TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ramiojo vandenyno aljansas – šansas Lotynų Amerikos integracijai

2014 03 10 6:00
Pragmatiškieji Ramiojo vandenyno aljanso įkūrėjų lyderiai. Iš kairės: Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto, Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelas Santosas, Peru prezidentas Ollanta Humala ir buvęs Čilės prezidentas Sebastianas Pinera. huffingtonpost.com nuotrauka

Lotynų Amerikos šalys jau du šimtmečius niekaip nesugeba veiksmingai dirbti drauge. Bet tai netrukus gali pasikeisti.

Venesueloje protestuodami prieš prezidento Nicolo Maduro vyriausybę žūsta studentai. Pats šalies vadovas sodina į kalėjimą opozicijos lyderius ir uždarė televizijos kanalą, išdrįsusį transliuoti demonstracijas. Argentina neatsakingai veržiasi prie pavojingos ekonominės prarajos. Brazilos ekonomika vis dar recesijoje, o kapitalas iš jos traukiasi greičiausiai per 10 metų.

Tokių įvykių šviesoje keturios valstybės vykdo iniciatyvą, kuri gali suteikti naujos dinamikos Lotynų Amerikai, perbraižyti regiono ekonominį žemėlapį ir pagerinti jos ryšius su likusiu pasauliu – ypatingai Azija.

Milžiniškas potencialas

Praėjusį mėnesį Čilės, Kolumbijos, Meksikos ir Peru prezidentai be didelių fanfarų susitiko Kartaginoje sutvirtinti ekonominio pakto, pradėjusio veikti 2012 metais. Šį projektą jie vadina Ramiojo vandenyno aljansu. Tikėtina, kad prie jo greitu metu prisijungs Kosta Rika ir galbūt kelios kitos šalys. Aljanso įkūrėjų ekonomikos – stipriausios Lotynų Amerikoje. Jei šis aljansas būtų šalis, jos ekonomika būtų aštunta galingiausia pasaulyje, o pagal eksporto mastus ji užimtų septintą vietą. Keturių aljanso įkūrėjų ekonomikos – vienos konkurencingiausių Lotynų Amerikoje, čia lengviausia pradėti verslą. Turint omenyje, kad prekyba tarp jo narių kol kas sudaro tik 4 proc. visos šių šalių prekybos, plėtimosi ir investicinių srautų potencialas yra didžiulis.

Džiugiai stebina tai, kad Ramiojo vandenyno aljansas jau dabar, vos per 20 mėnesių pateikė geresnių rezultatų nei panašios iniciatyvos per kelis dešimtmečius. Jo įkūrėjos tarp savęs panaikino 92 proc. visų importo muitų, o Čilė, Kolumbija ir Peru sujungė savo akcijų rinkas, taigi įmonės užregistruotos vienoje iš jų gali laisvai prekiauti kitose dviejuose. Šiais metais prie trijulės ketina prisijungti ir Meksika. Tokia integruota rinka galėtų konkuruoti su Brazilija dėl didžiausios Lotynų Amerikoje vardo. Aljanso įkūrėjos panaikino ir verslo bei turizmo vizų reikalavimus viena kitos gyventojams.

Vienas iš pagrindinių Ramiojo vandenyno aljanso tikslų – sukurti valstybių bloką, patrauklų Azijos kompanijoms. 25 šalys, įskaitant Suomiją, Indiją ir Izraelį jau susidomėjo šia iniciatyva ir pareiškė pageidavimą dalyvauti aljanse stebėtojo teisėmis.

Zombių armija

Nepaisant svarių priežasčių džiūgauti dėl galimos aljanso sėkmės, svarbu nepamiršti, kad Čilė, Kolumbija, Meksika ir Peru bando padaryti tai, kas Lotynų Amerikos šalims atrodė neįmanoma net du šimtmečius.

XIX amžiaus pradžioje Simonas Bolivaras sėkmingai iš ispanų išvadavo Pietų Amerikos provincijas. Vėliau lyderį apsėdo viena svajonė – integruoti atkariautas teritorijas. Jis nuolatos įtikinėdavo kitus lyderius, šaukė tarptautinius susitikimus ir stengėsi sutelkti kuo daugiau paramos šiam projektui.

Po dviejų šimtų metų Lotynų Amerikos lyderiai vis dar kalbasi, susitikinėja ir žada vieni kitiems, kad jų šalių bendradarbiavimas yra kiekvienos valstybės politikos prioritetas. O tokių kalbų rezultato beveik nematyti.

