TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Šimtas metų karo

2009 01 16 0:00
Aukos tik sustiprina neapykantą Izraeliui, kuris Gazoje subombordavo net Jungtinių Tautų agentūros būstinę.
AFP/Scanpix nuotrauka

Dvi savaites trunkantis Izraelio ir "Hamas" karas jau eina į pabaigą. Tačiau vargu ar taip greitai baigsis šis jau šimtmetį trunkantis konfliktas. Izraelio operacija "Išlydytas švinas" - tai ketvirtas Gazos puolimas.

Izraelis kariavo su Gaza 1948 metais, kai kovojo už savo valstybės nepriklausomybę, taip pat ir 1956-aisiais, kai jo surengta operacija buvo slapto Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos plano dalis siekiant nuversti Egipto prezidentą A.Nasserą ir susigrąžinti Sueco kanalo kontrolę. Trečią kartą Izraelis įsiveržė į Gazą 1967 metais per šešių dienų karą, Gazoje užsitęsusį 38 metus, nes iš jos pasitraukė tik prieš trejus su puse metų.

Kodėl jie kovoja?

Gazoje visada liejosi ašaros ir kraujas. 1909 metais sionistiniam judėjimui priklausantys rusų socialistai idealistai įkūrė ginkluotą grupuotę "Hashomer", kad apgintų Palestinos kaimuose pastatytus savo namus nuo plėšikaujančių arabų. Paskui sekė 1948, 1956, 1967, 1973, 1982, 2006 metais vykę karai ir dabartinis 2009-ųjų karas. Visi jie įsirėžė į abiejų tautų atmintį kaip kruvini konfliktai. Be to, ir laikas tarp tų karų nereiškė taikos, nes sproginėjo bombos, vyko sukilimai, abi tautos puldinėjo viena kitą. Izraelio naujakuriai Hebrone dar ir šiandien apie 1929 metų žydų žudynes kalba taip, tarsi tai būtų įvykę tik vakar, o Palestinos arabai negali pamiršti savo desperatiško pasipriešinimo ketvirtajame dešimtmetyje, kai jų žemes užplūdo žydai iš Europos, ir 1948 metų žudynių.

Per šiandien vykstantį karą jau žuvo per 1000 palestiniečių, 5000 - buvo sužeisti, tarp aukų dominuoja civiliai, yra daug vaikų. Todėl šis Izraelio puolimas tik šliūkštelėjo dar daugiau alyvos į neapykantos ugnį, tad dar sunkiau tapo išspręsti šį 100 metų trunkantį konfliktą. Tie, kurie jį vertina, viena vertus, kaip "terorizmą", kita vertus - kaip "kolonializmą", tik parodo savo nusistatymą. Iš tiesų tai yra dviejų tautų kova už tą patį žemės lopinėlį, vadinamą Gaza. Abi pusės tai puola, tai pavargusios atsitraukia, be to, kartkartėmis pasigirsta tvirtinimas, kad kita pusė - apskritai ne žmonės arba bent jau ne tauta, galinti turėti savo valstybę. Tai viena priežasčių, kodėl šis konfliktas neslopsta, ir nei smurto protrūkiai, nei diplomatų išvedžiojimai nepadeda rasti sprendimo.

Nors, atrodytų, viskas labai paprasta - jei dvi tautos negali tos žemės pasidalyti pačios, ją reikia padalyti. Gyvenantieji užsienyje taip mano nuo tada, kai po nacių genocido Europoje 1947 metais buvo kreiptasi į Jungtines Tautas prašant leisti sukurti dvi - žydų ir Palestinos arabų - valstybes.

Tačiau arabai atmetė Jungtinių Tautų parengtą padalijimo planą, o tai suteikė kozirį Izraeliui ir jo rėmėjams. Izraelio užsienio reikalų ministras Abba Ebanas yra pasakęs, kad palestiniečiai "niekada nepraleido progos praleisti jiems duoto šanso". Izraelis teigia, kad arabai mažiausiai keturis kartus nepasinaudojo galimybe sukurti savo valstybę. Jie galėjo tai padaryti 1947 metais. Antra proga pasitaikė 1967-aisiais, kai Izraelis sutriuškino savo kaimynus, o jų legendinis karo vadas Moshe Dayanas pareiškė: "Mes tik laukiame telefono skambučio." Jie gavo šansą ir 2000-aisiais, kai dabartinis Izraelio gynybos ministras Ehudas Barackas pasiūlė palestiniečiams sukurti savo valstybę Kemp Deivide per Billo Clintono surengtą jo ir Yassero Arafato susitikimą.

