TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rusiškoji agresija: valstybinės politikos kursas

2015 03 26 14:30
„Flickr“ nuotraukos

Karinė Vakarų žiniasklaida ir joje savo įžvalgas skelbiantys analitikai, gana ilgai beveik neskyrę dėmesio karui Ukrainoje, pagaliau atsigręžė į tai, kas, galima sakyti, yra šio karinio konflikto varomoji jėga – prasidėjo diskusijos apie naująją Rusijos karinę doktriną.

Jau nebe pirmų paliaubų nesilaikymas, trivialus neigimas Ukrainoje esant Rusijos kariuomenę bei aibės pateikiamų priešingų įrodymų, regis, pagaliau įkvėpė ne tik Vakarų politikus vis dažniau reikšti susirūpinimą Kremliaus agresija, bet ir tenykščius gynybos politikos analitikus pažvelgti į tai, kas gena rusiškus tankus bei haubicas į priekį per svetimą teritoriją.

Dr. Markas Galeotti leidinyje „IHS Janeʼs Defemce Weekly“ teigia, jog naujoji Rusijos karinė doktrina, priimta 2014 m., skiriasi nuo 2010-ųjų dokumento, kuris po karo su Gruzija pamokų iš esmės reiškė naują ginkluotų Kremliaus ordų vystymo etapą. Savo straipsnyje „Kariaujanti meška“ dr. M. Galeotti pabrėžia, jog praėjusių metų dokumente dar labiau išryškinamos ir kur kas baisesnėmis spalvomis piešiamos grėsmės Rusijos nacionaliniam saugumui, ir tokiu būdu eliminuojamos bet kokios galimybės net per milimetrą nutolti nuo patvirtintos šalies karinio vystymo programos.

Sprendimą peržiūrėti 2010 m. doktriną, pradėti rengti naują dokumentą 2014 m. ir priimti jį 2015 m. viduryje Rusijos saugumo taryba priėmė dar 2013 m. liepos 5 dieną. Tačiau, kaip pažymi Vakarų analitikai, tai, kad naujoji doktrina priimta gerokai anksčiau, t. y. nelaukiant šių metų, reiškia, jog Kremlius labai susirūpino per NATO viršūnių susitikimą Velse priimtais sprendimais. Rezultatas – 2014 m. gruodžio 19 d. Rusijos saugumo taryba patvirtino naująją doktriną, o lygiai po savaitės ją pasirašė ir Kremliaus šeimininkas.

Nors ir sukišta milijardų į armijos reformą, Rusijos kariai, kaip rodo užrašas ant tanko, tebesikauna „už Staliną“.

Naujas dokumentas, kaip pažymima, dar labiau pabrėžia Putino užsispyrimą teigti, kad „Rusijai kylančios grėsmės iš Vakarų yra vis pavojingesnės.“ Be to, 2014 m. doktrinoje kur kas aiškiau apibrėžiamas pasiryžimas sukurti operacijoms Arktyje skirtas pajėgas ir stiprinti bendradarbiavimą saugumo srityje, remiantis vadinamąja BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) ašimi.

Agresyvioji „gynyba“

Vakarų ekspertai sutinka, kad daugeliu aspektų naujoji doktrina yra beveik identiška 2010 m. dokumentui, tačiau naujai pateikta „šalies gynybos“ sąvoka gerokai skiriasi nuo daugeliui įprastos „gynybos“ sampratos. Iš esmės naujoje Rusijos karinėje doktrinoje yra įtvirtintas „veikimo už šalies ribų siekiant apginti nacionalinius interesus“ principas. Ko gero, mažai kam kyla abejonių, kas šiandien savo „nacionalinius interesus“ gina Ukrainos pietryčiuose...

Pagrindinės išorinės grėsmės Rusijai (nurodytos 2014 m. karinėje doktrinoje):

1. NATO plėtra ir auganti Aljanso galia.

2. Regioninis nestabilumas.

3. Kaimyninių šalių ginkluotojų pajėgų, įskaitant ir samdinius, augimas.

4. Priešraketinės gynybos sistemos, ypač Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) PGS (angl. Promt Global Strike) programa.

5. Kišimasis į Rusijos ir jos sąjungininkų vidaus politiką, teritorinės pretenzijos.

6. Masinio naikinimo ginklų paplitimas.

7. Atskirų šalių atsisakymas paklusti tarptautinei teisei bei sutartims, reglamentuojančioms tam tikros ginkluotės kontrolę.

