TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Slaptas putinizmo autorius: kaip V. Surkovas išrado naująją Rusiją

2015 01 07 6:00
Vladimiras Putinas tariasi su Vladislavu Surkovu, Rusijos dabartinės politikos įtakingu strateguotoju, savo pavaduotoju, kai buvo ministras pirmininkas. AFP/Scanpix nuotrauka

Tai sutrumpinta ištrauka iš netrukus pasirodysiančios Peterio Pomerantsevo knygos "Niekas nėra tikra, viskas yra įmanoma" ("Nothing Is True and Everything Is Possible").

“Esu naujosios Rusijos sistemos autorius, arba vienas autorių, - teigia Vladislavas Surkovas. - Mano vaidmuo Kremliuje ir vyriausybėje apima ideologiją, žiniasklaidą, politines partijas, religiją, modernizaciją, inovacijas, užsienio politiką ir ..." Čia jis padaro pauzę, nusišypso ir priduria: "Šiuolaikinį meną."

Pakviestas į prestižinę Londono ekonomikos mokyklą V. Surkovas pasirenka ne sakyti kalbą, o surengti atvirą diskusiją su studentais, dėstytojais, politikais ir žurnalistais. Tačiau jo atsakymas į pirmąjį klausimą trunka net 45 minutes, vargiai palikdamas laiko kitiems klausimams. Tai tarsi jo sukurtos politinės sistemos miniatiūra: demokratinė retorika ir nedemokratiniai ketinimai.

Kai buvo prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, o vėliau - ministro pirmininko pavaduotojas užsienio reikalams, V. Surkovas dirigavo Rusijos visuomenei it kokiam didžiuliam realybės šou. Tik pliaukšteli delnais, ir pasirodo nauja politinė partija. Jis vėl pliaukšteli, ir atsiranda našistai - judėjimas "Naši", rusiškasis Hitlerio jugendo ekvivalentas, išmokytas gatvių riaušių su demokratijos šalininkais ir deginantis nepatriotiškų rašytojų knygas Raudonojoje aikštėje.

Dirbdamas prezidento administracijoje kartą per savaitę Kremliuje jis susitikdavo su televizijos kanalų vadovais ir duodavo jiems nurodymų, ką pulti ir ką ginti, ką įsileisti į televiziją, o ko ne, kaip pateikti prezidentą, kaip turi kalbėti ir kokiomis kategorijomis turi mąstyti šalis. Pagal V. Surkovo instrukcijas Ostankino televizijos laidų vedėjai parenka temą (oligarchai, Amerika, Artimieji Rytai) ir kalba 20 minučių iš esmės nieko nepasakydami, tik nuolat kartodami žodžius "jie", "priešai", kol tai įsirėžia į sąmonę. Mantra visą laiką ta pati: tik prezidentas garantuoja stabilumą; tai, ką daro jis, yra priešingybė dešimtojo dešimtmečio sumaiščiai ir nuosmukiui; visi, kurie prieštarauja prezidentui, yra didžiojo dievo "stabilumo" priešai. Prezidentui taikomas terminas, paimtas iš Vakarų kapitalizmo - "veiksmingas vadybininkas". Tai tinka ir Stalinui, kuris buvo "veiksmingas" ir turėjo dėl šio tikslo aukotis. Galiausiai nebeaišku, ką tie žodžiai - "stabilumas", "veiksmingas" - reiškia, tačiau V. Surkovas ir jo marionetės suteikė jiems tokią reikšmę, kad jie kerta visiems, kurie nėra lojalūs.

Pasirodė specialistai

Ne veltui V. Surkovas vadinamas "pagrindiniu Rusijos politiniu technologu". Tai naujas rusiškas labai senos profesijos - vizirio, pilkojo kardinolo, Ozo šalies burtininko - pavadinimas. Šie žmonės pasirodė Rusijoje dešimtojo dešimtmečio viduryje. Žemai lankstydamiesi pradėjo siūlyti valdžiai savo paslaugas, kaip reikia aiškinti pasaulį, net teigdami, kad gali jį pakeisti. Jie gerai išmanė sovietinę valdymo "iš viršaus" tradiciją ir carinę praktiką, kaip įtraukti antivalstybinių žaidėjų (XIX amžiuje tai buvo anarchistai, dabar - neonaciai ir religiniai fanatikai); visas šis raugas sumaišomas su šiuolaikinės televizijos, reklamos ir viešųjų ryšių galimybėmis.

