TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusiją kamuoja identiteto problemos

2014 01 27 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Daug Rusijos gyventojų tebejaučia traumą dėl rusų kaip atskirtos tautos. Šios šalies viešosios nuomonės tyrimų centro generalinio direktoriaus Valerijaus Fiodorovo teigimu, esama problemų su rusų identitetu: nemaža jų dalis tebemano, kad Ukraina yra Rusijos dalis, tačiau kai kurių Šiaurės Kaukazo respublikų savo šalimi nelaiko.

Nors nuomonės tyrimų apklausos rodo, kad daug rusų Lietuvą priskiria prie nedraugiškiausių Rusijai valstybių, Vilniuje viešėjusio V.Fiodorovo tvirtinimu, jo tautiečiai apie mūsų šalį mažai galvoja. Esą į tokius sąrašus gerokai dažniau patenka kitos Baltijos šalys.

„Rusiškas kryžius“

- Jūsų centras kiekvieną mėnesį žmonių klausia, kokios yra didžiausios problemos, su kuriomis susiduria Rusija. Taigi kas neramina rusus?

- Daugiau nei metus pagrindinė problema yra komunalinis ūkis. Jeigu sovietmečiu mūsų ekonomikos juodoji skylė buvo žemės ūkis, dabar tai jau praeitis – eksportuojama milijonai tonų grūdų, ko nebuvo nuo carinės Rusijos laikų. Tačiau į juodąją skylę nuslydo komunalinis ūkis, kurio paslaugoms apmokėti išleidžiami didžiuliai pinigai, tarifai nuolat auga, situacija visiškai neskaidri, randasi ir bankrutuoja įmonės, paslaugų kokybė negerėja, bet išlaidos joms vis auga. Tai tampa ir politine problema. Neseniai prezidentas įkūrė specialią Statybų, būsto ir komunalinio ūkio ministeriją, periodiškai rengia posėdžius šia tema, nes jos ignoruoti nebeįmanoma, reikalingi radikalūs pasikeitimai.

Antroje vietoje – migracija. Ji ypač aktuali didiesiems miestams. Tai ne viena problema, greičiau – jų mišinys. Žmonės ne tiek bijo, kiek jaučia tam tikrą neaiškią grėsmę, kylančią ne iš imigrantų darbininkų, kurie paprastai yra taikios išvaizdos, o dėl to, kad jų vis daugėja, jog jie apsigyvena lokaliai, užima ištisus namus ir gatves. Mokyklose vis daugėja imigrantų vaikų, kurie prastai kalba rusiškai, todėl rusų šeimos siekia pakeisti klases, nes, suprantama, kad jose mokymosi lygis yra prastesnis. Tokiu būdu formuojasi getizacijos tendencija – imigrantai gyvena kompaktiškai, pagal savo taisykles, nematomuose anklavuose. Tai dar labiau didina baimes. Žinoma, tuo naudojasi politikai, pirmiausia – opozicijos. Pernai Maskvos mero rinkimuose dalyvavęs pagrindinis opozicijos kandidatas Aleksejus Navalnas garsėja tuo, kad aktyviai eskaluoja šią temą. Dmitrijus Rogozinas siūlo įvesti vizas imigrantams iš Centrinės Azijos.

Dar viena problema yra susijusi su korupcija ir biurokratizmu. Jeigu prisimintumėme mūsų rašytojus, kūrusius prieš porą šimtų metų, atsakymas į klausimą: „Kaip Rusijoje?“, buvo toks: „Kas gali plėšia, kas negali – vagia“. Kažkuria prasme tai buvo konstanta. Tačiau paskutinius 3-4 metus apie tai kalbama gerokai aktyviau nei anksčiau. To priežastis, man regis, tik viena – kai tik valdžia paskelbė, kad ji kovoja su korupcija ir ant kiekvieno kampo apie tai primena, tuoj pat žmonės į klausimą: „Kokios mūsų šalies problemos?“, atsako: „Korupcija“.

Žinoma, didelė problema ir narkomanija, alkoholizmas. Alkoholizmas daugiausia pagyvenusių žmonių bėda, o narkomanija – daugiau jaunimo, ypač turinčio pinigų, pavyzdžiui, iš turtingų Sibiro, Uralo miestų, kur yra daug naftos, dujų, problema.

Baigčiau problemomis sveikatos apsaugos srityje. Bėda, kad geros nemokamos medicinos mažai, o apmokamos paslaugos pacientams menkai pasiekiamos. Tai kuria įtampą, nes žmonės nuo sovietinių laikų įpratę, kad pas mus medicina turi būti nemokama.

