TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Rytų Ukraina: nei karas, nei taika

2015 05 14 6:00
Pastarosiomis savaitėmis sparčiai artėjama prie naujo aktyvaus karinio konflikto etapo. Reuters/Scanpix nuotrauka

Apibūdinti tai, kas dabar vyksta Rytų Ukrainoje, – sudėtingas uždavinys. Karas iš esmės perėjo į lėtinę stadiją. Situacija regione išsamiai aptariama politikos mokslų daktaro Viktoro Denisenkos straipsnyje, kurį publikavo geopolitika.lt.

Kalbama apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tačiau tas kalbėjimas yra tylus ir labai atsargus, nes kiekvieną dieną konflikto zonoje vyksta susišaudymai, tebežūsta žmonės. Esminis klausimas – ar esama situacija tenkina konflikto dalyvius: Ukrainą, vadinamuosius separatistus ir Rusiją?

Taikai nepakanka motyvų

Nuo pat konflikto Rytų Ukrainoje pradžios buvo prognozuojama, kad jis gali tapti dar vienu įšaldytu konfliktu posovietinėje erdvėje, ilgiems metams paversiančiu Donbasą pilkąja zona. Tai būtų stiprus smūgis Kijevui: teritorinės problemos silpnina valstybę, tampa nuolatinės įtampos ir grėsmės šalies saugumui šaltiniu. Be to, apriboja jos galimybes siekti narystės Europos Sąjungoje bei NATO. O šito iš esmės ir siekia Rusija. Taigi, įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainoje yra kaip tvirtas geopolitinis antkaklis valstybei. Žiūrint iš tokio taško, Maskva turėtų būti patenkinta susiklosčiusia padėtimi, tačiau yra vienas „bet“.

Kremlius nori, kad pilkoji Donbaso teritorija įeitų į Ukrainos ekonomikos balansą, t. y. kad Kijevas prisiimtų finansinę atsakomybę už šios erdvės gyvavimą. Tačiau Ukrainos valdžia nenori mokėti už nekontroliuojamą teritoriją. Suprantama, be finansinės paramos sugriautas regionas negalės funkcionuoti, o pirmiausia nesugebės veikti vadinamųjų separatistų valdžia. Kitų įšaldytų konfliktų praktika rodo, kad tokių teritorijų egzistavimą palaiko parama iš šalies. Galbūt palaikydama pseudoseparatistinę avantiūrą Rytų Ukrainoje Rusija manė, kad susidoros su naujų pilkųjų zonų finansavimu, tačiau dėl šios agresijos įvestos ekonominės sankcijos ir kritusios naftos kainos verčia Kremlių atidžiau skaičiuoti savo pinigus. Galiausiai, dabar jis išlaiko ne tik Abchaziją, Pietų Osetiją ir Padniestrę, bet ir nuo tos pačios Ukrainos atplėštą Krymą.

Kitas klausimas – ar taikos nori ir patys separatistai? Pasak buvusių kovotojų liudijimų, vadinamose „liaudies respublikose“ yra susiformavę kriminaliniai režimai. Į konflikto regioną suvažiavo nemažai „laimės ieškotojų“, kuriems labai patinka sukarinta anarchija, suteikianti galią bet kam, kas turi rankose automatą. Taikos procesas reikštų tokios anarchijos pabaigą.

Tačiau čia pat atsiranda nemažai probleminių aspektų – klausimai pirmiausia susiję su tuo, ar vietinių „liaudies respublikų“ „valdžiai“ pavyktų nuginkluoti nekontroliuojamas kriminalines pajėgas. Ar Rusija norėtų, kad tokią patirtį ar žudymo įpročius įgiję arba atnaujinę jos piliečiai grįžtų namo? Taip pat, kaip minėta, neaišku, kas prisiims finansinius įsipareigojimus už teritorijas taikos atveju, nes kol vyksta karas, Maskva vienaip ar kitaip priversta investuoti į savo globojamus pseudoseparatistus, tačiau, įsitvirtinus taikai, gali sumažinti ar net nutraukti finansavimą.

Visa tai rodo, kad, deja, stimulų karui yra daugiau nei priežasčių taikai. Apie tai, kad įmanomas naujas karinės eskalacijos laikotarpis, byloja ir naujienos iš konflikto zonos.

Sunkioji technika grįžta į pozicijas

Yra daug liudijimų, kurie leidžia teigti, kad Rytų Ukrainos konflikto zonoje taikos nėra. Ukrainos informacinis portalas inforesist.org beveik kiekvieną dieną pateikia ukrainiečių pozicijų apšaudymų suvestinę. Situacija bet kurią akimirką gali įkaisti ir pereiti į aktyvių susirėmimų stadiją.

