TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusija negali apsieiti be politinių žmogžudysčių

2015 09 04 6:00
Sergejus Kovaliovas mano, kad Rusijos valdžia reikšmingai prisideda prie politinių žmogžudysčių, nes kuria šalyje isterijos ir pykčio atmosferą. "EUobserver" nuotrauka

Tik dabar baigėsi Michailo Gluščenkos, kaltinamo organizavus Dūmos deputatės Galinos Starovoitovos nužudymą prieš 18 metų, teismo procesas, o rugpjūčio 27 dieną suėjo lygiai pusmetis nuo opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymo Maskvos centre, netoli Kremliaus. Politinių žmogžudysčių Rusijoje sąrašas tuo nesibaigia...

Jame ir žurnalistė Ana Politkovskaja, ir buvęs specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka, poloniu nunuodytas Londone, ir virtinė kitų. Visus šiuos žmones sieja tai, kad jie aštriai pasisakė prieš Rusijoje susiklosčiusius valdžios ir visuomenės santykius. Apie tai „Laisvės“ radijas („Svoboda“) kalbino žmogaus teisių judėjimo veteraną, sovietinių laikų politinį kalinį Sergejų Kovaliovą. Jis sakė:

– Neatsitiktinai daugelis šių nusikaltimų yra neatskleisti, nors aš nelinkęs teigti, jog visus juos iš anksto suorganizavo aukščiausioji valdžia. Tai galiu pasakyti tik apie A. Litvinenkos nužudymą. Būtent šiuo atveju aukščiausi valstybės asmenys puikiai žinojo, kad ši žmogžudystė įvyks ir neatsitiktinai šitaip stengiasi išsukti Andrejų Lugovojų. Prie tokių pačių atvejų galima priskirti kai kuriuos garsius teroro aktus, pavyzdžiui, „Nord–Ost“ teatre ar Beslano mokykloje.

Toks yra aukščiausios valdžios požiūris – nesiskaityti su aukomis, ginant vadinamąjį valstybės prestižą. Visame pasaulyje svarbiausias prioritetas – įkaitų gyvybės, bet ne pas mus. Bet kas galėjo atspėti, kaip dujos paveiks įkaitus „Nord-Ost“ teatre, o Beslane kaltė dėl masinės žmonių žūties gula ant organizavusiųjų šturmą. Melas, kad šturmą neva išprovokavo teroristai.

Valdžia, kuri šalyje kuria isterijos ir pykčio atmosferą, priima antikonstitucinius įstatymus ir įsakus, bet kokiu atveju yra svarbi politinių žmogžudysčių dalyvė. Manau, Galinos Vasiljevnos Starovoitovos nužudymas nebuvo suderintas „viršuje“, bet tyrimas žlugo ne be „aukščiausių jėgų“ įsikišimo. Tą patį galima pasakyti ir apie Annos Stepanovnos Politkovskajos ir, ko gero, apie Boriso Jefimovičiaus (Nemcovo) atvejus. Pastarojo nusikaltimo gijos veda į Čečėniją, ir ponas Putinas akivaizdžiai mėgina išsukti Ramzaną Kadyrovą. Akivaizdžios ir priežastys, kodėl V. Putinas negali su juo išsiskirti. Jis aklavietėje, neturi kur dingti: turi mygti iki galo, ką dabar ir daro, arba kapituliuoti. Tačiau V. Putinas – ne tas žmogus, kuris ieško kompromisų, palaipsnės kapituliacijos, atsitraukimo. Aš manau, kad dabartinė Rusijos valdžia jau atkirto sau kelią švelniam pasitraukimui.

Konstitucija „negrams“

– Visų politinių žmogžudysčių aukos – valdžios oponentai. Valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali. Nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus.

Reuters/Scanpix nuotrauka

Lygiai kaip ir sovietų, taip ir Rusijos valdžia nenori žinoti tiesos. Ji vertina įvykius pasitelkusi sau ištikimus ekspertus ir aiškina sau priimtinomis sąvokomis. Pavyzdžiui, kai V. Putinas viešai viską verčia Jungtinėms Valstijoms, manau, jis mėgina įtikinti ne tik klausytojus, bet ir patį save. Kartą Svetlana Aleksejevna Ganuškina man papasakojo tokį epizodą iš V. Putino susitikimo su žmogaus teisių komisijos nariais. Kažkas pasakė prezidentui: „Juk jūs suprantate, kad tokios procedūros negalima vadinti rinkimais“. Ir nemanykite, jog V. Putinas atkirto: „Ką jūs, mūsų rinkimai demokratiški!“. Ne, jis pasakė: „O jūs manote, kad pas juos kitaip? Pas juos irgi taip pat, tik jie turi daugiau patirties ir geriau moka slėpti pėdsakus“. Štai taip atsakė prezidentas V. Putinas. Vadinasi, jis supranta, kokie rinkimai yra Rusijoje, bet, mano manymu, nori tikėti, kad Vakaruose rinkimai – lygiai tokie patys.