Tiesą sakant, pirmieji šių specalistų klientai buvo Rusijos modernizatoriai: 1996 metais koordinuojami Boriso Berezovskio, Kremliaus krikštatėviu vadinto oligarcho ir pirmo Rusijoje žmogaus, supratusio televizijos galią, politiniai technologai sugebėjo išplėšti pergalę Borisui Jelcinui, kai jau atrodė, kad rinkimai beviltiškai pralaimėti. Jie įtikino tautą, kad jis yra vienintelis žmogus, galintis ją išgelbėti nuo komunistų revanšo ir naujojo fašizmo.

XXI amžiuje politinių technologų veikla tapo centralizuota ir sistematizuota, koordinuojama iš prezidento administracijos kabinetų. Iš ten V. Surkovas galėjo skambinti "nepriklausomų" partijų lyderiams bet kurią akimirką, dieną ar naktį. Šis naujo tipo autoritarizmas tuo ir puikus, kad, užuot tiesiog spaudęs opoziciją, kaip buvo XX amžiuje, jis įsismelkia į visas ideologijas ir judėjimus, jais pasinaudoja ir paverčia juos absurdiškais. Vieną kartą V. Surkovas finansuoja piliečių forumus ir nevyriausybines žmogaus teisių organizacijas, o kitą kartą jau remia nacionalistinius judėjimus, kurie kaltina šias organizacijas dirbant Vakarams. V. Surkovas dosniai rėmė labiausiai provokuojančius Maskvos menininkus, o paskui - tą patį šiuolaikinį meną puolančius stačiatikių fundamentalistus su juodais drabužiais ir kryžiais. Taip Kremlius siekia pasisavinti visus įmanomus politinius diskursus, kad joks nepriklausomas judėjimas nesusiformuotų už jo sienų. Tarsi Maskva rytą būtų oligarchija, po pietų - demokratija, vakare - monarchija, o naktį - totalitarinė valstybė.

Žvilgsnis į sistemą iš vidaus

V. Surkovas nėra vien tik politikos vairuotojas, jis dar ir estetas, rašantis esė apie šiuolaikinį meną, gangsterių repo gerbėjas, ant savo darbo stalo yra pasistatęs Tupaco portretą greta prezidento. Jis ir tariamas 2008 metais pasirodžiusio romano "Beveik nulis" autorius. "Tariamas", mat knyga išleista Natano Dubovickio pseudonimu (V. Surkovo žmona yra Natalja Dubovickaja). Oficialiai V. Surkovas yra tik įžangos autorius, joje neigia parašęs šią knygą, bet tvirtina, kad ji yra geriausia kada nors skaityta. Įvairiuose interviu jis beveik prisipažino ją parašęs, bet niekuomet tiesiogiai to nepatvirtino. Kad ir kaip būtų, tai - bestseleris, puikiai atspindintis laikotarpį ir geriausiai leidžiantis pažvelgti į sistemą iš vidaus. Tai šiuolaikinės Rusijos satyra, o jos herojus Jegoras - korumpuotas viešųjų ryšių specialistas, pasirengęs tarnauti bet kam, kas tik sumoka. Šis kadaise buvęs avangardinės poezijos leidėjas dabar superka tekstus iš nuskurdusių rašytojų ir parduoda juos turtingiems biurokratams bei nusikaltėliams, puoselėjantiems meninių ambicijų, ir šie juos išleidžia kaip savus. Viskas parduodama šiame pasaulyje; net "liberaliausi" žurnalistai turi savo kainą. Romane pavaizduotas viešųjų ryšių ir leidybos pasaulis yra pavojingas. Leidyklos turi samdytų gangsterių, kurie vieni kitus žudo dėl leidybos teisių, jos persmelktos slaptųjų tarnybų, turinčių savų tikslų. Tai kaip tik tokia knyga, kokias V. Surkovo jaunimo grupės degina Raudonojoje aikštėje.