Demokratijos, žmogaus teisių, seksualinių mažumų klausimai yra antrojo didžiausių problemų dešimtuko pabaigoje. Žmonės apie tai nešneka, jų tai nejaudina. Bet apie tai pakankamai daug diskutuojama internete. Tačiau reikia suprasti, kad internetas yra aktyvi plepi mažuma, tų žmonių mažai, juos nedaug kas skaito.

- Tarp svarbiausių savo šalies problemų paminėjote alkoholizmą. Iš tiesų, Rusija pirmauja pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą. Ar valstybės mastu tai suvokiama kaip problema?

- Prieš porą metų, dar egzistavo tokia sąvoka kaip „rusiškas kryžius“ – kai mirties kreivė auga, o gimstamumo – krenta. Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį šis „rusiškas kryžius“ kabėjo virš šalies, buvo prognozuojami baisiausi scenarijai, kad iki 2050 metų Rusija išmirs. Į valdžią atėjęs Vladimiras Putinas pasakė, kad pagrindinis mūsų uždavinys yra tautos išsaugojimas. Tai reiškia, kad turime skatinti gimstamumą ir mažinti mirtingumą. Buvo išskirtos svarbiausios mirtingumo priežastys: avaringumas, širdies ir kraujagyslių ligos, alkoholizmas. Kiekvienai iš šių problemų įveikti priimta atskira programa.

Pirmiausia alkoholizmą sumažinti bandoma kovojant su padirbinėjamu, nelegaliu alkoholiu. Pas mus daug žmonių miršta ne nuo degtinės, o nuo „pilstuko“. Buvo uždaryta daug nelegalių fabrikų. Toliau buvo įvesta minimalios alkoholio kainos politika. Mažiausia galima alkoholio kaina nuolat didinama. Jei neklystu, dabar ji padidinta 180 rublių (apie 13,5 lt) už butelį. Be to sutrumpintas parduotuvių, kuriose prekiaujama alkoholiu, laikas, nustatyti alkoholio pardavimo jaunimui apribojimai. Šios taisyklės buvo visada, bet dabar į jų vykdymą žiūrima griežčiau.

Pagal statistiką, paskutiniais metais alkoholio pardavimai ir vartojimas Rusijoje mažėja. Negalima sakyti, kad nugalėjome šią nacionalinę ligą, bet Skandinavijos šalių patirtis rodo, kad sėkmė įmanoma, jeigu politika įgyvendinama kompleksiškai ilgą laiką.

Skersuoja į kaukaziečius

- Neseniai jūsų centras atliko apklausą apie rusišką identitetą, kuri turėjo padėti atsakyti į klausimą: kokie yra Rusijos gyventojai? Kokie šio tyrimo rezultatai?

- Dominuojantis mūsų identiteto bruožas – pilietinis identitetas. Rusija – ne tik rusai, o bet kurios tautybės piliečiai. Per daugiau nei 20 metų, kiek egzistuoja nepriklausoma Rusija, pavyko suformuoti įsitikinimą, kad esame vienos šalies piliečiai ir mus tai pirmiausia vienija. Nesvarbu, kas tu – totorius, rusas, karelas ar ukrainietis – esi Rusijos pilietis.

Žinoma, turime problemų su identitetu. Pavyzdžiui daugelis dar jaučia traumą dėl rusų, kaip atskirtos tautos. Vien Ukrainoje liko daugiau nei 10 mln. rusų. Galima įžvelgti tam tikrą analogiją Vokietija, kur po Pirmojo pasaulinio karo daug vokiečių atsidūrė Lenkijoje, Čekijoje.

Uždavėme klausimą: „Kaip galvojate, Ukraina – Rusija, ar ne?“, tokius pat klausimus uždavėme ir apie tam tikras ginčytinas teritorijas. Paaiškėjo, kad daugumos Rusijos gyventojų nuomone, Ukraina – ne Rusija, jie mano, jog tai kita šalis. Tačiau nemaža dalis atsakė, kad vis tik Ukraina – tai Rusija. Taip atsakė pirmiausia tie, kurie turi giminių Ukrainoje, aktyviai bendrauja, kam Rusijos ir Ukrainos bendrystė yra labai svarbi.

Tai problema, nes yra tarptautiniu būdu patvirtintos sienos, kiekvienos valstybės teisė eiti tuo keliu, kurį ji pasirinko. Tačiau yra ir tokie jausmai, emocijos, kuriomis žaidžia ir politikai. Laimei, dabar Rusijos politikai tuo naudojasi mažiau. O XX a. pabaigoje tai buvo madinga. Priminsiu buvusį Maskvos merą Jurijų Lužkovą, kuris pastoviai tvirtino, kad Sevastopolis buvo ir liks rusišku miestu. Dabar valstybiniu lygiu to nebėra.

