TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Savotiški žmonės

2011 07 28 0:00
Kuri lėkštė nusvers - teisių ar pareigų?
LŽ archyvo nuotrauka

Kaip reikia vertinti tokią mintį, kad įmonės turi tokias pačias teises kaip ir paprasti žmonės. Apie tai bando svarstyti Londono savaitraštis "The Economist". Ši mintis tapo dar aktualesnė respublikonams ir demokratams nerandant kompromiso dėl valstybės skolinimosi ribų išplėtimo. Respublikonai iš visų jėgų priešinasi Baracko Obamos pasiūlymui didinti mokesčius turtingiausiems šalies piliečiams ir verslo grupėms.

Praėjusiais metais JAV Aukščiausiasis Teismas priėmė du svarbius nutarimus dėl pagrindinės korporacijų teisės idėjos, kad įmonės yra juridiniai asmenys. Deja, abu šie nutarimai vienas kitam prieštarauja. 2010 metais "Citizens United" byloje teismas nurodė, kad Konstitucijos 1-oji pataisa užtikrina įmonėms tokias pačias teises kaip ir fiziniams asmenims. Vadinasi, jos turi tokią pačią teisę kaip ir paskiri asmenys reklama daryti įtaką politinėms kampanijoms. Tačiau šių metų kovo mėnesį nagrinėdamas bylą, susijusią su telekomunikacijų bendrove AT&T, teismas nutarė, kad įmonė neturi teisės į asmeninį privatumą.

Teisinė metafora, kad įmonės prilyginamos žmonėms, gyvybiškai svarbi kapitalizmui. Tai labai palengvina teisinius ginčus: įmonės gali elgtis kaip individai, kai kalbama apie nekilnojamojo turto valdymą ir sutarčių sudarymą. Duke'o universiteto atstovas Timuras Kuranas teigia, kad įmonėms suteikta asmens teisė iš esmės paaiškina, kodėl XVI amžiuje Vakarai taip smarkiai išsiveržė į priekį, palyginti su musulmonų pasauliu. Pastarajame verslas tebuvo laikina aglomeracija. Jis žlugdavo, jei kuris partneris mirdavo arba pasitraukdavo. Teisinis suasmeninimas leido Vakarų įmonėms tapti ilgaamžėms.

Požiūris į įmones kaip į žmones pasidarė dar svarbesnis plėtojantis kapitalizmui. Iki XIX amžiaus vidurio įmonių (priešingai nei bendrijų) veiklą reguliavo korporacijų chartijos, griežtai apibrėžusios įmonių veiklos ribas. Tačiau reformatoriai pateikė mintį, kad bendrovės, kaip ir žmonės, turi pačios būti savo sielos šeimininkės. Jos buvo išlaisvintos iš suvaržymų. Išlaisvinimo rezultatas - energijos proveržis: Vakarų įmonės žaibiškai paspartino pramonės revoliuciją ir padėjo pagrindus susikrauti milžiniškus turtus.

Taip Amerikos teisinė sistema buvo priversta daugiau ir išsamiau nei kitų valstybių teismai gvildenti korporacijų suasmeninimo reikšmę, nes šios šalies Konstitucijoje labai specifiškai apibrėžiamos žmogaus teisės. Be to, dažniausiai JAV Aukščiausiasis Teismas laisvai praplėsdavo tikrų žmonių, iš kūno ir kraujo, teises į dirbtinai sudaromus junginius (įskaitant profesines sąjungas, įmonių darbuotojus ir korporacijas). Štai 1886 metais teismas byloje "Bendrovė "Santa Clara County" prieš "Southern Pacific Railroad" nustatė, kad įmonės gali naudotis Konstitucijos 14-osios pataisos protekcijomis (įskaitant teisinį procesą ir teisinę lygybę prieš įstatymą).