Visa tai priminti nepraleidžia progos Izraelio rėmėjai, kurie primena ir tai, kad 1988 metais, t. y. praėjus 40 metų po Izraelio valstybės susikūrimo, Y.Arafatas Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) vardu pareiškė, kad jo tikslas - išvaduoti visą Palestinos tautą nuo upės iki jūros.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip aiškina Izraelis. Tiesa, kad palestiniečiai nepasinaudojo jiems suteiktomis progomis, bet tiesa ir tai, kad Izraelis ne visada pritarė Palestinos valstybės atsiradimui.

Prisiminkime kad ir JT padalijimo rezoliuciją. Tuomet Palestinos

žydų buvo tik 600 tūkst., o arabų - dvigubai daugiau, be to, dauguma žydų buvo naujai atvykę. Nors tas padalijimas buvo protinga išeitis,

palestiniečiams jis kėlė baimę. Be to, per paskui įvykusį karą

daugiau kaip 600 tūkst. Palestinos arabų buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas. Kai buvo atmestas šių žmonių prašymas leisti sugrįžti arba skirti jiems papildomos žemės, kilo nuožmi kova. Izraelis lengviau atsikvėpė, kai sutriuškinimo paveiktos arabų šalys nepasiūlė tikros taikos ir suvarė pabėgėlius į nykią vietą, kurią imta vadinti Gazos ruožu.

Izraelis įsimylėjo okupuotas teritorijas

Po gėdingo pralaimėjimo 1967 metais arabų valstybės atmetė

taikos su Izraeliu galimybę. Tai iš tiesų buvo praleista proga. Nors

Izraelis ir svarstė, ar Vakarų Krantas pasirengęs derėtis dėl taikos,

"Likud" vyriausybė troško tos teritorijos - Izraelis tiesiog

buvo įsimylėjęs okupuotas žemes.

Tai buvo periodas, kai Izraelis atmesdavo visus siūlymus. Jo premjerai Menachemas Beginas ir Yitzhakas Shamiras prisiėmė sau

"Dievo duotą teisę" sukurti "didįjį Izraelį", kuris apimtų ir Vakarų

Krantą, ir Gazos ruožą, bei pradėjo ten neteisėtai apgyvendinti naujakurius. Daugeliui žydų palestiniečiai tapo ne žmonėmis, nes juos apmulkino sava vyriausybė. Devintajame dešimtmetyje, paskui ir 2001-2003 metais, tai privedė prie palestiniečių intifados (sukilimo), dėl to Izraelis ėmė teigti, kad Palestinos valstybė - tik iliuzija.

Kaip visa tai susiję su dabartine padėtimi Gazoje? Iš tiesų praėjusiame amžiuje buvo keli unikalūs momentai, kaip abiem tautoms vienu metu buvo priimtina savo valstybių sukūrimo idėja. Daugiausia vilčių teikė 2000-ieji, kai B.Clintonui beveik pavyko sutaikyti abi puses Kemp Deivide. Tačiau dabar, iškilus "Hamas", Gazoje vėl vyksta karas, todėl trumpas vilčių teikiantis periodas praėjo, nes viena tauta nėra linkusi pripažinti kitos reikalavimų.

Kita priežastis, dėl kurios neįmanoma užbaigti šio konflikto -religija. "Hamas" - religinis judėjimas, atmetantis žydų teisę į valstybę vien dėl to, kad jai negali būti vietos musulmonų žemėje.

Susikūrus Izraeliui sionizmas buvo pasaulietinis judėjimas,

susidūręs su pasaulietiniu arabų nacionalizmu. Nuo 1967 metų

žydų nacionalizmas ir palestiniečių žemės troškimas išaugo į

norą kontroliuoti visą Jeruzalę ir šventas judaizmo vietas

Vakarų Krante. Savo ruožtu arabų pasaulietinį nacionalizmą sustiprino galingas islamo atgimimas. Svarbiausia jo dogma - Izraelis kaip implantas turi būti sunaikintas.

Toli į ateitį žvelgęs sionistas Vladimiras Jabotinskis dar ketvirtajame dešimtmetyje teigė, kad arabai priešinsis tam, kad palestiniečiai būtų atskiesti žydų imigrantais, ir sakė, kad "jei mes būtume arabai, taip pat su tuo nesutiktume". Todėl žydai tam, kad išliktų, naudodamiesi karine jėga turės pastatyti "geležinę uždangą", kuri egzistuos tol, kol palestiniečiai susitaikys su žydų valstybės egzistavimu.

Tik po kelių brangiai kainavusių karų Egiptas, vėliau ir PIO padarė išvadą, kad jei jau Izraelis niekur neišnyks, geriau su juo tartis. 2002 metais Beirute visos arabų valstybės pasiūlė Izraeliui galimybę normaliai egzistuoti, jei jis išves savo kariuomenę iš okupuotų teritorijų. To nebuvo padaryta. Todėl ir iškilo "Hamas" bei susilpnėjo PIO sparnas "Fatah".

