TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ševardnadzė: Šaltojo karo didvyris, nuvainikuotas savo šalyje

2014 07 07 14:20
Eduardas Ševardnadzė Reuters/Scanpix nuotrauka

Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė, kuris kaip paskutinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras padėjo užbaigti Šaltąjį karą, pirmadienį mirė, jam buvo 86 metai, pranešė jo padėjėja.

„Ševardnadzė mirė šiandien vidurdienį, – tramdydama ašaras sakė Marina Davitašvili. – Jis ilgą laiką sirgo“.

Eduardas Ševardnadzė Vakaruose buvo didvyris, kuris dirbdamas sovietų užsienio reikalų ministro poste padėjo užbaigti Šaltąjį karą, bet paskui, būdamas savo gimtosios Gruzijos prezidentu, jis buvo dramatiškai nuvainikuotas.

Šis valstybininkas veteranas, kuris mirė pirmadienį, būdamas 86 metų amžiaus, pelnė didžiausias liaupses už darbą buvusios Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo diplomatijos vadovo poste, kai susiderėjo su JAV dėl ginkluotės mažinimo sutarčių ir tarpininkavo sutarčiai dėl Berlyno sienos nugriovimo.

„Nesu tikras, kad Šaltasis karas be jo būtų galėjęs baigtis taikiai. Jis pakeitė mūsų gyvenimus ... Šis žmogus yra didvyris“, – 2000 metais sakė buvęs JAV valstybės sekretorius Jamesas Bakeris, kuris daug valandų praleido prie derybų stalo su E.Ševardnadze.

Tačiau po jo nuvertimo Gruzijoje per 2003 metų Rožių revoliuciją tūkstančiai žmonių šoko ir dainavo sostinės Tbilisio gatvėse ir tos scenos bauginančiai priminė šventimą, kurį E.Ševardnadzė dešimtmečiu anksčiau padėjo sukelti Berlyne, Prahoje ir kituose Rytų Europos miestuose.

Per 10 jo vadovavimo Gruzijai metų šalis įklimpo į skurdą ir chaosą. E.Ševardnadzė savo reputacijos likučius išsaugojo tik atsistatydindamas 2003 metais ir taip išvengdamas kraujo praliejimo, kurio daugelis baiminosi tuo atveju, jei jis būtų bandęs kabintis į valdžią.

„Ševis“

E.Ševardnadzė gimė 1928 metų sausio 25 dieną provincijos kaime Mamatyje – tuo metu, kai jo tėvynainis Josifas Stalinas stiprino savo valdžią Sovietų Sąjungoje.

Dvidešimtmetis įstojęs į Komunistų partiją jis pradėjo sparčiai kilti karjeros laiptais.

1968 metais E.Ševardnadzė tapo Gruzijos vidaus reikalų ministru, o dar po ketverių metų buvo paskirtas Gruzijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi. Tuo metu jis vadovavo tiek ryžtingai kampanijai prieš korupciją, tiek negailestingam politinių disidentų persekiojimui.

1978 metais jis tapo kandidatu į Komunistų partijos CK Politinį biurą Maskvoje (Politinio biuro narys –nuo 1985). 1979 metais M.Gorbačiovas tapo šio sprendimus priimančio organo jauniausiu nariu. Jie abu tvirtai tikėjo, kad Sovietų Sąjungai skubiai reikalingos reformos. Kai M.Gorbačiovas 1985-aisiais tapo šalies lyderiu, jis paskyrė E.Ševardnadzę savo užsienio reikalų ministru.

E.Ševardnadzė tapo naujos drąsios M.Gorbačiovo užsienio politikos veidu, atlikdamas vadovaujantį vaidmenį istorinėse derybose su JAV dėl branduolinių arsenalų mažinimo.

Veikėjas, kuris Vašingtone buvo vadinamas „Ševiu“, buvo giriamas kaip liberaliausias užsienio reikalų ministras per Sovietų Sąjungos istoriją.

