TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusai pasakoja, kaip sužlugdė pučą

2016 08 19 10:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Vienas KGB majoras 1991-ųjų rugpjūtį atostogavo Rusijos kaime, kai prabudęs rytą išgirdo radijo pranešimą apie nepaprastąją padėtį. Tame pranešime buvo dar kai kas: slapta kodinė frazė žvalgybos karininkams, kuria jie buvo kviečiami nedelsiant grįžti į tarnybą.

1991 metų rugpjūčio 19 dieną aštuoni aukšto rango komunistų lyderiai, griežtosios linijos šalininkai, tarp kurių buvo ir KGB vadovas, atėmė valdžią iš sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo, paskelbdami, kad M.Gorbačiovas dėl sveikatos nebegali eiti partijos lyderio pareigų.

Iš tikrųjų M.Gorbačiovas buvo areštuotas ir aštuonių narių Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas, kuris gyvavo iki rugpjūčio 21-osios, ketino panaikinti jo reformų – viešumo ir pertvarkos – politiką, kuri, „aštuoneto“ manymu, nukreipė Sovietų Sąjungą keliu į katastrofą.

Kelias dienas supervalstybės likimas kabojo ant plauko.

Kai KGB majoras Valerijus Širiajevas atvyko į Maskvą ir sėdo prie telefono, paaiškėjo, kad jo vadovas per daug nepergyvena dėl perversmo. „Tai žmonės, kurie nė nenutuokia, ką daro, – pareiškė jis majorui. – Jie pasmerkti ir perversmas po dviejų dienų bus pasibaigęs.“

Pasirodė, kad V.Širiajevo bosas buvo teisus.

Prieš 25-ąsias rugpjūčio perversmo metines, kurios minimos šį penktadienį, AP kalbėjosi su dalyviais ir liudininkais tų kritiškų dienų įvykių, kai maskviečiai stojo ginti M.Gorbačiovo paleistos demokratijos dvasios, o daug sovietų karininkų nepaisydami gautų įsakymų stojo žmonių pusėn, kad sąmokslininkams nepasisektų.

Vis dėlto tas nesėkmingas rugpjūčio 19-osios bandymas įvykdyti perversmą buvo lemiamas dabartinės Rusijos istorijos posūkis.

Jis išjudino Sovietų Sąjungos išformavimą ir suteikė šlovės akimirką Borisui Jelcinui, kuris tuo metu buvo Rusijos respublikos Sovietų Sąjungos sudėtyje prezidentas ir kuris yra prisimenamas kaip žmogus, užlipęs ant tanko mesti iššūkio perversmui. Tuo metu užtemdęs M.Gorbačiovą, jis iškilo kaip neginčijamas naujosios Rusijos lyderis ir galiausiai tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu jos prezidentu.

Dabartinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuris B.Jelciną pakeitė 1999 metais, savo postą yra skolingas tam sužlugdytam perversmui, bet vėliau ėmė reikšti apgailestavimus dėl sovietų imperijos žlugimo, kurį vadino 20-ojo amžiaus „didžiausia geopolitine katastrofa“.

1991 metų vasarą M.Gorbačiovas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Sovietų Sąjungą – patvirtindamas planą pripažinti Rusijos ir 14 kitų sovietinių respublikų suverenumą mainais į centrinės sovietų vyriausybės išsaugojimą.

Sutartis turėjo būti pasirašyta rugpjūčio 20 dieną ir sąmokslininkai nusprendė veikti. KGB pirmininko Vladimiro Kriučkovo vadovaujami perversmininkai Kryme atostogavusį sovietų prezidentą sulaikė namų arešto sąlygomis.

Šimtams šarvuočių sąmokslininkų įsakymu ėmus riedėti Maskvos link, B.Jelcinas, jo saugumo vadovas Aleksandras Koržakovas ir jo artimiausi patarėjai sėdo į savo automobilius ir nuvažiavo prie Rusijos vyriausybės būstinės – Baltaisiais rūmais vadinamo aukšto modernaus pastato. Pakeliui jie vieną po kito lenkė tankus.

