TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Sėdime ant vulkanų

2011 05 28 0:00

Islandijos ugnikalniai nepradėjo dažniau veržtis - tik reaktyviniai lėktuvai ėmė masiškai skraidyti. Šie laineriai skrenda labai aukštai, būtent ten, kur susitelkia vulkanų pelenai. Pernai jie porai savaičių buvo paralyžiavę pasaulio aviaciją, šiemet proveržis mažesnis, bet vis tiek prezidentui Barackui Obamai teko sutrumpinti vizitą Airijoje.

Islandijos gyventojus ugnikalniai stebina ne daugiau negu lietuvius sniegas gruodį. Saloje - 130 vulkanų, iš jų 18 veikiančių, todėl čia nuolat jaučiamas sieros vandenilio - sugedusio kiaušinio - kvapas. Pati Islandijos sala susidarė iš išsiveržusios vulkanų lavos ir medžiagos, vadinamos pelenais. Ji atsiranda, kai įkaitusi lava susiduria su vandeniu. Islandijoje tai įprasta, nes daugelis katerių yra po ledynais. Ir jūra arti. Vanduo užverda, virsta garais, sudrasko lavą į gabaliukus. Suspausto garo tiek daug, kad jis šauna į aukštybes. Lavos dulkės - tik pusė šimtosios minimetro krislai - pakyla į neregėtą aukštį, suformuoja milžiniškus debesis ir šie, varomi atmosferos jėgų sūkurio, pasuka į Europos šiaurę, arba pietus - priklauso nuo to, koks yra metų laikas.

Kol nebuvo reaktyvinių lėktuvų, tai niekam nerūpėjo. Net nebuvo žinoma, kas kur vyksta ir kodėl.

Vulkaninės revoliucijos ištakos

1783 metais Islandijoje išsiveržė vulkanas Laki. Dulkių debesys uždengė Pietų Europą, pasiekė net Artimuosius Rytus. Laki švirkštė savo galingą srautą 8 mėnesius. Europoje pražuvo derlius ir dalis galvijų. Dėl to labiausiai nukentėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI - prancūzai jam ir karalienei Marijai Antuanetei nukirto galvas. Prasidėjo Didžioji revoliucija. Iš kur prancūzai galėjo žinoti, kodėl jų šalyje kilo badas?

Žiūrėdamas į žydinčias Lietuvos pievas, žalius miškus, žydraakius ežerus, skrisdamas toliau per pasaulį ir matydamas snieguotas kelių kilometrų aukščio kalnų viršūnes, beribius vandenynus - nė nepagalvoji, kad visa tai atsirado tarsi ant kiaušinio lukšto. Tai, ką mes vadiname žemės paviršiumi, - tik plonytis sluoksnis, dengiantis pragariškai karštą ištirpusią uolieną su ištirpusiais metalais. Negana to, šis lydinys dėl jo didumo ir sunkumo yra suspaustas tokios jėgos, kokią žemės paviršiuje nelabai pasieksi.

Panašiai kaip vištos kiaušinis. Įsivaizduokime, kad trynys ir baltymas - ištirpusi karšta masė, o lukštas - Žemės paviršius. Proporcijos tokios pačios. Nesvarbu, kad išgręžiame poros kilometrų gylio šachtas, vis tiek pakrapštome tik lukšto paviršių.

Gyvename ant kiužio

Ir tas lukštas sukiužęs. Geologai puikiai žino, kur eina lūžiai. Vienas - Atlanto viduriu. Tai gana taikus griovys. Gelmės abiejuose jo galuose nuolat išmeta magmą. Tas plyšys-griovys - tarsi prasegtas kelnių ar sijono užtrauktukas. Jo kraštai gan dideliu geologijos požiūriu greičiu (5 centimetrai per metus) slenka į priešingas puses: Amerika - į vakarus, Europa su Afrika - į rytus. Kadaise Europa, Afrika ir abi Amerikos buvo vienas didžiulis žemynas. Bet lūžo pusiau ir plūduriuodamas ėmė slinkti į priešingas puses. Dabar tų atskirų žemynų ir piešinys žemėlapyje, ir geologinės struktūros vienodos. O kada tas "užtrauktukas" iširo, nesunku sužinoti. Paverskite kilometrus, skiriančius Europą nuo Amerikos, centimetrais ir padalykite iš 5. Gausite metus.

Islandija su Jan Mayeno sala - tai matomi to plyšio taškai. Jie karščiausi.