Provincijoje gimęs, o vėliau į Maskvą atvykęs ir į bohemos pasaulį pasineriantis romano herojus Jegoras daug kuo panašus į V. Surkovą - tiek, kiek apie jį žinoma, nes gyvenimo detalių iškyla į viešumą tik tuomet, kai šis to nori. 1964 metais gimusio V. Surkovo mama - rusė, tėvas - čečėnas, palikęs šeimą, kai sūnus dar buvo mažas. Klasės draugai prisimena, kad jis šaipėsi iš komjaunimo, dėvėjo velvetines kelnes, turėjo ilgus plaukus, rašė eilėraščius ir buvo mergaičių numylėtinis. Mokėsi labai gerai ir buvo pernelyg protingas, kad tikėtų jį supančia socialine ir politine santvarka. Atvykęs į Maskvą, V. Surkovas mėgino studijuoti įvairius dalykus - nuo metalurgijos iki režisūros, paskui išėjo į armiją (gali būti, kad ten užsiėmė kariniu šnipinėjimu) ir nuolat įsiveldavo į nemalonumus (iš teatro mokyklos buvo išmestas už muštynes).

Netrukus laikai Rusijoje pradėjo keistis neįtikėtinu greičiu: po sovietinės stagnacijos radosi "perestroika", liberalų euforija, ekonominė katastrofa, oligarchija ir mafijos valstybė. Kaip buvo galima kuo nors tikėti, kai viskas aplink griuvo ir mainėsi?

Rado savo pašaukimą

Tuo pačiu metu Rusija atrado ir viešųjų ryšių bei reklamos magiją, o V. Surkovas rado savo pašaukimą. Pirmąją galimybę jam suteikė Rusijos oligarchas Michailas Chodorkovskis. 1992 metais V. Surkovas surengė jo pirmąją reklamos kampaniją - oligarchas šypsodamasis dalijo pinigus ir kvietė į savo banką sakydamas: man tai pavyko, todėl gali ir tu! Visuomenei, užaugusiai su antikapitalistinėmis vertybėmis, plakatas sukėlė šoką. Tai buvo pirmas kartas, kai turtas buvo reklamuojamas kaip dorybė. Iki tol milijonieriai turėjo slėpti savo sėkmę. Tada V. Surkovas pajuto, kad pasaulis iš tikrųjų keičiasi.

Vėliau dirbo Ostankino 1-ojo kanalo viešųjų ryšių vadovu - buvusiam to meto Kremliaus dvaro didžiajam viziriui B. Berezovskiui. O 1999 metais jis jau buvo Kremliuje ir kūrė prezidento įvaizdį lygiai taip pat, kaip tai darė M. Chodorkovskiui. Kai prezidentas ištrėmė B. Berezovskį ir įgrūdo į kalėjimą M. Chodorkovskį, V. Surkovas surengė žiniasklaidos kampaniją, kuri pateikė naują M. Chodorkovskio įvaizdį: vietoj pinigus dalijančio oligarcho - žmogus už grotų. Žinia buvo aiški: nuo "Forbes" viršelio iki kalėjimo - tik vienas žingsnis.

Viskas tik iliuzija

Vienos įdomiausių romano "Beveik nulis" vietų - kai autorius traukiasi nuo socialinės satyros ir pereina į savo protagonisto vidinį pasaulį. Jegoras mato savo laikotarpio paviršutiniškumą, bet nesugeba kam nors puoselėti nuoširdžių jausmų. Jaučiasi beveik kaip autistas, tik imituojantis ryšį su išoriniu pasauliu, kalbantis ne savo balsu, kad gautų viską, ko jam reikia: knygas, seksą, pinigus, maistą, valdžią... Jis - manipuliatorius, bet ne nihilistas. Mato pasaulį kaip erdvę, kurioje galima projektuoti skirtingą realybę.

O pažiūros labai artimos naujajam Rusijos elitui: posovietinių supermenų - stipresnių, protingesnių, greitesnių ir lankstesnių nei kada nors anksčiau - kartai.

