir Irako sunitų tarpe. Sirijos alavitai, siekdami apginti savo gyvenamas teritorijas nuo radikalai nusiteikusių sunitų sukilėlių, ypač jei B. al-Assado pajėgos prarastų Centrinės Sirijos dalies ir Damasko kontrolę, taip pat gali deklaruoti savo valstybingumą Sirijos vakaruose – Viduržemio jūros pakrantės Latakijos ir Tartuso muchafazuose. Juose B. al-Assadas išlieka labai populiarus. Tad tikėtina, kad Alavitų valstybė taptų puikiu B. al Assado režimo prieglobsčiu. Panašiu keliu gali pasukti ir Sirijos pietuose gyvenantys druzai. Šiuo metu druzai, formaliai paklusdami B. al-Assado režimui, iš tiesų vengia kištis į Sirijos pilietinį karą. Suvaidos muchafaza, kurios gyventojų daugumą sudaro druzai, iš esmės išvengė pilietinio karo, tapo savotiška „taikos oaze“ neramioje Sirijoje. Tačiau, žlungant B. al-Assado režimui ir iškilus realiam pavojui druzų bendruomenei, pastarieji tikrai sieks apsiginti, Sirijos pietuose sukusrdami nedidelę Druzų valstybę.

4) Federacinės valstybės sukūrimas ir valdžios padalijimas skirtingoms bendruomenėms. Iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai nerealus scenarijus. Pagrįstai kyla abejonių, ar tarpusavyje kariaujančios grupuotėms pavyktų susitarti dėl šalies federalizacijos. Tačiau šiais laikais, aktyviai prisidedant Vakarų demokratijoms, kartais pavyksta susitarti ir iš pirmo žvilgsnio beviltiškoje situacijoje atsidūrusioms susipriešinusioms bendruomenėms. Susitarti ir net sukurti federacinę valstybę pavyko separatistinio karo (1992–1995 m.) išvargintai Bosnijai ir Hercegovinai (Bosnijos Serbų Respublikos ir bosnių bei kroatų Bosnijos ir Hercegovinos federacija), ir net dviems Sirijos kaimynėms – Irakui (kurdai, arabai sunitai ir arabai šiitai) bei Libanui. Tad gal šis scenarijus tiktų ir Sirijai? Tačiau tokiu atveju būtinas aktyvus ir konstruktyvus Vakarų demokratijų dalyvavimas pilietiniame kare įklimpusios Sirijos problemų sprendime.

Kaip taika ir nors šioks toks valstybės integralumas buvo pasiektas kitų panašaus likimo šalių atvejais? Tam reiktų detaliau aptarti Libano bei Bosnijos ir Hercegovinos valdymo pavyzdžius.

Vienas iš pavyzdžių – Libano Respublika. Libanas – parlamentinė demokratija, kurioje įteisinta speciali konfesionalizmu vadinama sistema. Jos tikslas – padalinti politinę galią tarp skirtingų religinių grupių, reikalaujant, kad aukščiausi valstybės postai priklausytų tam tikrą religiją išpažįstančiam asmeniui: prezidentas privalo būti maronitas, ministras pirmininkas – sunitas, parlamento pirmininkas – šiitas, viceministras pirmininkas ir parlamento vicepirmininkas – stačiatikis.

Libano vienų rūmų parlamentas turi 128 vietas, lygiai padalintas tarp krikščionių ir musulmonų. Nariai renkami visuotiniuose rinkimuose kas ketverius metus pagal proporcinę rinkimų sistemą.

Kitas pavyzdys – Bosnija ir Hercegovina. Konstitucijos galia suteikta Daytono sutarties (1995) 4 priedui: „Valstybei vadovauja iš trijų narių sudarytas Prezidiumas, kuriame atstovaujamos visos trys šalies tautinės grupės (bosniai, kroatai, serbai). Prezidiumo nariai renkami 4 metų kadencijai visuotiniuose rinkimuose, nariai vadovauja Prezidiumui rotacijos būdu (po 8 mėnesius). Kvotos BiH parlamente dalijamos pagal. gyventojų skaičių: bosniams (muslulmonams) – 48 proc., serbams – 37.1 proc., kroatams – 14.3 proc., kt. – 0.6 proc.

Taigi, gal panašus scenarijus tiktų ir Sirijai?

