TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusija diskutuoja dėl savo ateities

2010 11 11 0:00
D.Medvenevas ir V.Putinas rodo, kad dirba ranka rankon, tačiau jų požiūris į valstybės ateitį - skirtingas.
AFP/Scanpix nuotrauka

Apie tai rašo Robertas Skidelskis, Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys, politinės ekonomikos profesorius emeritas iš Vorviko universiteto, jis taip pat yra Maskvos politinių studijų mokyklos tarybos narys.

Daug kas mano, kad Rusijai trūksta "pilietinės visuomenės".

Per pirmąsias dvi savo viešnagės Rusijoje savaites tiesiogiai stebėjau sėkmingus dviejų pagrindinių Rusijos politinių grupių susitikimus - "Valdaj" diskusijų klubą ir Globalinės politikos forumą. Diskusijos vyko laive ir baigėsi vakariene su ministru pirmininku Vladimiru Putinu Sočyje. Forumas buvo surengtas Jaroslavlyje, jis baigėsi simpoziumu su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Prie politikų ir verslo lyderių, susirinkusių aptarti Rusijos ateities planų, prisijungė ir mokslininkai bei Rusijos ir užsienio žurnalistai.

Šie renginiai pasižymėjo trimis Rusijoje neįprastais dalykais. Pirmiausia - dideliu žiniasklaidos susidomėjimu, todėl net labiausiai kamerų vengiantis akademikas galėjo save pamatyti per Rusijos televiziją.

Antra - paaiškėjo, kad tiek V.Putinas, tiek D.Medvedevas nori viešai diskutuoti su ekspertais jų srities temomis. Tik vienas šiuolaikinis Vakarų politikos lyderis išdrįsdavo taip elgtis - tai Billas Clintonas.

Galiausiai šie du įvykiai tapo dviejų politinių požiūrių, kurių kiekvienas skleidžia silpną, tačiau neabejotiną artėjančio konflikto kvapą, atsiradimo liudininkais. Turintieji akis negalėjo nepastebėti aiškių užuominų apie byrančią diarchiją.

Pagrindinė "Valdaj" konferencijos tema buvo susirūpinimas, ar Rusija dėl savo istorijos ir geografinės padėties nėra pasmerkta autoritariniam valdymui. Jei demokratija yra ateities banga, ar Rusijai lemta ją praleisti?

Pesimistai, daugiausia rusų istorikai, teigė, kad Rusijai būtų sunku, gal net neįmanoma, įveikti savo autokratinį palikimą. Vienas jų tvirtino, kad Rusijoje autokratija - tarsi feniksas nuolat prisikelia iš pelenų ir ją palaiko rusų pasyvumas bei ištvermė. Bolševikai paveldėjo autokratiją iš carų, o V.Putinas pasinaudojo senu monarchistiniu principu, pats paskirdamas savo įpėdinį ir taip atmesdamas demokratinę konkurenciją per prezidento rinkimus.

Kai kurie Rusijos radikalai atmetė tokį istorinį determinizmą, teigdami, kad nereikėtų įteisinti autoritarizmo remiantis istorija. Atmosfera kaito. Atsirado teigiančiųjų, kad tai V.Putino, o ne istorijos primestas jungas, nors ji ir daro didelę įtaką Rusijai.

Didžiajai daliai šios diskusijos trūko aiškumo, kaip dažniausiai būna tokio tipo ginčuose. Dauguma dalyvių nesugebėjo atskleisti istorijos suvaržymo ir suvokti istorijos kaip veiksnio. Nė viena šalis ar civilizacija negali visiškai peržengti savo istorijos, tačiau kiekviena istorija gali pasiūlyti daugybę įvairių galimybių. Valstybės - ne gyvūnai, jos nėra genetiškai užprogramuotos.

Diskusija apie autokratiją neišvengiamai siejosi su kitais aspektais. Autokratija Rusijoje buvo ginama kaip imperijos būtinybė. Tačiau tuomet kyla klausimas - ar imperija būtina Rusijai? Ar Rusija galėtų atsisakyti savo imperinės praeities ir palaikyti paprastus santykius su savo naujomis nepriklausomomis kaimynėmis, tokiomis kaip Ukraina ir Gruzija? Ar ji iš tiesų galėtų atlikti "paprastą", "normalų" vaidmenį pasaulio arenoje?