A.Koržakovas prisiminė, kaip jų nuotaika pasikeitė, kai B.Jelcino darbuotojai pamatė teisėtos vyriausybės šalininkų minias aplink Baltuosius rūmus: „Tą akimirką visi ėmė jausti ramybę ir įsitikinimą, kad žmonės, maskviečiai, yra mūsų pusėje.“

Tarp protestuotojų tą dieną buvo 18-metis geologijos studentas Leonidas Ragozinas, kuris nepaisė tėvų maldavimų neiti prie barikadų.

„Kai nuėjau prie Baltųjų rūmų, pamačiau visus tuos žmones, tūkstančius ir tūkstančius žmonių, kurie stovėjo eilėmis, suformavę gyvuosius skydus“, – pasakojo jis.

L.Ragozinas sakė, kad smarkiai lijo, bet šimtai žmonių vaikštinėjo su arbatinukais ir maistu protestuotojams.

Pučo lyderiai įsakė neleisti laikraščių ir netransliuoti televizijos, tad B.Jelcinui buvo kone neįmanoma paskleisti savo nepaklusnumo žinios.

Kai Dmitrijus Sokolovas, B.Jelcino asmeninis fotografas ir valstybinės naujienų agentūros TASS darbuotojas nufotografavo tankus prie Baltųjų rūmų, TASS fotografijos skyrius jam pasakė: „Kam mums jų reikia? Mes turime Valstybinio nepaprastosios padėties komiteto nuotraukų.“

Būtent B.Jelcinas paragino jį surasti kokią nors užsienio naujienų organizaciją, kuri paskelbtų tas nuotraukas, prisiminė D.Sokolovas.

Kai kurie protestuotojai bandė kalbėtis su tankų prie Baltųjų rūmų įgulomis. Vienas toks pokalbis įtikino vieną karininką ir jo vadovaujamas šešių tankų įgulas pakeisti stovyklą.

Majoro Sergejaus Jevdokimovo batalionas buvo prikeltas 6 val. ryto ir gavo įsakymą važiuoti į Maskvą. Niekas nežinojo, ką tankų batalionas turės daryti sostinėje, ir S.Jevdokimovas įtarė, kad kažkas negerai.

„Kai atvažiavome prie Baltųjų rūmų ir sužinojome, kas vyksta, aš nusprendžiau, kad nedarysiu nieko, kas galėtų sukelti gyvybių netektį“, – sakė jis.

Vėliau B.Jelcino dešinioji ranka, Aleksandras Ruckojus, paklausė jo apie sąmokslininkus, pasakojo S.Jevdokimovas. „Ar suprantat, kad jie yra nusikaltėliai? Ar padėsit mums?“ – klausęs A.Ruckojus.

„Taip. Padėsiu“, – atsakė S.Jevdokimovas, nors rizikavo kalėjimu.

Visoje Maskvoje KGB darbuotojams iškilo panaši dilema. V.Širiajevas prisistatė į darbą, bet kadangi oficialiai atostogavo, jam nereikėjo vykti areštuoti reformoms pritariančių parlamentarų, kaip buvo nurodyta jo kolegoms.

Tačiau jie to nedarė. Jie sugalvojo būdų, kaip išvengti įsakymų vykdymo, pasakojo V.Širiajevas.

„Mes greit radome žmonių, kurie tą dieną šventė gimtadienį ir ką tik prisigėrė. Tai buvo grynai rusiškas sprendimas, – sakė V.Širiajevas. – Kaip jie gali nubausti tave už gėrimą tarnybos metu? Jie gali pareikšti tau papeikimą, gali tave atleisti, pažeminti tavo karinį rangą, jie gali sugriauti tavo karjerą, bet dėl to nebūsi nusiųstas į kalėjimą.“

V.Širiajevas sakė, kad dešimtys jo kolegų prisigėrė, paskambino ir pranešė, kad serga, arba ištisas valandas praleido lauke rūkydami ir gerdami arbatą, kad nereikėtų dalyvauti sąmoksle.

