TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Šiuolaikinės Ispanijos simbolis

2009 05 06 0:00
Ispanijos karalius Juanas Carlosas ir karalienė Sofia - labai demokratiški valdovai.
AFP/Scanpix nuotrauka

Šiandien po pietų į Lietuvą atvyksta Ispanijos karalius Juanas Carlosas I su karaliene Sofia. Keliaujantis po Baltijos valstybes valdovas mūsų šalyje praleis kiek daugiau nei parą, nors tai vadinama dviejų dienų vizitu.

Beveik visų ispanų nuomonė vienoda - jų karalius Juanas Carlosas be priekaištų. Jam simpatizuoja ne tik monarchistai (kurių Ispanijoje nedaug), bet ir marksistai, o respublikonai save net vadina chuanitais.

Šis žavingas vyras, kuriam atsitiktinumas ant galvos uždėjo karūną - ne tik Europos karūnuotų valdovų lyderis, bet ir vienas svarbiausių asmenų Ispanijos istorijoje. Juanui Carlosui svetimos aukštuomenės privilegijos, bet karališka aureolė jį gaubte gaubia. Būtent šio žmogaus nuopelnas, kad XX amžiaus pabaigoje Ispanija virto stabilia ir pasiturinčia parlamento valdoma valstybe.

Po diktatoriaus Francisco Franco mirties Ispanijoje niekas nesitikėjo permainų. Vyravo nuomonė, kad naujasis valdovas panašus į operetės personažą, kuriam kaip ir jo tėvui gali būti lemta gyventi tremtyje. Bet likimas ir šio žmogaus asmenybė lėmė kitaip.

Diktatorius surado įpėdinį.

Juanas Carlosas Alfonso Victorio Maria de Burbonas gimė 1938 metais Romoje. Jis garsios Europos šeimos palikuonis, Prancūzijos karalius Liudvikas XIV - tolimas Juano Carloso giminaitis. Jo tėvas - Barselonos grafas - buvo paskutinio Ispanijos karaliaus, nuversto 1931 metais, sūnus.

Būsimasis įpėdinis augo Italijoje, Šveicarijoje, Portugalijoje (šiandien jis puikiai kalba italų, anglų, prancūzų, vokiečių ir graikų kalbomis) ir iki 1948 metų nebuvo įkėlęs kojos į Ispanijos žemę. Bet tais metais jūroje stovinčioje jachtoje susitiko Francisco Franco ir Barselonos grafas Juanas, laikytas realiausiu pretendentu į Ispanijos sostą. Abu šie žmonės vienas kito nuoširdžiai nekentė - Juanas Franco laikė uzurpatoriumi, o Franco Juaną - liberalu, kurio pažiūros gali suardyti valstybę. Tačiau caudilio, ilgai ieškojęs savo įpėdinio ir "reikalų tęsėjo", nutarė pasiūlyti pretendento sūnui 10-mečiui Juanui Carlosui ateityje tapti Ispanijos valdovu. Berniukas privalėjo būti atvežtas į Ispaniją, o jo išsilavinimu turėjo rūpintis pats Franco. Taip diktatorius norėjo išsaugoti frankizmą po savo mirties.

25 metus Juano Carloso padėtis buvo nepavydėtina. Išplėštas iš namų ir atskirtas nuo šeimos, jis jautėsi nejaukiai. Kiekvienas berniuko žingsnis buvo sekamas, pokalbių klausomasi, su savo tėvu jis galėjo bendrauti tik telefonu. Vėliau į klausimą, ką jis išmoko iš Franco, karalius atsakė: "Klausyti ir tylėti."

Būsimasis diktatoriaus įpėdinis buvo žavus, turintis humoro jausmą jaunuolis. Bet rodydamasis žmonėms jis atrodė šaltas, uždaras ir niūrus. Būsimasis karalius žinojo, kad apie kiekvieną jo žingsnį pranešama Franco. Užtat Juanas išmoko viską gerai apskaičiuoti. Kai 1969 metais 30-metis Juanas Carlosas oficialiai buvo paskelbtas valstybės galva, jis jau buvo baigęs tris karo akademijas (sausumos, jūros ir oro pajėgų), turėjo ekonomikos, politikos ir teisės fakultetų diplomus, taip pat ir žmoną - tikrą princesę, graikų karaliaus Pauliaus dukrą Sofią. Šiai santuokai pritarė ir Francisco Franco.

Kortesų rūmams (parlamentui) paskelbus, kad Juanas Carlosas tampa caudilio įpėdiniu "suteikiant jam karaliaus titulą", būsimo valdovo ir jo tėvo santykiai visiškai nutrūko. Juanas, kuris jau anksčiau nepritarė sūnaus bendravimui su diktatoriumi, sakė, kad jo sūnus niekada netaps visų ispanų karaliumi, kadangi žmonės nepritars karinei diktatūrai, negerbiančiai Konstitucijos.