Visa Žemės pluta juda

Tektoninis Afrikos blokas nuolat spaudžia Europą, stumia ją poliaus link. Taip mūsų žemyne atsirado "raukšlių" - Pirėnai, Alpės, Apeninai, Karpatai, Kaukazas. O ten, kur abu tektoniniai blokai susiduria, - vulkanų grandinė. Ji eina per Turkiją, Graikiją ir visą Viduržemio jūros šiaurinį krantą. Grandinė apima tokius galiūnus kaip Etna, Vezuvijus, povandeniniai milžinai Meteoras, Marsilija, Kampo Flegre prie Neapolio, nusiaubęs Santorinio salą Theri. Jo sukeltas cunamis nušlavė visą Mino kultūrą Kretos saloje. Grandinėje yra dar keliasdešimt ugnikalnių.

Ramiojo vandenyno dugne taip pat glūdi panašus "užtrauktukas" kaip Atlante. Jis suformavo Japonijos salyną ir nuolat kamuoja jo gyventojus.

Indijos vandenyno dugno plyšys ne toks reikšmingas.

Retai ir toli vienas nuo kito

Prasiveržimai pro kiužio plyšius labai veiksmingi. Jau mūsų eroje, 79 metais, Vezuvijus taip sąžiningai užklojo pelenais tris romėnų miestus - Pompėją, Herkulanumą ir Stabį, kad jie buvo užmiršti. Žuvo visi gyventojai. Kai prieš 300 metų žmogus tose vietose sumanė išsikasti šulinį, nustėro aptikęs skulptūrų, keramikos gaminių. Prasidėjo kasinėjimai.

Vezuvijaus išsiveržimas buvo palyginti menkas. Jis išmetė ant tų nelaimingųjų miestų "tik" 5 kubinius kilometrus magmos ir pelenų. Šiuo metu ugnikalnio gelmėse jų jau susikaupė 200 kubinių kilometrų.

Taip Žemės gelmės sukelia lukšto paviršiuje dideles nelaimes. Gali pasikeisti klimatas, atslinkti ledynai, išnykti bet kokia gyvybė arba jos rūšis. Taip atsitiko Sumatros saloje prieš 74 tūkst. metų sprogus Tobos ugnikalniui, Taupo vulkanui Naujojoje Zelandijoje - prieš 26,5 tūkst. metų, Dželistoune (JAV) - prieš 640 tūkst. metų. Mūsų epochoje 1825 metais Indonezijoje sprogo Tamboro ugnikalnis. Dėl to Šiaurės pusrutulyje visus metus nebuvo vasaros.

Geresnės planetos neturime

Aprašęs šį siaubą turiu pripažinti, kad mums vis tiek neblogai pasisekė. Gyvename gana tvarkingoje planetoje. Tik turime išmokti seismines ir kitas gamtos nelaimes vertinti iš teisingos perspektyvos.

Tikriausiai manote, kad prieš 50 metų, juolab prieš 100, nelaimių buvo daug mažiau. Tai netiesa. Jų buvo tiek pat. Bet neturėjome televizijos, radijo ir nežinojome, kas vyksta kituose žemynuose bei tolimose salose.

Dabar žiniasklaida dirba išsijuosusi. Pernykštis ir šiųmetis Islandijos vulkanų išsiveržimas, cunamis (anksčiau to žodžio net nežinojome) Japonijoje, Etnos ir Kamčiatkos vulkanų bruzdėjimas, atrodo, lyg vyktų mūsų kieme. Kasdien tai matome TV ekranuose, renkame aukas vaitojantiems žmonėms. Tarsi stichinės nelaimės ėmė verstis viena per kitą.

Antra, vis dar sunkiai suvokiame, kad žmogaus ir kosminis ar geologinis laikas - skirtingi, tarpusavyje nesusiję dalykai. Mums 100 metų daug, nes žmogus retai tiek išgyvena. Geologijai 100 metų - niekai. Žemės tyrinėtojai ir į 1000 metų nežiūri rimtai. Geologiškai per tą akimirką nieko neatsitinka. Nebent kokia upė pakeičia vagą. Todėl žmogus gana ramiai nugyvena savo gyvenimą. Dešimtys, šimtai žmonijos kartų pakeičia viena kitą ir niekas nepatiria rimtesnės nelaimės nei lietinga vasara ar perkūnija sausį. Ir nė neįtaria, kad galbūt tai - gelmių išdaigos.

Tačiau požeminių jėgų žmonės visada instinktyviai bijo. Antikos graikai ir romėnai požemiuose apgyvendino negailestingus dievus - raišą kalvį Hefaistą, Vulkaną, Plutoną. Krikščionys ten buvo įkurdinę pragarą, Liuciferį su velniais, kol Jonas Paulius II paskelbė, kad pragaro nėra.

Laimė, Lietuva - ne seisminėje zonoje, todėl mūsų senolių tikėjimuose nebuvo kreipiama dėmesio į požemius. Kiek žinau, požeminių dievų neturėjome.

P.S. Dėkoju mane konsultavusiam dr. Jonui Satkūnui

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"