„Visi suprato, kad tai buvo katastrofa. Mūsų buvo paprašyta absoliučiai paklusti neteisėtiems įsakymams, kurie galėjo privesti prie pilietinio karo Rusijoje“, – sakė jis.

Per dvi dienas tapo aišku, kad būstinės darbuotojai neklauso savo boso V.Kriučkovo. B.Jelcinui paskambino sąmokslininkai, kurie pasakė, kad atšaukia karius ir siunčia parvežti M.Gorbačiovo.

V.Širiajevas prisiminė matęs, kaip susikūprinęs V.Kriučkovas skuba per vidinį KGB būstinės kiemą į savo juodą limuziną ir išvažiuoja. Kieme rūkę darbuotojai mėtė į jį nuorūkas ir šaukė: „Niekše, ar dabar tu laimingas?“.

V.Širiajevas 1994 metais atsistatydino iš KGB ir dabar yra vieno iš nedaugelio nepriklausomų Rusijos laikraščių – „Novaja gazeta“ – direktoriaus pavaduotojas.

V.Kriučkovas buvo areštuotas drauge su kitais šešiais pučo sumanytojais, bet visiems jiems 1994 metais buvo paskelbta amnestija ir kai kurie jų vėliau grįžo į valstybės tarnybą. Aštuntas sąmokslininkas nusižudė dar prieš savo areštą.

Baigiantis 1991 metams, Sovietų Sąjunga buvo oficialiai išformuota ir užgimė nauja Rusija.

Valdant V.Putinui, Rusijos politinė sistema aiškiai pasuko atgal prie autoritariško valdymo. Jis taip pat bandė atkurti senosios imperijos elementus: vėl centralizuodamas valdžią, atkurdamas žiniasklaidos kontrolę, modernizuodamas ginkluotąsias pajėgas ir susigrąžindamas pasaulinį vaidmenį.

Tačiau tie, kas prisimena 1991 metų rugpjūčio krizę, sako, kad senoji totalitarinė valstybė išnyko visiems laikams.

„Dabartinis politinis režimas yra represyvus, bet laisvė yra ne tik balsavimas už politines partijas, – sakė L.Ragozinas, kuris dabar yra laisvai samdomas žurnalistas. – Tai galėjimas rinktis gyvenimo būdą, galėjimas keliauti, rinktis profesiją. To daugiausia nebuvo Sovietų Sąjungoje, kuri buvo tikra totalitarinė valstybė.“

Bandymo įvykdyti perversmą metinių minėjimai su laiku tapo nežymūs, tačiau šiemet metinės bus paminėtos įvairiais renginiais Maskvoje, tarp kurių bus paskaitos, koncertai ir parodos.

Likimas keistai nusprendė dėl kai kurių žmonių, padėjusių nugalėti pučistus. B.Jelcinas 1999 metais, Naujųjų išvakarėse, staiga atsistatydino. Tuo metu jis jau buvo katastrofiškai nepopuliarus.

Vienas asmens sargybinis, kuris šalia jo stovėjo ant tanko, Viktoras Zolotovas, neseniai buvo paskirtas Nacionalinės gvardijos – galingos naujos saugumo agentūros, kurią V.Putinas sukūrė antivyriausybiniams protestams vaikyti, – vadovu.

B.Jelcinas 1996 metais per kampaniją dėl savo perrinkimo atleido A.Koržakovą. Vėliau šis laimėjo rinkimus į Rusijos parlamentą, bet dabar yra pensininkas.

Tankų bataliono vadas S.Jevdokimovas nebuvo sutiktas kaip didvyris, kai grįžo į savo bazę prie Maskvos, ir netrukus buvo nusiųstas dirbti viename šaukimo skyriuje.

„Aplink mane buvo kalbama „tu sulaužei savo priesaiką“ ir panašūs dalykai. Bet aš maniau, jog tie, kas palaikė sąmokslą, sulaužė savo priesaiką, – sakė jis. – Aš likau ištikimas savo priesaikai. Prezidentas buvo neteisėtai nušalintas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"