Kasdien su tuo susidurdavau dirbdamas Rusijos televizijoje. Privačiame gyvenime kai kurie Ostankino prodiuseriai buvo liberalai, mėgstantys atostogauti Toskanoje ir turintys europietišką skonį. Paklausti, kaip derina profesinį ir asmeninį gyvenimą, jie žiūrėdavo į mane kaip į kvailį. Komunizmas, demokratija, oligarchija ar visa kita, ką jiems teko išgyventi per pastaruosius 20 metų, viskas pasirodė tik iliuzija, tik viešieji ryšiai. Tai tapo naujosios Rusijos mėgstamiausia fraze. Šie naujos kartos Rusijos žmonės vienu metu yra ciniški ir apsišvietę. Sovietinių laikų disidentus jie laiko naiviais svajotojais, o tokias neaiškias Vakarų vertybes kaip "žmogaus teisės" ir "laisvė" - kvailyste. "Negi nematai, kad jūsų vyriausybės ne geresnės už mūsų?" - klausdavo jie. Kai mėgindavau protestuoti, tik užjaučiamai šypsodavosi. Kuo nors tikėti ir ką nors ginti šiame pasaulyje verta pajuokos, bet jį gali keisti ir suteikti vis kitų pavidalų.

V. Surkovas yra kraštutinė šios psichologijos išraiška. Kalbėdamas su studentais ir žurnalistais Londone jis mainėsi kaip gyvas sidabras: nuo angeliškos šypsenos iki demoniško žvilgsnio, nuo prisiekusio liberalo, propaguojančio "modernizaciją", iki kumščiu grūmojančio nacionalisto, spjaudančio prieštaringas idėjas: "valdoma demokratija", "konservatyvi modernizacija". O paskui jis sako: "Mums reikia naujos politinės partijos, turime padėti jai atsirasti, o ne laukti, kol pati susiformuos." Kai įsižiūri į V. Surkovo režisuojamo politinio realybės šou partiečius, tūžmingus nacionalistus ir komunistus runkelių veidais, pamatai, kad jie atlieka savo vaidmenis ironiškai mirktelėdami akį.

Žodžiai įgyja priešingą reikšmę

Tokiems kaip V. Surkovas viskas yra tik "simuliakras". Jo genialumas pasireiškia tuo, kad geba suplėšyti į gabalus neatskiriamus dalykus ir sujungti tokias sąvokas kaip autoritarizmas ir modernusis menas, sumaišyti kalbą taip, kad galiausiai pasakyti žodžiai įgyja visai priešingą reikšmę.

Kremlius siunčia prieštaringų žinučių, kurios jam naudingos: Europos dešiniuosius nacionalistus gundo Europos Sąjungos neigimas, kraštutinius kairiuosius - pasakos apie kovą su JAV hegemonija, religinius konservatorius žavi Kremliaus kova su homoseksualumu. Rezultatas - kakofonija balsų, iš visų pusių sklindančių globaliai auditorijai, transliuojama per radiją ir televiziją.

V. Surkovas padėjo surežisuoti Krymo aneksiją ir tam pasitelkė visą teatrą: kazokų, netikrą referendumą, marionetinių politikų, ginkluotų žmonių. Naujieji Kremliaus sąjungininkai - dešinieji, kairieji, religingieji - visi parėmė prezidentą. V. Surkovas pakliuvo į pareigūnų, kuriems Vakarai paskelbė sankcijas - draudimą keliauti ir investuoti JAV bei Europoje - sąrašą. Paklaustas, kaip tai jį paveiks, juk atrodo kaip žmogus su vakarietišku skoniu, V. Surkovas baksteli sau į galvą. "Aš galiu sutalpinti Europą čia, - atsakė jis, o vėliau paskelbė: - Vašingtono administracijos sprendimą laikau savo tarnystės Rusijai pripažinimu. Man tai didelė garbė. Sąskaitų užsienyje neturiu. Vieninteliai mane dominantys dalykai Amerikoje yra Tupacas Shakuras, Allenas Ginsbergas ir Jacksonas Pollockas. Man nereikia vizos jų kūrybai pasiekti. Nieko neprarandu."

Parengė Viljama Sudeikienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"