Dirbdamas užsienio reikalų ministru, E.Ševardnadzė ryžtingiausią sprendimą priėmė 9-o dešimtmečio pabaigoje, kai atmetė Rytų Europos komunistinių lyderių prašymus, kad Sovietų Sąjunga pasiųstų savo pajėgas į pagalbą jų režimams. Tai atvedė į virtinę demokratijos šalininkų sukilimų, Berlyno sienos griūtį 1989 metais ir Vokietijos suvienijimą.

Sovietų Sąjungos viduje E.Ševardnadzė kovojo su griežtosios linijos komunistais, mėginusiais sužlugdyti M.Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos reformas. Jis atsistatydino likus metams iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo, bet trumpam grįžo į užsienio reikalų ministro postą paskutiniais gęstančios režimo mėnesiais.

Suklastoti rinkimai

Jo gimtąją Gruziją tuo metu buvo apėmę neramumai.

Pirmuoju po Sovietų Sąjungos subyrėjimu prezidentu tapęs Zviadas Gamsachurdija išsilaikė vos devynis mėnesius ir buvo pašalintas perversmininkų. Ilgas ir kruvinas pilietinis karas atrodė neišvengiamas.

Padrąsintas savo sėkmės užsienyje, E.Ševardnadzė užėmė Gruzijos Valstybės Tarybos pirmininko postą. Karai su separatistais Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose buvo pralaimėti, bet E.Ševardnadzė buvo giriamas, kad apsaugojo nuo subyrėjimo likusią šalies dalį, nors padėtis buvo itin sudėtinga.

Jis buvo išrinktas prezidentu 1995 metais, ir pirmieji signalai buvo teikiantys vilčių. E.Ševardnadzė parengė vakarietiško stiliaus konstitucijos projektą, o Gruzija sulaukė pagalbos iš JAV ir Europos.

Tačiau išliko nerimą keliančių ženklų: į E.Ševardnadzės gyvybę buvo pasikėsinta 1995 ir 1998 metais. Tačiau šalis atrodė einanti teisingu keliu, o E.Ševardnadzė buvo pramintas „žilu lapinu“ dėl savo sugebėjimo atlaikyti politines krizes.

Tačiau iki jo perrinkimo 2000-aisiais viltys išblėso.

Kritikai aiškino, kad E.Ševardnadzė leido įsigalėti šalyje įtakingoms nusikalstamoms grupuotėms – mainais į politinę ištikimybę.

Nusikalstamumas ir korupcija buvo nevaldomi, o valstybė, neįstengianti surinkti mokesčių, atsidūrė prie bankroto slenksčio. Gyvenimo standartai nusmuko, o viešosios tarnybos pradėjo byrėti.

Posūkio tašku tapo 2003-ųjų pabaiga, kai parlamento rezultatai buvo suklastoti, kad užtikrintų pergalę vyriausybę palaikančiam blokui. Tūkstančiai gruzinų išėjo į gatves, rengdami demonstracijas prie parlamento ir reikalaujantys iš naujos surengti rinkimus.

Protestams intensyvėjant, o pasaulio dėmesiui nukrypus į Tbilisį, E.Ševardnadzė iš pradžių nesutiko atsistatydinti. Kariai ir policija buvo sutelkti prie sostinės, o aktyvistai baiminosi griežto susidorojimo.

Tačiau tuometis opozicijos lyderis Michailas Saakašvilis, kuris vėliau perėmė E.Ševardnadzės postą, netrukus paskelbė ant parlamento laiptų, kad prezidentas sutinka taikiai pasitraukti.

E.Ševardnadzei buvo suteikta amnestija ir nedidelė valstybinė pensija.

Jis buvo pakviestas apsigyventi Vokietijoje, kur tebebuvo didžiai gerbiamas dėl savo vaidmens padedant nugriauti Berlyno sieną.

Tačiau užuot išvykęs į užsienį, buvęs lyderis įsikūrė vyriausybinėje rezidencijoje Tbilisyje, kur ėmėsi rašyti memuarus.

Paskutinius savo gyvenimo metus jis praleido supamas įrėmintų savo draugų ir buvusios šlovės nuotraukų, pasinėręs prisiminimuose apie laikus, kai jis padėjo kurti Europos likimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"