TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rumunija – paradoksų šalis

2014 12 03 18:03
Reuters/Scanpix nuotrauka

Skaitydamas Alexandre‘o Dumas romano apie tris muškietininkus tęsinį „Po dvidešimties metų“ jaunystėje, buvęs Rumunijos užsienio reikalų ministras (2007-2008 m.) bei dabartinis Bukarešto universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Adrianas Cioroianu manė, jog du dešimtmečiai – labai ilgas laiko tarpas. Šiandien istorikas supranta, jog iš tiesų tai trumpa tautos istorijos atkarpa, laikotarpis tarp dviejų kartų – tėvo ir sūnaus. 

Rumunijos valstybė atkurta metais vėliau nei Lietuvos – 1991-ųjų lapkričio 21 dieną. Pasak profesoriaus, abi šalys per pastaruosius dvidešimt penkerius metus nuo komunizmo griūties išgyveno daugybę pergalių ir pralaimėjimų, o svarbiausia – jų žmonės šiandien gyvena absoliučiai kitokiame pasaulyje.

„Jei norite suprasti, atvykite ir būsite maloniai nustebę“, – į savo šalį kvietė rumunas, ją apibūdinęs kaip pilną paradoksų. Nors tenykščiai sakosi esą taikūs, pasipriešinimas komunizmui devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo kruviniausias iš visų revoliucijų Rytų Europoje. Jų kalba priklauso romanų šakai, tačiau priešingai nei kitos jai priklausančios tautos, dauguma rumunų ne katalikai, o ortodoksai. Nepaisant to, kad Rytų Bažnyčiai priklauso didžioji dalis gyventojų, lapkričio pabaigoje išrinktas naujas valstybės prezidentas Klausas Iohannisas – protestantas. Nors Rumunija – demokratinė parlamentinė respublika, teigiamiausiai vertinamas asmuo šalyje yra 94-uosius metus einantis karalius Mykolas I.

Atkūrus Nepriklausomybę – chaosas

Vilniaus universitete paskaitą skaitęs profesorius priminė, jog komunizmas į šalį 1946 m. atėjo lygiai taip pat brutaliai kaip ir išėjo 1989-aisiais. Jis sakė matąs tarp šio laikotarpio pradžios ir pabaigos „skaudžią simetriją“. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio šalį valdęs diktatorius Nicolae Ceausescu 1989 metais gruodžio 22 dieną nustebo sužinojęs apie maištus, kilusius Timišoaros mieste, vėliau išplitusius ir į kitus regionus. Kartu su žmona bandė pabėgti iš Bukarešto, tačiau po kelių valandų buvo sulaikyti, teisiami ir galų gale jiems įvykdyta mirties bausmė. Bukarešto universiteto dėstytojas pasakojo, kad jo studentai šiurpsta žiūrėdami vaizdo medžiagą iš Ceausescu teismo. Visgi gauta diktatoriaus galva Rumunijos problemų neišsprendė, netrukus prasidėjo dramatiškos ekonominės reformos ir politinės kovos. A. Cioroianu laikotarpį po valstybės atkūrimo pavadino „daugialypiu chaosu“.

Jis bandė atsakyti, kodėl Rumunijos išsilaisvinimas buvo toks dramatiškas. Versija tokia, kad komunistų partija šalyje buvo ypač nacionalistinė ir įtari Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Valdant Ceausescu, Rumunija neturėjo gerų ryšių su Maskva, o Michailo Gorbačiovo inicijuotą „perestroiką“ ir „glasnost“ vertino kaip naujas priemones kištis į sąjunginių respublikų vidaus gyvenimą. Taip pat jis pastebėjo, kad nei Rumunijos, nei Lietuvos kelias į vakarietiškas struktūras – NATO ir ES – nebūtų toks sėkmingas, jei Rusija, tautoms įgyvendinus nepriklausomybės siekį, būtų išlikusi stipri.

