TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusijos šešėlis gožia saulę Gruzijos padangėje

2014 07 23 6:00
Šventė Tbilisyje, Gruzijai ir Europai birželio 27 dieną pasirašius istorinę sutartį. Reuters/Scanpix nuotraukos

Neseniai Gruzija pasirašė asociacijos sutartį su Europos Sąjunga (ES) ir taip pat nori tapti NATO nare. Tačiau virš Kaukazo tįsta tamsus Rusijos šešėlis, tad šios mažytės šalies, sėkmingai besistojančios ant kojų, ateitis gali subyrėti Maskvai treptelėjus koja.

Pietų Kaukazas ir Gruzija, kaip ir Krymas, rusams nuo seno artimi. Gruzija jiems siejasi su romantika, vynu, karštu gruzinų krauju ir nuostabiais peizažais, kuriuos apdainavo Aleksandras Puškinas ir Michailas Lermontovas. Sovietiniais laikais labai daug rusų atvykdavo į Gruziją pasivolioti po palmėmis Juodosios jūros pakrantėje, pakopinėti po kalnus, kuriuose ganosi avys, išsibarstę kaimeliai ir vienuolynai.

Tačiau rusai Gruzijoje buvo ne tik turistai, bet ir okupantai. Daugybę dešimtmečių Gruzija buvo intensyviai rusinama: tai darė carai, vėliau Rusijos komunistai iki pat 1991 metų, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Tada Gruzija tapo nepriklausoma, bet netrukus, ypač į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, Rusijos ranka vėl pradėjo spausti šalį. Nuo 2008 metų karo Rusija yra okupavusi penktadalį Gruzijos teritorijos, atplėštuose Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose, kurie yra pasiskelbę nepriklausomomis valstybėmis, sukūrusi marionetinį režimą. Rusijos provokacijos pasienyje nėra pasibaigusios. Rusija vienašališkai tiesia ten spygliuotų vielų užtvarus, kurie įsikiša per daugelį metrų į Gruzijos teritoriją. Lyg Rusijai dar būtų negana žemės, ji nori, kad Gruzija būtų dar mažesnė.

"Iš tiesų mes niekada nebuvome nustoję bijoti rusų", - Vokietijos žurnalistui sakė užsienio reikalų ministrė Maja Pandžikidzė. Visi supranta, kad konfliktas kaip Ukrainoje gali pasikartoti ir Gruzijoje.

Posovietinis pasirinkimas

Tai, kad Gruzija, turinti 4,5 mln. gyventojų, pasirašė labai svarbią sutartį su ES, dar negarantuoja, kad ji taps ES nare. Dar mažesnė tikimybė, kad per ateinantį NATO viršūnių susitikimą rugsėjį Velse Tbilisis gautų žadėtą kvietimą prisidėti prie NATO.

Naujausioje Gruzijos istorijoje svarbų vaidmenį suvaidino du politiniai veikėjai. Tai - prezidentas Michailas Saakašvilis, 46 metų teisininkas iš pasiturinčios ir išsilavinusios šeimos, baigęs geriausius Amerikos ir Europos universitetus, laisvai kalbantis angliškai ir net pelnęs pravardę Kaukazo Kennedy. Kitas - daug kuo jo priešingybė Bidzina Ivanišvilis, 58 metų prasimušėlis iš skurdžių kaimiečių, dėl verslo Rusijoje tapęs multimilijardieriumi ir meno kolekcininku, o 2012-2013 metais - Gruzijos ministru pirmininku.

Dabar Gruzija turi kitą ministrą pirmininką - Iraklį Garibašvilį, jauną ir provakarietišką vyriausybės vadovą, tačiau tiedu ankstesnieji lyderiai įkūnija pagrindines tendencijas Gruzijoje ir du galimus jos ateities kelius. Abu jie tipiški posovietinėje erdvėje ir abu nubrėžia pasirinkimą tarp Rytų ir Vakarų, ES ir Rusijos, demokratijos ir autoritarizmo. Tai galima justi visur, kur tik Gruzijoje nukeliausi.

31 metų premjero Iraklio Garibašvilio svajonė - europietiška Gruzija.

