TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Ši žemė galėtų vadintis rojumi...

Taip 1993 metais man atsakė Kipro graikas, atvykęs į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą su Kipro respublikos verslininkų delegacija, kai paklausiau, kokia yra jo šalis. Ir pridūrė: "Jei ne padalijimas..." Dabar viešėdama Šiaurės Kipre ne kartą vėl išgirdau tuos pačius žodžius, tik šįsyk jau iš Kipro turkų lūpų.

Negalima nesižavėti tokiu tarpusavyje nesutariančių kipriečių požiūriu į savo gimtąją žemę ir vienodai skaudžiai išgyvenančių dėl jos padalijimo. Abiem šalims niekaip nepavykstant pasiekti susitarimo, Kipras nevirsta rojumi dėl jo gyventojų ambicijų, patirtų nuoskaudų ir kitų valstybių požiūrio į šią dosniai saulės apdovanotą žemę.

Salos padalijimas 

Kipras ne visada buvo padalytas. Graikų ortodoksai ir iš Anatolijos atkeliavę turkai be didelių problemų gyveno vieni šalia kitų ir tada, kai Kiprą užkariavo galingoji Otomanų imperija, ir 1923 metais, kai sala tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Tačiau praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį kipriečiai nutarė siekti savarankiškumo ir, pasidaliję valdžią, 1960 metais įkūrė Kipro respubliką, paremtą dviejų tautų lygybe.

Atrodė, atėjo laikas Kiprui virsti rojumi, tačiau prasidėjo tautų nesutarimai. Saloje gyvenanti graikų dauguma panoro viską perimti į savo rankas ir ėmė varyti turkus iš valdžios institucijų, negana to, sulaukė tarptautinės bendruomenės palaikymo. Tai labai įžeidė Kipro turkus. Taip saloje atsirado du valdžios organai, dvi teisminės ir įstatymų leidybos institucijos, o netrukus dviejų tautų nesutarimas peraugo į kruviną konfliktą - Kipras iš rojaus virto pragaru. Čia buvo įkurta graikų organizacija EOKA, kuri iškėlė sau tikslą prijungti Kiprą prie Graikijos.

1974 metų liepos 15 dieną tai ir bandyta padaryti, bet liepos 20-ąją šiauriniame Kipre išsilaipino Turkijos kariuomenė ir užėmė 25 proc. salos teritorijos. 1983 metais ši dalis buvo paskelbta Šiaurės Kipro turkų respublika. Dėl to, kad sala padalyta, labai skaudžiai išgyvena visi kipriečiai. Turkų kariuomenė tebėra šiaurinėje Kipro teritorijoje ir žada pasitraukti iš jos tik tada, kai bus pasiektas susitarimas su pietiniu Kipru, kuris iki šiol vadinasi Kipro respublika. 

Barbarizmo muziejus

Padalyta ir Kipro sostinė. Dabar graikai ją vadina Nikosija, o turkai - Lefkoša. Toje Lefkošoje yra Barbarizmo muziejus, įrengtas turkų kariuomenėje tarnavusio gydytojo Nihato Ilhano šeimos name. 1963 metų gruodį mediko žmoną ir tris mažamečius sūnus, bandžiusius pasislėpti vonioje, žiauriai nužudė graikai.

Kipro turkai atvykėliams parodys ir masinius kapus Atlirare, Muratagoje bei Sandalare (tai pavadinimai kaimų, kurių gyventojus 1974-ųjų rugpjūtį išžudė Kipro graikai). Tų įvykių liudytojas - Kamilas Mericas, tada netekęs žmonos ir 5 vaikų. Jo šeima atsidūrė tarp graikų nužudytų 80 kaimo gyventojų, kurių jauniausiam buvo 4 mėnesiai, o vyriausiam - 91 metai. Tuomet 27-erių K.Mericas drauge su kitais kaimo vyrais buvo uždarytas stovykloje, kad nekovotų prieš graikus. Po trijų savaičių šie turkai taip pat buvo nužudyti. Iš 40-ies kaimo vyrų gyvi liko tik trys. Vienas jų - K.Mericas, iki šiol gyvenantis netoli žudynių vietos. Jis ateina papasakoti svečiams, kas vyko šioje vietovėje, ir net yra parašęs apie tai knygą "Mano tamsusis pasaulis". 