Tačiau tokie dirbtiniai junginiai visuomet skatindavo ir neramumus. Kilo klausimas, ar jie nepasinaudos kolektyvine galia trypiant paprastus žmones? Ar jie nepasinaudos paprastų žmonių teisėmis neprisiimdami jokios atsakomybės? Pirmiausia tuo susirūpino Didžioji Britanija. XVII amžiuje teisininkas seras Edwardas Coke'as pareiškė, kad "jie (t. y. žmonių sudaryti junginiai) negali nei padaryti išdavystės, nei būti paskelbti už įstatymo ribų, nei ekskomunikuoti, nes jie neturi sielos". Prieštaravimai dar labiau sustiprėjo, kai įmonės neprivalėjo laikytis chartijų reikalavimų, o Aukščiausiasis Teismas sustiprino jų teises.

Net kai kurie korporacijų kritikai savo tikslams pasinaudojo korporacijų suasmeninimo idėja. Teisės akademikas Joelas Bakanas parašė knygą "Korporacija" ("The Corporation"), pagal ją buvo sukurtas ir to paties pavadinimo filmas. Joje teigiama, kad jeigu įmonės yra žmonės, tai tada jie ypač disfunkciniai ir neatsakingi asmenys. Filme psichiatras net aiškina, kad įmonės turi visas psichopato savybes: jos visiškai nelinkusios paisyti kitų jausmų, negeba palaikyti santykių, yra apimtos pinigų ir galios manijos.

Žinoma, tai perdėta retorika, tačiau nereikia būti radikalu, kad imtum nerimauti dėl galinčių amžinai gyvuoti ir turėti nuosavybės daugelyje šalių įmonių galios. Kažkodėl nepopuliaru klausti, kodėl įmonių suasmeninimo idėja vienakryptė? Jeigu jos mėgaujasi tokiomis pačiomis teisėmis kaip realūs žmonės, kodėl jos neturi vykdyti ir tų pačių pareigų? Tad ar konservatyvioji Aukščiausiojo Teismo dauguma neišsikas pati sau duobės, remdama argumentus žmonių, teigiančių, kad įmonės turi moralinę pareigą siekti ne tik verslo, bet ir socialinių tikslų.

Teismas jaučia, kad darant tokias analogijas galima nueiti per toli. Tad jis uždraudė įmonėms naudotis Konstitucijos 5-ąja pataisa (dėl parodymų prieš save), apribojo jų teisę skirti politines dotacijas, t. y. uždraudė tiesiogiai aukoti pavieniams kandidatams. Vykstant AT&T bylai, vyriausiasis teisėjas Johnas Robertsas negailėjo jėgų norėdamas įtikinti, kad "asmeninis" yra tik būdvardinė "asmens" forma, ir aiškindamas, kad įmonės vadovas, uždavęs finansų direktoriui asmeninį klausimą, tikriausiai domisi ne įmonės balansu. Iš tiesų žodis "asmeninis" dažnai vartojamas kaip "korporacijos" priešingybė. Tačiau visi tokie išvedžiojimai, užuot praskaidrinę padėtį, sukelia tik dar daugiau sąmyšio.

Būtų daug naudingiau, jeigu Aukščiausiasis Teismas (ir visa korporacijų teisė) nustatytų aiškų principą, leidžiantį lyginti realius ir "dirbtinius" žmones: įmonės turi būti laikomos asmenimis tik kol tai tikslinga. Įmonės turi turėti teisę pasirašyti sutartis kaip ir konkretūs asmenys, tačiau neturi būti laikoma, kad jos patiria tokias žmogiškas emocijas kaip gėda ir saviraiškos poreikis. Taigi jos, kitaip nei piliečiai, neturi turėti teisių į privatumą ir politinę laisvę. Joms turi būti suteikiama tiek konfidencialumo ir politinio dalyvavimo teisių, įskaitant leidimą dalyvauti viešose diskusijose dėl verslo reguliavimo, kad jos galėtų veiksmingai funkcionuoti. Įmonės, o tiksliau jų vadovai ir savininkai, turėtų palaikyti tokius suvaržymus: bet kokios būsimos suasmenintų įmonių teisės anksčiau ar vėliau bus derinamos su atitinkamomis varginančiomis pareigomis.

 

Parengė KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"