Nuo Maskvos agresijos besiginančios Ukrainos prezidentas Petro Porošenka savaitgalį prisiminė kitą, prieš 70 metų pasibaigusį karą. / AFP/Scanpix nuotrauka

Kad susitarimo dėl ugnies nutraukimo nesilaikoma, kalba ir separatistai. Jie, suprantama, viskuo kaltina ukrainiečius. Prisidengdami neva Ukrainos pajėgų vykdomomis provokacijomis, jie pradėjo grąžinti į ankstesnes pozicijas sunkiąją ginkluotę (tai yra tiesioginis Minsko susitarimų pažeidimas). Apie ginkluotės grąžinimą į pozicijas pareiškė „Donecko liaudies respublikos“ vadovas Aleksandras Zacharčenka.

Fiksuojama ir naujų antiteroristinės operacijos pajėgų susirėmimų su separatistų kovotojais. Atrodo, kad artimiausiu metu teks kalbėti apie naują aktyvų karinio konflikto etapą. Prie tokios situacijos dabar artėjama gana sparčiai.

Karas persikels į Rusiją?

Karinis konfliktas Rytų Ukrainoje gali turėti ir netikėtų pasekmių. Ne paslaptis, kad tiek Krymo aneksija, tiek pseudoseparatizmo proveržis Ukrainos rytuose buvo naudojami Rusijoje aklai patriotinei mobilizacijai, visuomenės suvienijimo aplink Kremlių (tariamos grėsmės vadinamajam rusų pasauliui akivaizdoje) reikmėms. Tačiau tęsiantis konfliktui jo propagandinis potencialas senka.

Gali būti, kad naujas aktyvios konfrontacijos pliūpsnis sugebės kuriam laikui atgaivinti ir mobilizacinį šio konflikto potencialą (tačiau reikia nepamiršti, kad karas mobilizuoja ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos visuomenę, kuri mato ne tariamą, bet realią grėsmę). Kita vertus, konfliktas reikalauja finansinių išteklių, kurių Maskvai pradeda trūkti. Suprantama, Kijevo finansinis pajėgumas yra menkesnis nei Kremliaus, tačiau Ukraina tiesiog negali nuleisti rankų ir pasiduoti, o Maskva, visada deklaravusi neprisidedanti prie šio konflikto, reikalui esant turi galimybių dairytis atsitraukimo kelių.

Tačiau pasitraukimas iš konflikto Rytų Ukrainoje gali nuvilti mobilizuotą Rusijos visuomenę, grąžinti į dėmesio centrą vidines Rusijos problemas. Maskvai to nereikia. Šią problemą provokuojančiame straipsnyje „Rytoj buvo karas“ nagrinėja rusų žurnalistas Olegas Kašinas. Jo teigimu, konfliktas Donbase jau neturi potencialo įaudrinti Rusijos visuomenę, kuriai dabar būtinai reikia karo (nes jis tapo tam tikru narkotiku). Atsižvelgdamas į tai, O. Kašinas prognozuoja naują karą, tačiau jau pačioje Rusijoje, kur taikiniu gali tapti Čečėnija. Daryti tokias prognozes O. Kašinui leidžia neseniai nuskambėję Ramzano Kadyrovo pareiškimai, kad jis leido savo jėgos struktūrų atstovams šaudyti į federalinių (ir kitų regionų) jėgos struktūrų atstovus tuo atveju, jeigu jie vykdo operacijas Čečėnijos teritorijoje be suderinimo su Groznu, t. y. su juo pačiu.

Žinoma, galima diskutuoti, ar Kremlius norės perkelti karą į savo teritoriją siekdamas politinės mobilizacijos bei kitų galimų tikslų, pavyzdžiui, R. Kadyrovo nustūmimo nuo valdžios ir tikros federalinės kontrolės Čečėnijos teritorijoje atkūrimo. Viena vertus, tokios prognozės skamba gana netikėtai, bet jose įmanoma atrasti ir racionalų grūdą. Tuo atveju bent jau turės užsiėmimo Rusijos piliečiai, kurie kaip samdiniai važiavo į Donbasą ir įgijo ten atitinkamos patirties.

Bet kuriuo atveju čia dėmesio verta O. Kašino mintis, kad Rusijai – jos valdžiai ir visuomenei – reikia karo. Lygiai taip pat karo reikia ir vadinamiesiems separatistams Donbase, nes karas yra jų gyvenimo būdas. Esant tokiai situacijai Kijevas irgi neturi kur trauktis. Šis užburtas ratas verčia su nerimu laukti karinės konfrontacijos Rytų Ukrainoje paaštrėjimo arba net naujų karštųjų taškų atsiradimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"