8. Nelegalus jėgos naudojimas Rusijos arba jos sąjungininkų teritorijoje.

9. Tarptautinis terorizmas.

10. Etninė prievarta.

11. Informacinio karo vykdymas siekiant palaužti šalies nacionalinį suverenitetą ir stabilumą.

12. Rusijos atžvilgiu priešiškų valstybių sukūrimas (įvykdant valstybinius perversmus) prie valstybinių Rusijos sienų.

13. Ardomoji užsienio specialiųjų tarnybų veikla.

„Maskuojamoji“ raudona spalva nukelia rusiškuosius kareivas į jiems mielus sovietinės imperijos laikus.

Peržvelgus šį sąrašą, kaip pabrėžia Vakarų analitikai, pirmiausia kyla sarkastiška reakcija. Juk iš esmės visos jame nurodomos grėsmės Rusijai, išskyrus NATO plėtrą, Aljanso galios augimą bei JAV PGS sistemą, yra būtent tai, kuo ši valstybė užsiima, siekdama renovuoti šaltojo karo metu Sovietų Sąjungos (SSRS) turėtą galią. Dar daugiau – šie 13 punktų beveik identiškai atkartoja tą dramatišką toną, kuriuo XX a. 7-ąjį, 8-ąjį, 9-ąjį dešimtmečiais SSRS kalbėdavo apie savo, kaip bene vienintelio „taikos balandžio“ vaidmenį pasaulyje.

Būtina akcentuoti ir tai, kad palyginti su ankstesne doktrina, naujojoje jau įtvirtinama sąvoka, jog NATO vis didina savo vykdomų tarptautinių operacijų skaičių, taip „pažeisdama tarptautinę teisę“. Kartu pažymima, jog vieno didelio karo prieš Rusiją grėsmė mažėja, tačiau bendra grėsmių ir pavojų Kremliaus saugumui tendencija auga. Minėtais pavojais pirmiausia įvardinti regioninis nestabilumas (pvz., Afganistanas – suprask, jog būtent NATO sukėlė šioje iki tol „taikioje“ šalyje chaosą) ir „įvairių sukarintų grupuočių buvimas kaimyninėse Rusijai valstybėse“. Pastarasis pavojus dešifruojamas taip: pastarosios grupuotės yra pasirengusios bet kada surengti gretimose šalyse perversmus, nušalinti nuo valdžios legitimius politinius režimus ir paversti tas šalis Rusijai priešiškomis valstybėmis.

Galima sakyti – puikus metų senumo Euromaidano įvykių atpasakojimas, siekiant legitimizuoti Rusijos inspiruotą karą pietryčių Ukrainoje.

2014 m. doktrinoje taip pat įtvirtinama, jog Rusija turi teisę jėga reaguoti tiek į karines, tiek ir politines grėsmes savo saugumui. Tai akivaizdžiai reiškia, kad bet koks politinis Kremliaus manevras, bent jau regioniniu lygiu, gali būti remiamas karine Rusijos galia. O branduolinis arsenalas, kaip pabrėžiama minėtame dokumente, išlieka grynai gynybinio pobūdžio ir gali būti panaudotas kaip atsakas į branduolines arba konvencines atakas prieš Rusiją, jei yra iškilusi grėsmė šalies egzistencijai.

Pastarasis teiginys, anot Vakarų analitikų, yra ypač svarbus, nes Kremlius numato branduolinio atsako galimybę ir konvencinio karo atveju, o tai reiškia iš esmės naują agresyvų galių žaidimo su NATO žingsnį.

Informacinės operacijos ir propaganda – ypač svarbus elementas „ginant“ Kremliaus interesus užsienio teritorijose.

Informacinis ir politinis karas

Dar vienas esminis skirtumas, įžiūrimas paskubomis parengtoje ir patvirtintoje 2014 m. doktrinoje, – gerokai didesnis Kremliaus dėmesys informacinėms operacijoms. Visų pirma toms, kurios yra orientuotos į „vidaus rinką“, t. y. daugiamiljoninę šalies publiką, turinčią įtikėti savo lyderio bei valdančiojo režimo teisėtumu ir teisumu.

Atsižvelgiant į šį aspektą, šiuolaikiniai kariniai konfliktai doktrinoje apibūdinami kaip „visapusiškas karinės, taip pat politinės, ekonominės, informacinės galios bei kitų nekarinių priemonių naudojimas, kartu kurstant gyventojų protestus bei pasitelkiant specialiųjų operacijų pajėgas“.