– Jei teisingai suprantu, jūs norite pasakyti, kad Rusijos sistemos aukomis tampa žmonės, kurie ypač atkakliai bando sutrukdyti Rusijos valdžiai grobstyti šalį.

– Visiškai teisingai. Vieni mėgina sutrukdyti grobstyti, kiti pagal seną disidentų šūkį siekia priversti valdžią paisyti Konstitucijos. Juk mūsų dabartinė Konstitucija lygiai taip pat neveikianti, kaip stalininė. Tai tiesiog brošiurka, kurioje kažkas parašyta, bet niekas jos neskaito. Taip, ši Konstitucija turi daug trūkumų, bet ją galima tobulinti, tobulinant ir visuomeninę politinę santvarką Rusijoje. Tačiau viskas baigiasi tuo, ką mums kartą zonoje sakė prokuroras: „Daugiau niekada nesiųskite man skundų ir pareiškimų, remdamiesi Konstitucija. Aiškinu: tarybinė konstitucija parašyta ne jums, o Amerikos negrams – kad jie gerai suprastų, kaip laimingai gyvena sovietinė liaudis“. Mūsų dabartinė Konstitucija absoliučiai niekuo nesiskiria nuo Stalino.

– Ar yra Rusijoje jėgų, kurios galėtų pakeisti padėtį?

– Manęs netrikdo 86 proc. už „Krymas mūsų“. Mane trikdo tai, kad tarp tų 86 proc. yra gana daug kūrybinio elito atstovų, išsilavinusių žmonių, nekvailų, turinčių gyvenimo patirties ir suprantančių, ką daro, tapdami pono Putino patikėtiniais arba kritikuodami Ukrainos „fašistinius žydobanderovcus“. Man šalies tragedija prasidėjo 1999 metų rudenį ir 2000 metų pradžioje, kai V. Putinas tapo prezidentu. Tuomet neatsirado asmenybių, kurios būtų viešai pasakiusios: „Ką jūs darote? Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas.“

Bandos instinktas

– Šalyje, turinčioje tokią istoriją , tarp inteligentų neatsirado pakankamai žmonių, kurie pasakytų – iš tos kontoros rinkti vadovų negalima. Ir dabar artistai ir muzikantai, su retomis išimtimis, tūno urve. Demokratija – tai ne tautos valia, o mažumų laisvė, teisė be kliūčių, sąžiningai, atvirai, skaidriai konkuruoti su valdžia ar kitais oponentais.

Kaip biologas galiu jums pasakyti – tai įrašyta į mūsų genomą. Nes dar tolimi mūsų protėviai dalino pasaulį į savus ir svetimus, šiepė dantis į svetimus ir laikėsi arčiau savų. Paskaitykite Czeslawą Miloszą, jis puikiai nagrinėja šį fenomeną, remdamasis žmonių instinktu: reikia elgtis, kaip visi. Štai mūsų šalyje šis principas elgtis kaip visi, neišsiskirti iš daugumos, neatitrūkti nuo bandos ypač išreikštas.

– Taigi šio „rusišklo genomo“, šio siekio eiti su banda ir būti kaip visi, neįmanoma pakeisti? Ar tai reiškia, kad politinių žmogžudysčių organizatoriai niekada nebus rasti?

– Deja, šiuo metu mūsų šalyje nieko panašaus į lenkų „Solidarumą“ negali atsirasti. Juk žinote, kad iš pradžių šios profesinės sąjungos tikslai buvo grynai socialiniai: darbo sąlygos, atlyginimai. Bet labai greitai buvo suprasta – tai netikusi pozicija, reikia politinių laisvių, tada bus galima užtikrintai siekti socialinių pokyčių. O be politinių laisvių nieko neišeis. Pas mus dabar lygiai tokia pati padėtis, bet nėra „Solidarumo“.

Ar tai reiškia, kad padėtis beviltiška? Gamtoje apstu pavyzdžių, kai mažos arba mažų grupių pastangos duoda rimtų rezultatų. Tai vadinama „gaiduko efektu“. Pasakykite, kuo remiasi pasaulio religijos? Nedaugelio žmonių pranešimais, jog kas nors atgijo po mirties arba pranašo Mahometo sapnais. Koks tai pamatas? O kas iš to išėjo!

Būtų nekuklu čia paminėti ir 1960–1980 metų sovietų disidentų judėjimą, tačiau be jo vadinamoji perestroika nebūtų pajudėjusi bėgiais. Ir Vakarai nebūtų reikalavę nors kiek didesnės SSRS liberalizacijos. Vakarai pragmatiški ir bailūs. Vakarai ėmė reikalauti permainų SSRS todėl, kad ne Vakarų politikai, o Vakarų visuomenė pradėjo apie tai kalbėtis su savo valdžia. Vakaruose negalima nepaisyti visuomenės nuomonės.

Taigi norėčiau tikėtis, jog kada nors kūrybinis elitas teiksis atsibusti. Beje, sovietų valdžią palaikė ne 86, o 96 proc., ir daugelis taip pat apsimetė, jog tiki sociologinėmis apklausomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"