Klestinti kičo karalystė

Batumis yra svarbiausias Gruzijos Juodosios jūros uostas ir turistų traukos centras bei klestintis kurortas. Kadaise tai buvo graikų kolonija, miesto pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių, reiškiančių "gilus uostas". Tačiau istoriniame centre ryškūs ir Osmanų valdymo pėdsakai. Senamiestyje balkonai išdažyti ryškiomis spalvomis, naujai įrengta aikštė primena Veneciją. Batumis yra tarsi Disneilendo ir Holivudo mišinys, kičo įsikūnijimas, ir tai, regis, patinka jo svečiams. Kurortas traukia turistus ne tik iš kaimynės Turkijos, bet ir iš Izraelio bei Irano, užsakomųjų reisų lėktuvai zuja tarp Batumio ir Tel Avivo bei Teherano. Savo viešbučius Batumyje pastatė "Sheraton" ir "Radisson", stato "Hilton" ir "Kempinski". Ten kyla ir Niujorko stiliaus Trumpo bokštas. Be išpuoselėtų sodų ir paplūdimių, svarbiausias miesto traukos centras - kazino. Jei paklausite vietinių, kam jie dėkingi už tokį suklestėjimą, atsakymas bus vienodas: Mišai.

Miša - tai M. Saakašvilis, 2003 metų Rožių revoliucijos lyderis, nušlavęs į šalį ankstesnio prezidento Eduardo Ševardnadzės, neseniai iškeliavusio anapilin, senąją gvardiją. 2004 metais laimėjęs prezidento rinkimus, jis atsivežė iš Amerikos patarėjų bei investuotojų, jam valdant šimtai milijonų buvo išleista Gruzijos infrastruktūrai. Sėkminga kova su nusikalstamumu - taip pat M. Saakašvilio nuopelnas. Tačiau pakirsti didelio masto korupcijos, susijusios su dideliu verslu, jam nepavyko, be to, netrukus paaiškėjo, kad ir jis pats linkęs į autoritarizmą. Per 2012 metų parlamento rinkimus M. Saakašvilis ir jo partija patyrė pralaimėjimą. Pastaruoju metu jis dėsto Tuftso universitete prie Bostono (JAV), bet politinių vilčių dar nepalaidojo. Kaukazo Kennedy tikisi grįžti į Gruzijos politiką.

Kvietimo dar nėra

Artėjant prie sostinės Tbilisio, ypač naktį, kai apšviestos bažnyčios, mečetės ir sinagogos, stogų kaskados ir vynuogėmis apraizgyti mediniai balkonai, miestas atrodo idiliškas. Tik iš arčiau matyti, kokio masto statybos jame verda, taip pat ir senamiestyje. Jos ir pakišo koją įtraukti istorinį Tbilisio centrą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Į valdžią atėjus B. Ivanišviliui, kuris buvo laikomas prorusišku, į jo pusę perėjo nemažai gruzinų, entuziastingų Rožių revoliucijos bei M. Saakašvilio šalininkų. Viena jų yra ir Gruzijos užsienio reikalų ministrė 53 metų M. Pandžikidzė, studijavusi Jenoje, buvusi Gruzijos ambasadorė Vokietijoje, karjeros diplomatė dar E. Ševardnadzės laikais. Ministrė teigia, kad dabar Gruzija turi laisvą kritišką spaudą ir nepriklausomą teisėtvarką, neseniai priėmė įstatymą, saugantį mažumas nuo diskriminacijos. Jos žodžiais, šalis išlaikė visus demokratijos egzaminus ir žengia į Europą. Šis kelias yra Gruzijos grįžimas į šeimą, kuriai ji priklauso ir kurios vertybėmis vadovaujasi.

Europai Gruzijos taip pat reikia kaip savo sąjungininkės šiame regione. Nemenkas yra Gruzijos indėlis ir į NATO. Didžiausias iš ne NATO šalių jos kontingentas buvo pasiųstas į Afganistaną, Gruzijos kariai dalyvavo pastarojo meto ES vadovaujamoje taikos palaikymo misijoje Centrinėje Afrikos Respublikoje.

Vis dėlto kol kas NATO nežada tesėti 2008 metais Gruzijai duoto pažado - kvietimas jos nelaukia. Šaliai tik bus pasiūlytas glaudesnis bendradarbiavimas. Tai nuvils daugelio gruzinų lūkesčius.