Per 1974-ųjų žudynes K.Mericas neteko žmonos ir 5 vaikų. Šiandien jam 64 metai.

"Tuomet Turkijos kariuomenė jau buvo išsilaipinusi, graikai traukėsi, todėl elgėsi ypač žiauriai. Po šių žudynių turkai atsiuntė į Kiprą daugiau karių", - prisimena tragediją K.Mericas, kuriam šiuo metu yra 64-eri. Šis turkas vėl vedė ir antroji žmona jam pagimdė dar vieną atžalą. "Sūnaus veide regiu savo penkių nužudytų vaikų bruožus, todėl jis man teikia šiokią tokią paguodą", - sakė kiprietis.

Kaimo gyventojai buvo nušauti, subadyti peiliais ir padegti. Visi palaidoti bendrame kape, nes nebuvo galima atskirti, kur kieno kūnas. Šalia pastatytas paminklas, o jame iškalti nužudytų žmonių vardai. Netoli paminklo yra lenta, ant kurios užrašyti pirmo ir paskutinio Kipro prezidento arkivyskupo Makarioso 1962 metais pasakyti žodžiai: "Jei turkai sumanys ateiti gelbėti Kipro turkų, čia jau nebebus nė vieno turko, kurį reikės gelbėti."

Kokie sudėtingi tuo metu turėjo būti kipriečių tarpusavio santykiai, jei tokius žodžius galėjo ištarti graikas, atstovas tautos, davusios pradžią visai Europos kultūrai, negana to, dar graikų ortodoksų arkivyskupas. Nebuvau pietiniame Kipre, tačiau ten, manau, tikriausiai ne vieną panašią istoriją, tik jau apie turkų nusikaltimus, papasakotų ir Kipro graikai. Todėl nieko nėra baisiau, kai dvi šalia gyvenančios tautos ima tarsi lenktyniauti tarpusavyje žiaurumu. Kodėl viena iš dviejų tautų būtinai nori jaustis viršesnė ir primesti kitai savo nuostatas? Nedidelė nesantaikos kibirkštis gali sukelti tokių baisių pasekmių, kad paskui dešimtmečiais bus pasakojama apie kitos šalies žiaurumus, žmonės negalės pamiršti jiems padarytos skriaudos, o pasitikėjimui atkurti neužteks ir šimto metų.

Išeities nematyti

Tą dieną, kai turkų kariuomenė prieš 38 metus išsilaipino Šiaurės Kipre, šiandien turkai kipriečiai mini kaip nacionalinę šventę. Liepos 20-ąją vyksta karinis paradas, prezidentas rengia priėmimą. Šis 1974 metais vykęs išsilaipinimas Šiaurės Kipre vadinamas Taikos operacija. Po jos saugumo ieškantys turkai iš mažų anklavų, išsimėčiusių po visą salą, pradėjo bėgti į šiaurę, o čia amžius gyvenę graikai pasuko į pietus. Ir vieni, ir kiti paliko savo sunkiai užgyventą turtą, užtat išsaugojo gyvybę. Paskui vyko daug, bet nesėkmingų derybų, nes jausdamiesi stipresni graikai norėjo monopolizuoti valdžią. Galų gale 1983 metais buvo paskelbta Šiaurės Kipro turkų respublika, o likusi salos dalis tevadinama Kipro respublika. Tiesa, Kipro turkai mano, kad Kipro graikai neturėjo teisės uzurpuoti visos šalies pavadinimo. 