1969-1974 metai - patys niūriausi dabartinio karaliaus gyvenime. Norėdamas įgyvendinti savo tėvo idealus, jis turėjo prisiekti ištikimybę diktatoriaus režimui. Kai pagaliau 1974 metų rugsėjo 30-ąją Juanas Carlosas buvo karūnuotas, jis buvo beveik nežinomas ne tik paprastiems žmonėms, bet ir politikams. Dauguma ispanų apskritai nepritarė monarchijos atkūrimui. Ir nors karaliaus inauguracinė kalba dar buvo atsargi, per kelias savaites šis tylus ir niūrus žmogus virto ryškia, spalvinga bei žavia asmenybe. Karalius paskelbė laisvę politiniams kaliniams ir ėmėsi politinių reformų. 1977 metais pagaliau įvyko laisvi rinkimai. 1978-aisiais valdovas pritarė Kortesų rūmams, kad šalį reikia paversti konstitucine monarchija. 1980 metais "už pastangas normalizuoti Ispanijos gyvenimą ir stiprinti taiką pasaulyje" jis buvo iškeltas kandidatu Nobelio premijai gauti. Ispanai jau vadino karalių permainų varikliu. Na, o 1981 metais gimė demokratinė Ispanija.

Demokratijos garantas

Tačiau 1981 metų vasario 23-ąją į Kortesų rūmus įsiveržė automatais ginkluoti gvardijos karininkai ir paleidę kelias šūvių papliūpas į lubas paliepė parlamentarams gultis ant grindų. Užkopęs į tribūną maištininkų vadas Antonio Tejero Molina pranešė, kad parlamentas paleidžiamas, nes valdžią į savo rankas perėmė kariuomenė. Pučistai pakvietė karalių prisidėti prie jų, kad šalyje neįsivyrautų "netvarka ir anarchija". Maištininkai buvo įsitikinę, kad karalius juos palaikys.

Bet Molinai, ketinusiam šauti į kiekvieną parlamentarą, pastojusį jam kelią, Juanas Carlosas pasakė: "Man reikės dviejų kulkų." Jei karalius būtų bent akimirką susvyravęs (iš 11 karinių apygardų tik 2 pasisakė už konstitucinę vyriausybę), Ispanija vėl būtų grįžusi į frankizmo laikus.

Tačiau valdovas, sėdęs prie telefono, pats paskambino kiekvienos karinės apygardos komendantui, ir generolai pajuto, kad žemė slysta jiems iš po kojų. Iki vidurnakčio pučas žlugo. Tą naktį vilkėdamas generolo-leitenanto uniformą su visomis regalijomis karalius Juanas Carlosas pasirodė per šalies televiziją. Būtent tą naktį ispanai suprato, kad karalius tapo tikru jų valdovu. Jis įsakė kareiviams grįžti į kareivines. Taip šalyje galutinai buvo peržengta riba, skyrusi diktatūrą nuo demokratijos. Paskui karalius apkabino savo 12-metį sūnų Felipe ir pasakė: "Norėčiau, kad niekada nepamirštum šios valandos." Karalius paaiškino sūnui, kad parlamentas - tautos valios įkūnijimas, kad kariuomenės užduotis - ginti tautą, todėl atsukti į ją ginklus - didžiausia išdavystė.

"Valstybės tarnautojas"

Šiandien šis istoriją kūręs žmogus puikiai jaučiasi būdamas konstitucinis monarchas. Jis visada siūlo pritarti daugumos nuomonei, kartu ragindamas gerbti mažumos teises. Jo santykiai su kariuomene puikūs - 1975 metais karaliui buvo suteikti pėstininko ir karinių oro pajėgų generolo-majoro bei karinio jūrų laivyno kontradmirolo laipsniai, o karinė uniforma jam nepaprastai tinka. Jo įtaka valstybei didžiulė - visi premjerai konsultuojasi su karaliumi. Valdovas labai gerbiamas ir jo nuomonės visada klausoma. Juano Carloso pozicija juntama net smulkmenose. Kaip visi šalies piliečiai jis moka pajamų mokestį, turi pasą, kurio grafoje "Profesija" įrašyta: "Valstybės tarnautojas."

Ispanijos karaliaus šeima palyginti neturtinga. Jos rezidencijos buvo nuniokotos per Pilietinį karą. Tačiau karalius turtams abejingas. Jis noriai lankosi fabrikuose ir ūkininkų bendruomenėse, gali pavežėti sugedusio sunkvežimio vairuotoją iki artimiausios degalinės.

Jis randa kalbą su žvejais ir Nobelio premijų laureatais, su kariškiais bei studentais. Karalius puikiai išmano visų šalies provincijų problemas, o apie jo punktualumą sklando legendos. Juanas Carlosas idealiai sutaria ir su savo žmona bei vaikais. Jis ir karalienė Sofia virto Ispanijos simboliu, be kurio šiandien niekas neįsivaizduoja šios valstybės. Drąsa, sveiku protu ir nuostabia atmintimi pasižymintis jos valdovas parodė, kad net mūsų laikais karaliai gali užtikrinti tautai gerą gyvenimą, tapti demokratijos ir stabilumo garantu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"