Pavyzdžiui, nepaisant tarptautinės prekybos pakilimo, kuris prasidėjo XX amžiaus pabaigoje, Lotynų Amerikos šalys viena su kita prekiauja vis dar nedaug. Tik 20 proc. visų iš šių valstybių ekportuojamų prekių keliauja į kitas regiono šalis. Tuo tarpu Azijos ar Šiaurės Amerikos šalys kaimynėms siunčia pusę savo eksportuojamų prekių, o Europos valstybės – net 70 procentų. Brazilija į Kinija ekportuoja panašiai tiek, kiek išsiunčia į visas Lotynų Amerikos šalis sudėjus. 10 kartų daugiau Meksikos prekių keliauja į JAV nei į visas šalis į pietus nuo jos teritorijos.

Tačiau nors Lotynų Amerikos integracija ir šlubčioja, institucijos, įkurtos jai vystyti klesti. Regioną slegia sunki institucinių griuvėsių naštą, susikaupusi per kalbų ir susirinkimų dešimtmečius. Didžioji dauguma tokių tarptautinių organizacijų gana greitai tapo visiškai neveiksnios, tačiau uždarytos tik kelios iš jų. Likę tarpvyriausybiniai zombiai turi veikiančius biurus, darbuotojus ir gražius internetinius puslapius, bet rezulatato – jokio.

Net ir daugiausiai žadėjusi sąjunga Mercosur atnešė tik nusivylimą. Šį aljansą 1991 metais įkūrė Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus (2012 metais į būrį buvo priimta Venesuela ir pašalintas Paragvajus). Brazilija su Argentina yra ne tik kaimynės, bet ir dvi didžiausios Pietų Amerikos šalys. Tačiau dėl kivirčų, ekonomikos krizių, nesutampančių politinių ir ekonominių tikslų, integracija ėmė šlubuoti, o projektas sustojo.

Kaimynai nedžiūgauja

Ramiojo vandenyno aljanso įkūrimas tikriausiai taip ir nebūtų tapęs keturių jo įkūrėjų prioritetu, jeigu Brazilija būtų pasiūliusi priimtiną planą tolimesnei ekonominei integracijai su labiau į verslą orientuotomis Lotynų Amerikos valstybėmis. Arba, jeigu Hugo Chavezui būtų ne taip gerai pasisekę „laisvąją prekybą“ paversti keiksmažodžiu. Buvusiam Venesuelos prezidentui politinė integracija atrodė svarbesnė už ekonominę ir jis nė kiek nesidrovėjo pasinaudoti savo šalies naftos ištekliais, kad sugriautų „neoliberalius laisvosios prekybos susitarimus“.

Labiau į politiką nei ekonomiką linkę vystyti regiono valstybių lyderiai dėl Ramiojo vandenyno aljanso įkūrimo nedžiūgavo. Pavyzdžiui, Bolivijos vadovas Evo Moralesas pareiškė, kad šis susitarimas yra Vašingtone gimęs sąmokslas suskaldyti UNASUR – vieną iš seniai įkurtų neveiksnių regiono aljansų. Ekvadoro prezidento Rafaelio Correa nuomone, neoliberalizmas, laisva prekyba formuoja rinkas, o ne visuomenės, ir vartotojus, o ne piliečius.

Kol kas per anksti spręsti, ar Ramiojo vandenyno aljansas sustiprins Čilės, Kolumbijos, Meksikos ir Peru ekonominius ryšius ar virs dar vienu politiniu regiono zombiu.

Koją pakišti gali savų rinkų protekcionizmas. Taip, aljanso narės panaikino 92 proc. prekybos muitų. Bet panaikinti likusius 8 proc., pasirodė sunkiau nei tikėtasi. Be to, pasikeitus valdžiai, į aukščiausius postus gali patekti asmenys ne taip suinteresuoti aljanso veikla kaip ankstesni lyderiai.

Tačiau nors švęsti Ramiojo vandenyno aljanso sėkmę kol kas dar per anksti, nereiktų ir numoti į jį ranka. Bloko narių ekonomikos vis dar auga, nepaisant krizės Brazilijos ir Argentinos rinkose. Ekonomikai likusioje Lotynų Amerikoje lėtėjant, pragmatiško ir konkurencingo bendradarbiavimo poreikis vis augs. Tik laikas parodys, ar Ramiojo vandenyno aljansas prisijungs prie Lotynų Amerikos integracinių organų zombių armijos ar taps jėga, kurios nebegalės sau leisti ignoruoti nei investuotojai, nei politikai.

Parengė MILDA BARONAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"