Akivaizdu, jog būtent šis „kokteilis“ buvo naudojamas Ukrainoje pradedant netgi ne Krymo aneksija, o Euromaidanu. Tolimesnis karo permetimas į Donbasą yra tik logiška įvykių seka, kai tam tikrus karinius veiksmus, kuriuos vykdo „kažkokie separatistai“, atitinkamai dubliuoja specialiųjų tarnybų, pvz., GRU (Vyriausioji žvalgybos vadyba) bei specialiųjų operacijų pajėgų veikla.

Beje, būtent GRU šiame kontekste nusipelno ypatingo dėmesio. Galima sakyti, kad iki 2013 m. šiai SSRS karinės žvalgybos tradicijas bei pavadinimą išlaikiusiai organizacijai nelabai kaip sekėsi. Pvz., GRU turėjo perleisti operacinius rusiškojo „specnazo“ kontrolės svertus reguliariosios kariuomenės vadovybei, o Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo laikotarpiu (2008–2012 m.) neteko net 80 iš 100 generolų. Tačiau per pastaruosius pusantrų metų, kai tapo aišku, kad 2010 m. Rusijos karinė doktrina bus keičiama kur kas agresyvesniu dokumentu, o popieriuje išdėstytos nuostatos bus perkeliamos į realių veiksmų lauką, GRU galia sugrįžo į buvusį lygį: smarkiai išaugo šios organizacijos veikla užsienyje, jos žinion ir pavaldumui vėl buvo priskirtas „specnazas“. Pastarasis, beje, taip pat užsiaugino raumenis: jam buvo priskirtos dvi papildomos brigados, o bendras karių skaičius išaugo iki 15 000–17 000.

Dar kiek anksčiau, atsižvelgiant į būsimojo „visapusiško“ ar, kaip dabar sakoma, hibridinio karo iššūkius, GRU numatė ir pagal sovietinio oro desanto tradicijas paruošto „specnazo“ perkvalifikavimą į vakarietiškus standartus atitinkančias specialiąsias pajėgas. Todėl 2010 m. Rusijoje buvo įsteigta tai, kas Vakaruose buvo pavadinta KSO (angl. Special Operations Command). Dabar Kremliaus KSO sudaro 346-oji nepriklausoma „specnazo“ brigada (dislokuota Prochladnojė gyvenvietėje), Sraigtasparnių atakos ir transporto eskadronas (dislokuotas Toržoke) ir aviacijos transporto eskadronas (dislokuotas Tverėje-Migalove). Operacinis KSO centras yra Solnečnogorske.

Kaip humoristinėje dainoje: „Mūsų maistas – sėmkės ir arbata, mūsų rūbai – skarmalai ir vata“.

Operacinį pasirengimo lygį KSO pasiekė 2013 m., na, o jų „debiutą“ matėme 2014 m. aneksuojant Krymą. Taip, taip – KSO tai tie patys „žalieji žmogeliukai“.

2014 m. Kremliaus karinėje doktrinoje KSO vaidmuo apibūdinamas kaip „išplečiantis Rusijos galimybes vykdyti tikslias karines-politines operacijas“.

Kiti minėtojo dokumento aspektai pasižymi labiau gynybiniu tonu, kuris skamba kaip tam tikras aliarmo signalas. Pastaruoju perspėjama, jog vadinamasis Arabų pavasaris, Rožių revoliucija Gruzijoje (2003 m.), Oranžinė revoliucija Ukrainoje (2005 m.), politiniai neramumai Rusijai ištikimame Kirgizstane (2005 m.) buvo ne kas kita, kaip Vakarų inspiruotos akcijos pakirsti regioninei ir globaliai Rusijos įtakai. Nekyla jokių abejonių, kad korupcinio Viktoro Janukovyčiaus režimo nuvertimas 2014 m. Kijeve buvo tik papildoma dozė žibalo į kruopščiai rusiškosios propagandos kūrenamą laužą, nes tai tarsi turėjo įrodyti Rusijos visuomenei, kad jos lyderio įžvalgos ir retorika yra tiesiog pranašiškai teisinga.

Toks visažinio vado kulto įtvirtinimas strateginiame valstybės dokumente reiškia, jog Rusijos valdžia atriša sau rankas laisvai disponuoti kariuomene šalies viduje, pvz., „riaušėms malšinti“. Taip pat galima be jokių skrupulų kriminalizuoti visas opozicijos egzistuojančiai valdžiai apraiškas. Na, o kaip rodo praktika, tokie postulatai kariuomenei atveria kelius į gretimų valstybių suverenią teritoriją.