2006 metais per rinkimus "Hamas" pasiekta pergalė nereiškia, kad palestiniečius užkrėtė islamo karingumas, arba jie ėmė tikėti, jog galima išvaduoti Palestiną jėga. Tiesiog "Hamas" tiki tuo, ką sako, kaip ir Libano Dievo partija "Hezbollah" bei stiprėjantis ir apie branduolinį ginklą svajojantis Iranas. Nors kai kurie analitikai mano, kad padėtis pasitaisytų, jei Izraelis sugrįžtų prie savo sienų, buvusių 1967 metais.

Taip šalia praleistų progų ir padidėjusio religijos vaidmens atsirado trečoji kliūtis - V.Jablonskio išpranašauta "geležinė uždanga".

Prieš trejus metus Libane, o šiandien Gazoje Izraelis gąsdina savo priešus pasikliaudamas galinga kariuomene, stipriai reaguojančia į provokacijas. Tačiau sunku išgąsdinti neegzistuojančią valstybę. Irano moderniais ginklais ginkluoti "Hezbollah" ir "Hamas" kovotojai miestuose ir kaimuose įsimaišo tarp savo tautiečių ir laido raketas į Izraelį. Tokios atakos tampa rutina, todėl dabar, kaip ir šeštajame dešimtmetyje, Izraelis bando į jas atsakyti galingais puolimais, peraugančiais į tikrą karą. Izraelio operacija Gazoje suplanuota

taip, kad ne tik sustabdytų "Hamas" raketas, bet ir apsaugotų Izraelį.

2000 metais Kemp Deivide Izraelis ir Palestina suprato, kad sunku rasti sprendimą net tada, kai remiamasi gera valia. Neaišku, kaip pasidalyti Jeruzalę, ką pasiūlyti pabėgėliams, kurie niekada nebegalės grįžti į savo namus, kaip Izraeliui patikėti tuo, kad teritorija, kurią jis paliks, nebus panaudota tolesnei kovai su juo? Ir čia atsiranda ketvirtoji priežastis, dėl ko nesibaigia kova - abi pusės retai pačios vienos gali aptarti šias problemas.

Tebesitęsiant konfliktui Palestinoje baigėsi šaltasis karas. Amerika tik kartą buvo neutrali - tada, kai D.Eisenhoweris privertė Izraelį palikti Gazą, o britus - Sueco kanalą. Vėliau Izraelis tapo Amerikos sąjungininku, tai jam labai patiko, nes Izraelis užsitikrino supervalstybės paramą, t. y. jam pačiam buvo leista spręsti konfliktą su palestiniečiais.

Ir tai ne sutapimas, kad mėginimai sutaikyti Izraelį su palestiniečiais sustiprėjo pasibaigus šaltajam karui. Tačiau dabar regioną drebina naujo tipo geopolitinė konfrontacija - Amerika kovoja su Iranu, o Irano islamistinis judėjimas remia arabų režimus jiems kovojant su amerikiečių šalininkais.

Izraelio užsienio reikalų ministrė Tzipi Livni pasakė, kad taikos nebus, jei Izraelis nedelsdamas nesustabdys raketų ir nesunaikins "Hamas". Nebus ir laisvos Palestinos, kol Gazoje valdžioje liks "Hamas", nes islamistai galės atmesti bet kokį sprendimą, dėl kurio Izraelis susitars su Vakarų Krantui vadovaujančiu Mahmoudu Abbasu. M.Abbasas kartu su Egipto prezidentu Hoshni Mubareku taip pat norėtų aplaužyti "Hamas" ragus, nes Egiptas pyksta ant jo už tai, kad šis atsisakė atnaujinti darybas su "Fatah" dėl vieningos Palestinos vyriausybės.

"Hamas" gal ir būtų galima nusodinti, tačiau jei Izraelis "laimės" Gazoje, 100 metų kovojančių palestiniečių nepavyks nutildyti net brutalia jėga. "Hamas" išliks ir dar labiau sustiprins arabų įsitikinimą, kad žydų valstybei nėra vietos Artimuosiuose Rytuose. Izraelis turi įrodyti ne tai, kad jis toks galingas, jog gali bet ką nušluoti, bet ir savo pasirengimą palikti ramybėje ne tik Gazą, bet ir Vakarų Krantą, kur ir įsikurtų pažadėtoji Palestinos valstybė. Kol jis įtikinamai to neparodys, bent jau neleisdamas ten kurtis žydų naujakuriams, palestiniečių neapykanta tik dar labiau įsiliepsnos, o visiems, kurie trokšta taikos, teks užsičiaupti. Tą Izraeliui turėtų pasakyti visi jo draugai, tarp jų ir Barackas Obama.

 

"The Economist"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"