„Kapitalizmas tapo džiunglių įstatymų“, – tolesnę savo šalies raidą pasakojo Vilniuje viešėjęs buvęs Rumunijos užsienio reikalų ministras. Valstybės nuosavybė išgrobstyta, vadovaujantis principu, kas stipresnis, tas daugiau ir pasiima. Ydingas socialinis darvinizmas, kaip sakė svečias, atvedė prie korupcijos, persmelkusios visas visuomenės gyvenimo sritis. Tai išlieka nemenka problema ir šiandien. Pagal 2014 metų korupcijos suvokimo indeksą, Rumunija yra 69-oje vietoje tarp visų pasaulio valstybių, tuo tarpu Lietuva aukščiau – 39.

Nestabilūs kaimynai

Prof. Adrianas Cioroianu. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kita A. Cioroianu‘o įvardyta problema – kaimynų nestabilumas. Jei devintajame dešimtmetyje atrodė, kad Jugoslavija yra „ideologinėje pusiausvyroje“ su vakarietiškomis vertybėmis ir socialinėmis garantijomis iš Rytų, tai paneigė jau kitą dešimtmetį prasidėjęs vadinamasis Trečiasis Balkanų karas. Jugoslavija tapo mūšio lauku. Kaimynė Rytuose – po Antrojo Pasaulinio karo sukurta Moldovos respublika. Prieš kelias dienas ten vykusius rinkimus į parlamentą nedidele persvara laimėjo proeuropietiškos jėgos, tačiau Maskvai simpatizuojančių politikų pozicijos taip pat išliko stiprios. Dalis Rumunijos politikų ir visuomenės norėtų Moldovos, nuo 1918 iki Sovietų Sąjungos aneksijos priklausiusios Rumunijai, susijungimo. Svečias pripažino, jog ten gyvena nemažai žmonių, labiau prijaučiančių Maskvai nei Kišiniovui ir Bukareštui, tačiau jaunoji karta žvelgia į Vakarus ir Rumunija siekia tokią orientaciją skatinti. Taip pat Rumunijai rūpi ir vakarietiška Ukraina.

Šiandieninę Rusijos agresiją Ukrainoje svečias vertina kaip 2008 metais nepriimto sprendimo dėl jos ir Gruzijos narystės NATO pasekmes. Patiems rumunams NATO buvo tarsi bilietas į Vakarus, pasakojo jis. Taip pat prisiminė su kokiu entuziazmu 1997-aisiais JAV prezidentas Billas Clintonas rumunų buvo sutiktas Bukarešte, kur pažadėjo, kad šalis netrukus galės tapti aljanso nare, jei ir toliau laikysis vakarietiškos linijos. 2002 metais Prahoje teigiamas sprendimas priimtas ir rumunams, ir lietuviams. „Tai turėjo sunervinti Vladimirą Putiną ir kitus Rusijos valdančiuosius“, – pakomentavo A. Cioroianu.

Nori atkurti monarchiją

„Staigmena ne tik rumunams, bet ir kolegoms iš ES“, – apie naująjį Rumunijos prezidentą, etninį vokietį, ėjusį Sibiu miesto mero pareigas, K. Iohannisą sakė istorijos profesorius. Anot jo, prieš dvidešimt penkerius ar net dešimt metų tai nebūtų galėję įvykti. Be to, jis ne ortodoksas, kaip dauguma rumunų, o protestantas. Čia kalbėtojas pažymėjo, jog piliečiai tapo tolerantiški. Visuomenėje vyrauja įvairios nuomonės, ko šalis turėtų siekti toliau – aukštesnio pragyvenimo lygio, susivienijimo su Moldova, demokratijos institutų stiprinimo ar ko kito. Atsiranda manančių, jog reikėtų atkurti iki 1946 m. egzistavusią monarchiją. Paskutinis Rumunijos karalius dar gyvas ir šiuo metu gyvena šalyje. Jis yra teigiamiausiai rumunų visuomenėje vertinamas asmuo.

Profesoriaus teigimu, gyventi Rumunijoje nėra lengva. Jo studentai neretai svarsto apie nepakankamas ar per lėtas permainas, tačiau jis atsako, jog per pastaruosius du dešimtmečius šalis žengė milžinišką žingsnį į priekį. Pasak jo, nors ir skausmingos, reformos buvo būtinos, tik gal per greitai įvyko. Paklaustas, ar nesibaimina dėl emigracijos, kuri, kaip ir Lietuvoje, gana didelio masto, A. Cioroianu atsakė, jog jei emigruojama į kitas ES šalis – nieko baisaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"