TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Sakralumas šiuolaikinės Rusijos politikoje

2015 06 03 6:00
Pergalės diena Rusijoje - svarbiausia valstybinė šventė. Reuters/Scanpix nuotrauka

Sakralumo, arba šventumo, ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame diskurse, gali kelti tam tikrą nuostabą. Šio reiškinio šaknys ir funkcijos šiandieninės Rusijos politikoje aptariamos Viktoro Denisenkos straipsnyje, kurį publikavo portalas geopolitika.lt.

Šiuolaikinėje politikoje sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžią suteikia Dievas.

Sakralus – vadinasi, neliečiamas

Sakralumo terminą politiniame lauke Rusija gaivino gana nuosekliai. Pirmą postūmį šiam ėjimui iš esmės suteikė politinė Rusijos trauma, susijusi su pirmojo prezidento Boriso Jelcino įvaizdžiu paskutiniais jo valdymo metais. Silpstantis, pasiligojęs B. Jelcinas tapo nemažos Rusijos žiniasklaidos dalies pašaipos objektu. Valdžia buvo smarkiai kritikuojama, pasitikėjimas ja labai smuko. Taip pat abejota jos priimamų politinių sprendimų tikslingumu ir teisingumu.

Rusija skaudžiai išgyveno pirmąjį Čečėnijos karą: armija neteko daug kariškių, kariuomenė nesugebėjo palaužti Čečėnijos kovotojų, pralaimėta kova informaciniame fronte ir pan. Iš visų šių elementų vėliau buvo formuojamas Rusijos viešajame diskurse įsitvirtinęs įsivaizdavimas apie praeito amžiaus dešimtąjį dešimtmetį kaip apie nelemtą, nesąžiningai veiklai naudotą arba veltui prarastą laiką.

Kiek vėliau Rusijos valdžios pareigūnai pamėgo akcentuoti negandas, kurios kamavo valstybę pirmąjį dešimtmetį po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir pozicionuoti Vladimirą Putiną kaip Rusijos gelbėtoją arba išganytoją. Pavyzdžiui, pagrindiniu Kremliaus ideologu ir net pilkuoju kardinolu vadinamas Vladislavas Surkovas dar 2007 metais parašė naujausiosios Rusijos istorijos vadovėlį, kuriame įtvirtino būtent tokį dviejų pastarųjų dešimtmečių istorijos variantą.

Panašiu metu atsirado ir mintis, kad Rusijos valdžiai reikia grąžinti sakralumą, kuris pirmiausia reikštų, jog valdžia neturi ir negali būti kritikuojama. Šią mintį bandoma įtvirtinti Rusijos visuomenės sąmonėje. „Aš manau, kad valstybės vadovo atvaizdas yra toks pat valdžios simbolis kaip herbas ir vėliava“, – tai citata iš prieš pusantrų metų pasirodžiusio „Komsomolskaja pravda“ laikraščio žurnalistės Uljanos Skoibedos straipsnio. Verta pateikti dar kelias charakteringas citatas iš šio teksto: „Valdžia yra sakrali: tai kertinis mūsų pasaulio akmuo. Viršininko klauso tiesiog todėl, kad jis yra viršininkas.“ Čia pat teigiama, kad „tėvų, keikiančių valdžią, išauga blogi vaikai, kurie negerbia vyresniųjų ir dažnai neranda sau vietos egzistuojančioje sistemoje“. Šis straipsnis labai tiksliai atspindi esmines naujosios Rusijos ideologijos nuostatas. Pagal jas valdžia yra sakrali, o tai reiškia, jog ji – neliečiama.

Sakralumo, o tiksliau – šios temos panaudojimo politinės komunikacijos reikmėms, pėdsakų galima nesunkiai aptikti ir pastarojo meto įvykiuose. Pavyzdžiui, praeitų metų pabaigoje savo pranešime Federaliniam Susirinkimui V. Putinas akcentavo sakralinę Krymo reikšmę Rusijai, ir tai, matyt, jo manymu, visiškai pateisina šio pusiasalio užgrobimą.

Šventoji Pergalė

Sakralumo diskursas leidžia suprasti ir Pergalės dienos reikšmę dabartinei Rusijos politinei sistemai. Ši šventė dar sovietmečiu tapo svarbiu valstybiniu ritualu, tačiau modernios Rusijos istorijoje būtent V. Putino eroje ji vis labiau pradėjo tolti nuo istorinės savo esmės, virto centrine valstybinės ideologijos ašimi.

Išaukštinus Pergalės dieną, kaip pagrindinę valstybinę šventę, į vieną istorinį ir politinį diskursą sujungiamos dvi istorinės epochos - sovietmetis ir šiuolaikinė Rusija. Šiandien tai yra sterili, grynai paradinė šventė, be jokių kritinių vertinimų, refleksijos, pamąstymų apie sudėtingus istorijos vingius.