Tarp Rusijos ir Vakarų

Ministrė M. Pandžikidzė nelinkusi sumenkinti potencialios Rusijos grėsmės. Nors Gruzija ne tokia priklausoma nuo rusiškų dujų kaip Ukraina ar kaimynė Armėnija, Maskva gali didinti įtampą separatistiniuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose, kaip tai nuolatos ir daro toliau tiesdama sienos tvorą ir nuolat pažeisdama Gruzijos oro erdvę - joje vis pasirodo Rusijos karinių lėktuvų. Kol kas Tbilisis tai laiko menkais nemalonumais, bet jie gali bet kada išaugti.

Gruzijoje taip pat reiškiasi antivakarietiškas konservatizmas, kurį dabar taip sėkmingai pučia Rusija. Gruzijos stačiatikių bažnyčia pasisako prieš Europą, kuri propaguoja gėjų santuokas. Todėl kyla klausimas, ar Gruzijos politinis elitas sugebės išlikti pažangesnis nei tauta.

Visi, kurie yra susipažinę su Gruzijos politika, teigia, kad visas virvutes vis dar tampo B. Ivanišvilis, palaikantis glaudžius ryšius su Kremliumi ir vienu metu turėjęs Rusijos pilietybę. Įsteigęs koaliciją "Gruzijos svajonė", jis per rinkimus sumušė M. Saakašvilį ir 13 mėnesių vadovavo Gruzijos vyriausybei. B. Ivanišvilis atsistatydino 2013 metų pabaigoje, bet visus svarbius postus šalyje užima jo partijos nariai.

Silpnybę menui jaučiantis B. Ivanišvilis (jis paklojo 95 mln. dolerių už Pablo Picasso paveikslą) nori išlaikyti gerus Gruzijos santykius su Vakarais, bet ir nenutraukti ryšių su Maskva. Tik ar nebus tai niekur nevedantis kelias, kaip jau parodė Ukrainos atvejis? Juo ėjo visi ligšioliniai Ukrainos prezidentai, kol šalis priėjo liepto galą. Ir taip nutiko ne todėl, kad toks kelias savaime būtų blogas, bet dėl to, jog jį visiškai atmeta V. Putinas.

Po ilgai trukusio embargo Gruzija vėl eksportuoja savo vyną ir mineralinį vandenį į Rusiją, o V. Putinas iš esmės buvo prikandęs liežuvį dėl Gruzijos ambicijų suartėti su ES. Tačiau jis visuomet gali būti parengęs ką nors netikėta. Niekas iš tiesų nežino, kokie glaudūs yra B. Ivanišvilio santykiai su Rusijos prezidentu, kiek ir dėl ko jie tariasi.

31 metų premjeras I. Garibašvilis yra pareiškęs, kad Gruzija jokiu būdu nemėgins jėga susigrąžinti Pietų Osetijos ir Abchazijos, bet jos pačios panorės grįžti į Gruziją, kai šalis suartės su Europa. Lygiai tą patį kartojo ir M. Saakašvilis. Tai labai geras argumentas, tačiau Gruzijai dar reikės nueiti ilgą kelią, kad su Rusija susisaistę regionai pamatytų, kokį gyvenimo lygį pasiekė Gruzija, ir ką turi jie, būdami su Rusija.

"Labai noriu, kad mano šalis taptų tikra šiuolaikine demokratine europietiška valstybe, - pareiškė jaunasis premjeras. - Tai mano svajonė." Tačiau visi žino, kokios kainos už tokią svajonę gali pareikalauti Maskva. Visos šalys tikina Rusiją, kad jų bendradarbiavimas su Vakarais nekenkia Rusijos interesams. V. Putinas taip nemano.

Kol kas Gruzijos narystė tiek ES, tiek NATO yra nerealistiška. Iš tiesų šalis dar labai toli nuo Briuselio kriterijų išpildymo. Jaunoji gruzinų karta drąsiai gręžiasi į Europą, vyresnieji ilgisi sovietinės stagnacijos stabilumo. Deja, galutinis sprendimas gali priklausyti ne nuo Tbilisio, o nuo Maskvos - ten jie vis dar mirtinai myli Gruziją.

Parengė Viljama Sudikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"