TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusija nauja, bėdos senos

2006 05 13 0:00
Vakarų politikai dažnai nesuvokia, kad Vladimiro Putino (kairėje) Rusija skiriasi nuo jo pirmtako Boriso Jelcino valdytos šalies.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Įkvėpta už energijos išteklių pardavimą gaunamų pajamų Maskva vis dažniau išdrįsta tarti "ne"

Pastaruoju metu Amerikos valdininkai vis pareikšdavo, kad baimė "pasijusti ne savo vietoje" per Didžiųjų valstybių viršūnių susitikimą (G-8) Sankt Peterburge privers Rusiją pritarti JAV siūlomoms sankcijoms Iranui. Tačiau tai nepagrįstas optimizmas, jis paremtas dar Boriso Jelcino epochos Rusijos vertinimu. Tada naujoji demokratinė Rusija jautėsi esanti priklausoma nuo Vakarų ir buvo atvira demokratiniams procesams. Jeigu kam nors dar reikia įrodymų, kad laikai pasikeitė ir grįžta prie šaltojo karo antagonizmo, pakaktų pasiklausyti trečiadienį prezidento Vladimiro Putino skaityto metinio pranešimo Federaliniame susirinkime.

Rusijos lyderis aiškiai leido suprasti, kad laiko save stiprėjančios valstybės vadovu. Valstybės, kuri įveikė praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio degradaciją ir gerai suvokia savo nacionalinius interesus bei yra pasirengusi juos ginti netgi tada, kai jie kertasi su JAV interesais. Jis ragino padidinti investicijas į Rusijos karinę pramonę ir pabrėžė, kad kalbėti apie "ginklavimosi varžybas" dar per anksti.

Šis pranešimas buvo aiškus atsakymas į neseniai išsakytą JAV viceprezidento Dicko Cheney kritiką. Politikas kritikavo Maskvą dėl demokratijos stokos ir energijos išteklių panaudojimo siekiant įgyvendinti geopolitinius tikslus. Putino kalba parodė, kad JAV kreipiasi į Rusiją, kurios jau nėra.

Labai aiškiai matomas kontrastas tarp dabartinio Rusijos prezidento tvirtos ir Jelcino kompromisinės pozicijos santykiuose su JAV. Jelcinas visada buvo populiaresnis Vakaruose negu savo šalyje, ypač po to, kai jo tėvynainiai patys pajuto prezidento vykdytų reformų pasekmes. Reitingo smukimui turėjo įtakos tai, kad smarkiai pablogėjo gyvenimo lygis, o šalis geopolitiniu požiūriu iš supervalstybės virto "nekaltu alkoholiku".

Būtent valdant Jelcinui Rusija pirmą kartą buvo pakviesta į G-8 viršūnių susitikimą. Ne dėl ekonominių laimėjimų ir galios, o simboliškai, siekiant bent kiek sustiprinti prezidento pozicijas Rusijoje.

Putinas, kaip antrosios pasaulyje šalies naftos eksportuotojos vadovas, šią vasarą bus G-8 viršūnių susitikimo Sankt Peterburge šeimininkas. Susitikimas vyks tokiu metu, kai tarptautinius santykius lemia kova dėl energijos išteklių išgavimo ir transportavimo kontrolės.

Vakarų sąjungininku savęs nelaikantis Putinas pasirengęs prieštarauti JAV iniciatyvoms svarstant "Hamas" palaikymo ir Irano branduolinės programos klausimus. Rusija nenori palaikyti JAV ir ES strategijos, kuria siekiama priversti Iraną atsisakyti savo branduolinės programos, ir tai nėra vien baimė dėl savo investicijų šioje šalyje. Tai veikiau suvokimas, kad Amerikos įtaka, ypač buvusios SSRS respublikose, neatitinka Maskvos interesų. Pasipriešinimas šios įtakos plitimui jau virto tikslu dėl tikslo, nors sąjunga su Iranu taip pat sustiprintų Rusijos pozicijas, ypač Azijoje. Būtent todėl Rusija blokuoja mėginimus paskelbti sankcijas Teheranui ir net planuoja parduoti jam raketas "žemė-oras", kurios padidintų gynybinį šalies potencialą.

Maskva bando stiprinti savo ryšius ir su Kinija. Maskvos ir Pekino partnerystė dabar stipresnė negu šaltojo karo metu, kai Vašingtonas sumaniai išnaudojo šalių nesutarimus. Ypač verta paminėti bendradarbiavimą energijos srityje, kurį skatina Kinijos ir Rusijos įsteigta Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija. Ji padeda šioms šalims išlaikyti įtaką Centrinės Azijos šalyse ir plėsti ją kituose regionuose. Manoma, kad jau šiemet Iranas gali tapti šios organizacijos nariu.

Skirtumas tarp Jelcino ir Putino epochų pagrįstas ne tik lyderių fiziniais skirtumais. Naftos kainų šuolis padidėjo net 400 procentų. Nuo to laiko, kai iš posto pasitraukė Jelcinas, Rusijos užsienio politikai atvėrė daugybę galimybių. Jelcinas buvo skurdžios valstybės, priklausančios nuo Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, vadovas. Putinas - klestinčios naftos valstybės, uždirbusios iš energijos išteklių eksporto maždaug 143 mlrd. dolerių, lyderis. Taigi toliau kylančios naftos kainos yra bloga naujiena Rusijos demokratams, provakarietiškiems politikams ir George'o W.Busho administracijai, siekiančiai Maskvos pritarimo jos politikai dėl Irano.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"