Pergalės dienos sakralumas leidžia formuoti aplink ją ir kitus naratyvus, kurie ilgainiui gali būti adaptuoti ir oficialiame politiniame pasakojime. Vienu tokiu naratyvu neseniai „pradžiugino“ didelis svajotojas ir Rusijos mesianizmo bei imperializmo ideologas Aleksandras Prochanovas. Remdamasis Pergalės naratyvu jis suformulavo visos naujos religijos – „mistinio stalinizmo“ – koncepciją. Joje Stalinas suvokiamas kaip visos Europos gelbėtojas (išganytojas), o visi jo darbai pateisinami kaip turintys sakralinę, mistinę reikšmę ir vedantys prie vieno tikslo – Pergalės prieš nacių Vokietiją.

A. Prochanovas, kaip jam įprasta, meistriškai manipuliuoja skirtingomis sąvokomis, sulipdydamas keistą ideologinį darinį: „Visi žuvusieji šiame kare krito ne vien už Tėvynę, ne vien už gimtąjį slenkstį, ne vien už Rusijos istoriją – jie krito už aukščiausias rojaus prasmes. Krito už tas prasmes, kurias buvo bandoma atimti iš žmonijos, pakeisti jas pragaro prasmėmis. Šių didvyrių ir kankinių šventumas prilygsta ne tik jų raudonajai epochai, ne tik raudonajam mesianizmui, bet ir krikščioniškajam, dieviškajam šventumui.“

Prasibrauti pro aistringą A. Prochanovo teksto struktūrą ne visada lengva, tačiau šis autorius, nors ir balansuodamas ties marginalumo riba, kartais neblogai atspindi minčių vingius, į kuriuos orientuota dabartinė Rusijos ideologija. Paradoksaliai atrodantis sovietinės epochos sąvokų sujungimas su toje epochoje kvestionuotomis religinėmis nuostatomis iš tikrųjų koreliuoja su oficialiu dabartinės Rusijos požiūriu į istoriją, kuriame Rusijos Federacija susilieja su Sovietų Sąjunga, Stačiatikių bažnyčia suartėja su valdžia, o nepatogūs klausimai tiek dėl komunizmo ideologijos, tiek dėl masinių represijų arba tiesiog išgaruoja, arba interpretuojami dominuojančio naratyvo naudai (pavyzdžiui, represijos – kaip būtina šventa auka Pergalės labui).

Maskvos ideologų konstruojamas modernus Pergalės naratyvas yra susijęs ne su istorine atmintimi, o su ideologiniais nūdienos uždaviniais: Rusijos visuomenės mobilizacija geopolitinėms Kremliaus avantiūroms palaikyti, šalies „savo kelio“ konceptui aiškinti ir panašiems, labiau su tikėjimu, o ne su logika susijusiems dalykams.

Per karo prizmę

Sakralumo koncepcijų plėtojimas politiniame lauke kenkia pirmiausia pačiai Rusijai, jos visuomenei. Valdžios sakralumas reiškia, kad aukščiausios vadovybės sprendimai nekvestionuojami, jie yra aukščiau už kritiką. Tai taip pat kuria prielaidas tolesniam demokratinių principų naikinimui: jeigu valdžia yra sakrali, tai nesunku mistifikuoti ir jos formavimą, atimti plačiajai visuomenei galimybę daryti tam įtaką (šis procesas Rusijoje jau prasidėjo).

Kitas pavojus yra susijęs su tuo, kad paverčiant Pergalę „religija“, o Pergalės dieną – religine švente ir orientyru programuojama ir tolesnė Rusijos politinė raida. Pergalės absoliutinimas reiškia, kad reikia naujų pergalių, tik jos įprasmins taip orientuotos visuomenės gyvenimą. Kitaip sakant – reikia naujų karų, nes be jų negali būti ir pergalių. Tai jau daro pastebimą neigiamą įtaką masinei visuomenės sąmonei. Per karo sampratą pradedama interpretuoti viską – nuo sporto varžybų iki „Eurovizijos“ dainų konkurso (rusiškojo interneto socialiniai tinklai prisipildė grasinimų Lietuvai, kai ji šiame konkurse neskyrė Rusijos atlikėjai nė vieno balo).

Iš viso to galima būtų tiesiog pasijuokti, tačiau nepavyksta, nes Kremlius nevengia bandymų įgyvendinti savo beprotiškas svajones. Jų realizavimas išsiveržia ir už Rusijos Federacijos sienų – tai mes ir matome Ukrainoje. Todėl valdžios Maskvoje sakralizavimas paprastų rusų sąmonėje tampa, deja, ne vien Rusijos, bet ir viso regiono problema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"