Susitikime su D.Medvedevu Jaroslavlyje dėmesys pakrypo į demokratijos ir modernizavimo ryšį. Visi sutarė, kad Rusija turėtų paįvairinti savo ekonomiką, o ne pasikliauti vien energetika. D.Medvedevas pabrėžė, kad žaliavomis pagrįsta ekonomika neapsaugota nuo nuolat besikeičiančių jų kainų.

Tačiau politinio ir ekonominio modernizavimo santykis suvokiamas dvejopai. V.Putino nuomone, demokratija atsiranda iš modernios ekonomikos tarsi atlygis už sunkų darbą. Jei valstybė sieks atkakliai modernizuoti šalį iš viršaus, demokratija atsiras savaime dėl didėjančios gerovės ir augančios viduriniosios klasės, tačiau tai vyks lėtai. Pagrindinis Kremliaus ideologas Vladislavas Surkovas mano, kad visiška demokratija reiškia "demokratiją galvoje", taip leisdamas suprasti, kad ši trokštama psichinė būsena Rusijai dar tolima.

Alternatyvią nuomonę gynė Igoris Jurgensas, Medvedevo mėgstamiausios mokslinės organizacijos, Šiuolaikinės plėtros instituto vadovas. Jis teigė, kad demokratija - būtina sąlyga ekonomikai modernizuoti. Rusijos valstybei, tokiai, kokia ji yra dabar, trūksta realių paskatų reformuoti savo - kitaip tariant, rusų - blogus ekonominius įpročius.

Tai patvirtina faktas, kad Rusija sunkiai atsigauna po recesijos, nes šalyje beveik nedaroma jokių pakeitimų - elitas laimingas patogiai gyvendamas be energijos mokesčių, o korupcija toliau nevaldoma klesti. Peršasi išvada, kad V.Putinas yra stiprus silpnos valstybės (valstybės, kuriai trūksta mobilizavimosi ar atsakomosios reakcijos mechanizmo) vadovas, nepajėgus modernizuoti šalį.

Tarp V.Putino ir D.Medvedevo tvyro aiški nesantaika. D.Medvedevas - toli gražu ne V.Putino marionetė. Jie abu tiki, kad Rusijoje demokratija anksčiau ar vėliau atsiras, bet V.Putinas mano, kad tai įvyks vėliau, o D.Medvedevas jau dabar norėtų liberalizuoti Rusiją. Nors cinikai teigia, kad tai tik klaidinantis "gero ir blogo policininko" žaidimas, tačiau šie žodžiai yra svarbūs, nes naujoji retorika tampa nepriklausoma politine jėga.

Be to, pagrindinis D.Medvedevo strateginis tikslas - išsaugoti prezidento postą antrą kadenciją. Jis negali atvirai ginčyti V.Putino palikimo, tačiau gali siekti daugiau nei V.Putinas. Išlaikyti pusiausvyrą - sunki užduotis, nes V.Putinas gali pareikalauti grąžinti jam prezidento postą, jei pamanys, kad jo buvęs protežė nori išardyti jo sukurtą autoritarinę valstybę.

Praėjus devyniolikai metų nuo komunizmo žlugimo, Rusijos kryptis tebėra neaiški. Tai labiausiai rūpi patiems rusams, bet kadangi ši šalis užima milžinišką Eurazijos sausumos plotą, aiškumo dėl jos ateities nebuvimas kelia nuolatinę baimę visiems.

Ar Rusija yra Vakarų dalis? Ar jos istorija ir geografinė padėtis suteikia jai išskirtinę padėtį Eurazijoje? Ar ji gebės užimti tarpinę padėtį Rytų ir Vakarų kultūrų arba krikščionybės ir islamo sandūroje? Atsakymus į šiuos klausimus duos ateitis. Tačiau jau dabar aišku, kad Rusija netelpa į tvarkingas geopolitines kategorijas, tačiau išlieka pernelyg svarbi, kad būtų ignoruojama.

Vertė Kristupas VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"