Kalbant apie šiandien vykstančius karus ir konfliktus, būtų nuodėmė neužsiminti apie pastarųjų dienų įvykius Ukrainoje. Kaip visi puikiai žinome, pilietinio pobūdžio konflikto – Euromaidano pergalę Vakarų ir Centrinėje Ukrainoje Rusija sutiko itin priešiškai, nes galima Ukrainos integracija į vakarietiškas geopolitines struktūras prieštarautų pagrindiniams Rusijos „geopolitiniams interesams“. Nepajėgdama susigrąžinti visos iš rankų slystančios Ukrainos, Rusija ėmėsi atvirų ir slaptų karinio pobūdžio ir kt. priemonių, kad per jas savo įtakoje išlaikytų ar net prie Rusijos prijungtų kai kurias Ukrainos dalis. Kaip visi žinome, Rusijos pajėgos okupavo Krymą ir surežisavo jo prijungimą prie Rusijos. Rusijos propaganda teigia, kad tai daroma Krymo gyventojų sprendimu. Tačiau, kaip visi žinome, dauguma rusakalbių Krymo gyventojų yra kolonistai – į Krymą atvykę tik po II pasaulinio karo ir užėmę Stalino ištremtų tikrųjų krašto šeimininkų – Krymo totorių vietą. Po represijų į Krymą grįžę totoriai, kurie šiuo metu sudaro apie 12 proc. šalies gyventojų, yra už Krymą Ukrainos sudėtyje. Manau, kad būtent jų balsas turėtų būti lemiamas. Pastarosiomis dienomis Krymo scenarijų bandoma taikyti ir Rytų Ukrainoje. Nors formaliai tiesiogiai Rusija neįsiveržė į Rytų Ukrainą, tačiau Rusijos politiniai turistai – spec. pajėgų kariškiai, dar vadinami „žaliaisiais žmogeliukais“, talkininkaujant daliai Rytų Ukrainos rusakalbių gyventojų, užiminėja valstybinius ir vietos savivaldos objektus, siekia atskirti Rytų Ukrainą nuo Ukrainos ir prijungti ją prie Rusijos. Galutinis tikslas – prie Rusijos prijungti ne tik Rytų, bet ir Pietų Ukrainą iki pat Odesos, o čia – jau teritorinė jungtis su Moldovos separatistine autonomija – Gagaūzija bei rusakalbe Padniestre. Naujoji Ukrainos valdžia pagaliau griežtai sureagavo į tokius veiksmus – Rytų Ukrainos regione pradėta antiteroristinė operacija. Kaip viskas vystysis toliau – greitu laiku pamatysime.

Rusijos žiniasklaidoje net buvo išplatinti prognostiniai Europos politiniai žemėlapiai, kur prognozuojamas Ukrainos skilimas net į kelias valstybes, Rytų ir Pietų Ukrainos (iki pat Padniestrės) prijungimas prie Rusijos. Anot „prognozuotojų“, Rusijos dalimi turėtų tapti ir Gagaūzija, Padniestrė, Baltarusija ir net Daugpilis (Latvija) ir Narva (Estija). Tokie scenarijai jau atrodo juokingai. Kad, perbraižant žemėlapį, bus kaip nors paliestos NATO narės Baltijos šalys, – tikimybė artima nuliui. Tačiau ne NATO narės su šia problema susidūrė jau dabar. Optimistiškai nuteikia dar ir tas faktas, kad šovinizmo augimas Rusijoje, panašiai kaip ir Šaltojo karo metais SSRS keltas pavojus, paskatino Vakarų demokratijas konsoliduotis, jų lyderius prabilti apie gilesnę ne tik Europos Sąjungos (ES) šalių narių, bet ir kitų Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos (JAV, Kanada) šalių integraciją. Rusijos veiksmų Ukrainoje išprovokuotas ryžtingas Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos demokratijų geopolitinis suartėjimas – rimtas strateginis smūgis Vladimiro Putino ir jo šalininkų geopolitiniam siekiui tarpusavyje supriešinti Vakarų demokratijas. Neutraliteto politikos atsisakymo ir galimos narystės NATO tematika diskusijos atsinaujino ne tik Suomijoje, bet ir Švedijoje. Taigi ar Krymo okupacija nebus tik „Pyro pergalė“ Rusijos imperijai?

Tekstas parengtas pagal konferencijoje „Geografijos mokslo aktualijos: mokslininkai – mokytojams“ dr. R. Tučo skaitytą pranešimą „Konfliktų geografija“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"