- Tačiau esama ir daugiau paradoksų, turiu minty tai, kad didžiulė dalis Rusijos gyventojų Dagestano, Čečėnijos nelaiko savo šalies dalimi.

- Yra kelios probleminės Šiaurės Kaukazo respublikos. Ten mažai darbo, bet daug jaunų žmonių, kuriems reikia įgyti išsilavinimą ir atrasti vietą po saule. Savo respublikose jie to padaryti negali, tad vyksta į kitus Rusijos miestus. Ten gyvenimas kitoks, kiti elgesio principai. Tokiu būdu šis jaunimas tam tikra prasme virsta įtampos šaltiniu. Vietiniai gyventojai jų atžvilgiu taip pat nusiteikę negatyviai. Juolab, kad dauguma atvykėlių yra jauni, nevedę vyrai, kurie bet kokioje šalyje, bet kokios tautybės yra labiausiai nusikalsti linkusi grupė. Miestuose, kur atvykėliai iš šių respublikų sudaro nemažas grupes ir laikosi kartu, stengiasi užimti tam tikras pozicijas versle, gal net valdžioje, jie tampa priešiškumo objektu. Taigi, kai klausiame: „Ar Dagestanas, Čečėnija – Rusija?“, dauguma atsako, kad ne, tai ne Rusija. Tai nereiškia, kad respondentai siūlo juos išmesti iš Rusijos sudėties, tačiau tai savotiška užtaisyta mina. Pavyzdžiui, su Tatarstanu tokių problemų nėra. Žmonės mano, kad Tatarstanas yra Rusija. Totorių atžvilgiu nėra atmetimo reakcijos, baimės, įtampos. Konfliktai buvę prieš 20 metų sureguliuoti.

Dagestano, Čečėnijos gyventojai puikiai kalba rusiškai, bet elgiasi kitaip, jų kita religija, jų kitoks įsivaizdavimas apie tai, kaip turi rengtis ir elgtis moterys. Jie laikosi drauge, neleidžia skriausti savų. Dėl to rusai jų vengia, kai kurie buriasi į nacionalistines organizacijas, rengia „rusų žygius“.

Tai identiteto problema, kurią mums reikia kažkaip spręsti. Valstybė daug daro, kad keistų padėtį. Pavyzdžiui, keičiami Rusijos istorijos vadovėliai, vystoma vieningo vadovėlio koncepcija, kad nebūtų taip, kad vienoje respublikoje būtų mokoma, kad Rusija juos užkariavo, okupavo, o kitame, rusiškame regione, rašytų, kad tai buvo draugiškas prisijungimas. Jeigu gyvename vienoje valstybėje, turime turėti bendrą įsivaizdavimą, apie tai, kas mus jungia, o tai – istorija, literatūra, bendros vertybės.

Apie Lietuvą mažai galvoja

- Visuomenės nuomonės tyrimai metai iš metų rodo, kad Rusijos gyventojai Lietuvą laiko viena iš nedraugiškiausių valstybių.

- Ne, tikrai ne.

- Tą parodė jūsų centro rudenį atlikta apklausa, taip pat Levados centro tyrimai.

- Nieko panašaus. Apie Levados centrą nieko pasakyti negaliu. O mus neteisingai pacitavo Rusijos žurnalistai. Tai tikrai netiesa. Priešingai, Lietuva labai retai patenka į draugiškų ar nedraugiškų šalių sąrašą. Rusijos gyventojai apie ją mažai galvoja, kitaip nei, pavyzdžiui, apie Gruziją, Ukrainą, Estiją ir Latviją. Negaliu pasakyti, kad Lietuva rusams „balta dėmė“, tačiau daugeliu atveju ji nepapuola į pirmuosius laikraščių puslapius.

Kada ji papuola? Kiek atsimenu, tai buvo porą kartų. Kai buvo uždrausta sovietų simbolika ir kažkuris lietuvių politikas pareiškė, kad Rusija turi sumokėti Lietuvai 300 mln. eurų.

Latvija ir Estija suteikia gerokai daugiau priežasčių patekti į tokius sąrašus. Tai susiję su nepiliečių problema, kurios jūsų šalyje nėra, taip pat dėl švietimo rusų kalba. Latvija ir Estija reguliariai pasirodo pirmajame nedraugiškiausių Rusijai šalių penketuke. Jeigu Lietuva čia atsirastų, tai tik dėl konjunktūrinės situacijos, susijusios su jūsų politikų aktyvumu. O šiaip jau yra nenuginčijamų argumentų dėl to, kad Lietuvą Rusijos gyventojai vertina gerai. Pirmiausia tai rodo čia atvykstančių rusų turistų skaičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"