Specifinis naujosios Rusijos karinės doktrinos aspektas – dėmesys tolimesniam jaunimo motyvavimui tarnauti armijoje. Dėl gigantiškos propagandos praėjusiais metais vadinamųjų kontraktininkų gretas sudarė jau 295 000 karių, nors dar 2013 m. jų buvo 186 000. Tiesa, kaip tie žmonės yra „motyvuojami“ pasirašyti kontraktus tarnybai „šlovingojoje armijoje“, puikiai išaiškėja iš rusų belaisvių Ukrainoje apklausų. Jau nekalbant apie tai, kad viena iš kontraktininko sąlygų, jei jis išsiunčiamas „atostogų“ į Donbasą, gali būti ir grįžimas iš ten vadinamuoju Gruz 200 pavidalu. Tačiau reikia sutikti, kad tiek anksčiau, tiek ir dabar, Rusijai nepaisant jokių aukų, jos karinėse doktrinose dominuoja kiekybė, perauganti į gigantomaniją. Pagal naująjį dokumentą, iki 2017 m. armijoje turi būti 499 000 kontraktininkų, neskaitant šaukiamojo amžiaus jaunuolių, tebevadinamų „duchais“.

Taigi nepamiršta skambioji raudonojo generolo Žukovo II pasaulinio karo metu ištarta frazė, kuria buvo apibūdinti milijoniniai Raudonosios armijos nuostoliai: „Tegul dvesia, mūsų bobos dar prigimdys.“

Propagandinis kokteilis Donbaso separatistams: visi istoriniai ingredientai vienoje „košėje“.

Potekstės

Iš esmės daugelio Vakarų apie karybą rašančių leidinių apžvalgininkai ir analitikai sutinka, jog naujoji Rusijos karinė doktrina tiesiog įprasmina jau vykdomas ginkluotųjų pajėgų reformas, užtikrina jų tęstinumą bei formalizuoja tam tikrus naujo „visapusiško“ karo operacinius ypatumus. Tačiau, kita vertus, ji pasižymi gerokai radikalesne retorika, ypač tose srityse, kurios nukreiptos prieš Vakarus ir konkrečiai NATO.

Apibendrinant, pažymėtini aspektai, leisiantys prognozuoti Kremliaus elgesį bent jau keletą artimiausių metų:

• Naujoji doktrina nurodo aiškų režimo pasiryžimą ir toliau tęsti savo armijos modernizavimą nepaisant šalį apėmusios ekonominės krizės. Vien tik šiems metams numatoma padidinti gynybos biudžetą 20 proc. palyginti su 2014 metais. Be to, vadinamoji valstybinė ginkluotės programa, apimanti karo pramonei skirtus mokslinius tyrimus, pačią jos (ginkluotės) gamybą, remontą ir t. t., yra apsaugota nuo bet kokių galimų finansavimo mažinimų bent jau 2015 m., per kuriuos „gintis“ besirengiančiai armijai turi būti parūpinta nuo 70 iki 100 lėktuvų, 120 sraigtasparnių, 30 laivų (įskaitant ir povandeninius) bei apie 600 šarvuočių.

• Aptariamasis dokumentas galutinai įtvirtino KSO, taip pat Arkties operacinių pajėgų statusą rusų armijoje bei numatė planus jau šiemet sukurti aerokosmines pajėgas, sujungiant dabartines oro ir aerokosminės gynybos pajėgas.

• Jei 2010 m. doktrina tokias grėsmes kaip nedraugiškų politinių režimų atsiradimas prie Rusijos sienų ar NATO galios didėjimas tik numatė, tai 2014 m. dokumente jos jau konstatuojamos kaip egzistuojančios.

• Šiuo žingsniu Kremlius akivaizdžiai siekė legitimizuoti karinės jėgos panaudojimą siekiant savųjų politinių tikslų. Karas Ukrainoje yra pats tikriausias to įrodymas.

• Ir svarbiausia. 2014 m. Rusijos karinė doktrina nubrėžė kategoriškai priešišką takoskyrą tarp Kremliaus ir Vakarų, pastaruosius be užuolankų įvardydama savo šalies priešu, pabrėždama, jog būtent Vakarų siekis dominuoti pasaulinėje politikoje pasaulį daro pavojinga vieta Rusijai egzistuoti.

Parengė Darius Varanavičius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"