Kai Kipras ėmė siekti narystės Europos Sąjungoje (ES), Jungtinės Tautos parengė salos suvienijimo planą. Jis įėjo į istoriją kaip Annano (JT generalinio sekretoriaus Koffi Annano) planas. Pagal jį graikai ir turkai turėjo sugyventi ne kaip dauguma ir mažuma, o kaip dvi lygios tautos. Graikams ir turkams reikėjo pritarti šiam sumanymui referendumu, kuris buvo surengtas likus savaitei iki Kipro priėmimo į ES - 2004 metų gegužės 1-ąją. Nors planą labai palaikė ES ir už jį balsavo 65 proc. Kipro turkų, 76 proc. graikų pasisakė prieš. Tačiau Kipro respublika vis tiek buvo priimta į ES, ir tai įžeidė šiaurėje gyvenančius turkus. Nauja pasipiktinimo banga kilo liepos 1 dieną, kai Kipras pradėjo pirmininkauti ES. Turkai mano, kad graikai visai nenori vienytis ir dėl to linkę kaltinti juos.

Šiuo metu Kipro turkai jau važiuoja dirbti į pietinį Kiprą, tačiau ten nelieka. Graikai ir turkai vėl lankosi abiejose salos dalyse, kartais net sykiu papietauja, bet jų santykiai vis dar formalūs, kontaktai tarp žmonių labai paviršutiniški - abi tautos nepasitiki viena kita. Kipro bendruomenės tebėra susitelkusios ir tebesistengia viena kitai daryti spaudimą. Kipro turkai ir graikai net nepalaiko verslo santykių, ten veikia dvi futbolo federacijos. Tačiau Kipro respubliką pripažįsta visas pasaulis, o Šiaurės Kipro turkų respublika tebėra visiškai izoliuota - jai taikomas embargas, į ją galima atskristi tik iš Turkijos.

"Koks gali būti bendradarbiavimas, jei nesama bendrų interesų. Nėra sprendimo dėl nacionalizmo, emocijų, išankstinio nusistatymo, skirtingų religijų ir bendro identiteto nebuvimo. Nėra bendrų interesų, o visi bandžiusieji rasti sprendimą jau pavargo. Pavargo ir tarptautinė bendruomenė. Susidarė politinė asimetrija. Graikai tebesiekia dominuoti, o jų partijos nenori dalytis valdžios. Turkai jaučiasi izoliuoti, ir tai juos skaudina", - kalbėjo analitinės "Besparmak" grupės, į kurią yra susibūrę Kipro turkų diplomatai, politikai ir valstybės veikėjai, narys Ergunas Olgunas.

Jo nuomone, pietinis Kipras irgi daug netenka dėl to, kad abi šalys priverstos gyventi militarizuotoje saloje. Praranda ir ES, nes jai visiškai nereikia dar vienos problemos, kuriai nerandama sprendimo. Regione nėra stabilumo, jau ima kištis Izraelis ir Rusija, tad vien dėl strateginės Kipro padėties kipriečiai privalėtų veikti kartu. E.Olgunas teigia, jog ES daro klaidą matydama savo ateitį be Turkijos, o priėmusi Kiprą Bendrija negali elgtis prieš jo valią. "Už mūsų tiek daug istorijos, todėl ir sunku susitarti. Jei ne padalijimas, Kipras galėtų būti rojus. Tačiau derybos dėl jo suvienijimo dabar yra tarp pauzės ir nutrūkimo", - sakė E.Olgunas.

Ar įmanoma sukurti federaciją, kurioje abi tautos būtų lygios? Kaip išspręsti turkų ir graikų, turėjusių palikti savo namus, nuosavybės problemą? Tai klausimai, į kurios nėra atsakymo. Tačiau tarpusavyje nesutariantys kipriečiai turi galingus globėjus - pietinio Kipro stipri sąjungininkė yra ES, šiauriniam Kiprui už nugaros stovi Turkija. Todėl bent jau artimiausius dešimtmečius salos, regis, nepavyks suvienyti. Kipras dar ilgai nebus rojumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"