TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Socialistinių dinastijų kelias

2008 03 05 0:00
H.Chavezas vieniems yra naujasis Bolivaras, kitiems - paskutinis socializmo kvailelis.
AFP/Scanpix nuotrauka

Kuba buvo paskutinė naivių Vakarų kairuolių viltis, kad socializmas dar bent jau leisgyvis. Ir štai revoliucionierius idealistas Fidelis pasuko negarbingu, užtat komfortišku Turkmėnbašy ir Kim Il Sungo keliu - bando konstruoti paveldimą dinastinę monarchiją.

Kubos diktatorius Fidelis Kastro, valdęs šią Karibų šalį nuo 1959 metų, perleido savo pareigas broliui Rauliui. Kadangi formaliai Kuba yra parlamentinė respublika, tai Raulį "išrinko" Nacionalinė asamblėja, kaip įprasta komunistinėse diktatūrose - vienbalsiai.

Komunizmo šmėklos agonija

Štai ir palaidota komunizmo šmėkla, kurią Karlas Marksas dar XIX amžiuje paleido klajoti po Europą. Sovietų Kominternas šmėklos paplitimo arealą praplėtė po visus žemynus, ir štai paskutiniai šmėklos likučiai buvo palaidoti tolimojoje Kuboje.

Fidelis Kastro ilgiausiai sugebėjo išlaikyti idėjinio kovotojo už socializmą įvaizdį, kai buvę bendražygiai seniai jo atsisakė. Dar 1991-aisiais Sovietų Sąjunga stebėtinai lengvai subyrėjo, nes vietos vadukai pavargo gyventi kukliai ir drausmingai, be sąlygų paklusdami centrui, todėl gana noriai palaikė separatistinius tautinius judėjimus, kuriais pasinaudodami tapo nepriklausomais valdovais.

Valstybines santvarkas jie susikūrė įvairias - pagal skonį ir galimybes. Baltarusijoje įsigalėjo vienasmenė diktatūra, Azerbaidžane ir Turkmėnistane - faktinės monarchijos su Alijevų ir Nijazovų dinastijomis, Ukrainoje ir Lietuvoje nugalėjo senosios Žečpospolitos magnatų oligarchijos tradicijos, padailintos procedūrine demokratija, o kirgizai ir tadžikai pasirinko ikičingischaninio laikotarpio anarchiją. Turbūt tik Estijoje galima kalbėti apie atsisveikinimą su sovietiniu paveldu.

Tačiau ekonomikoje praktiškai visa buvusi Sovdepija išdavė Lenino priesakus ir atsisakė bolševikinio valstybės kontroliuojamos ekonomikos modelio.

Tradicijų galia

Paraleliai keitėsi Kinija, kuri leido plėtoti privatų verslą ir net įsileido buržujų kapitalą iš Vakarų. Tiesa, žmogaus teisių ir kitokių Vakarų barbarų išmislų kinai per artimiausią tūkstantmetį perimti nesirengia ir lieka prie jiems labiau įprastos diktatūros, kurią užtikrina profesionalių biurokratų korpusas, iš pagarbos tradiciškai vis dar vadinamas "Komunistų partija".

Šiaurės Korėja, nors ir atkakliai vengia kapitalistinių reformų, irgi nelaikytina visiškai komunistine valstybe, nes politiškai labiau primena paveldimą monarchiją - 1994 metais mirus Kim Il Sungui sostas atiteko jo sūnui.

Tokie dinastiniai užmojai buvo neįsivaizduojami Sovietų Sąjungoje. Kad ir koks visagalis buvo Josifas Stalinas, jo sūnus Antrojo pasaulinio karo frontuose kovojo turėdamas leitenanto antpečius ir žuvo vokiečių nelaisvėje. Minkštakūnis Leonidas Brežnevas savo kraujo giminaičiais rūpinosi geriau, bet ir jis net nebandė jų stumti į aukščiausius postus. Kad ir kokia nuožmi ir atstumianti buvo Sovdepija, bent jau nepotizmo klausimu ji buvo palyginti principinga. Vos tik ji subyrėjo, atplaišos netruko pereiti į jaukų buitinį šeimyninį feodalizmą.

Paskutinė ideologijos slėptuvė

Kuba buvo paskutinė naivių Vakarų kairuolių viltis, kad socializmas dar bent jau leisgyvis. Ir štai revoliucionierius idealistas Fidelis pasuko negarbingu, užtat komfortišku Turkmenbašy ir Kim Il Sungo keliu - bando konstruoti paveldimą dinastinę monarchiją.

Valdžią Fidelio būrys iškovojo palyginti lengvai, nes 1959-aisiais valdęs režimas nelabai ir priešinosi. Neprireikė nuožmių kovų, kurios atvedė į valdžią Rusijos, Kinijos ir Šiaurės Korėjos komunistus. Galbūt todėl ir Fidelio valdymas nebuvo toks kruvinas, kaip minėtose valstybėse. Kitas dalykas, kad kalėjimuose visada sėdi vienas kitas tūkstantis politinių kalinių, už ką Kubos vyriausybė nusipelno visokeriopo pasmerkimo.

Tačiau giminingi režimai paprastai pasižymi masinėmis savo aukų kapvietėmis, o Kuboje CŽV tokių nelabai pavyko aptikti, nors, kaip liudija nesena Irako patirtis, ši galinga organizacija, jei labai reikia, randa masinio naikinimo ginklų ten, kur jų niekada nebuvo. Kita vertus, sukišęs į kalėjimus opozicijos veikėjus, Fidelis vis dėlto buvo gana rūpestingas bailiosios daugumos, kuri neburnojo prieš režimą, atžvilgiu. Jis daugiau kaip 30 metų sugebėjo siurbti materialines gėrybes iš Sovietų Sąjungos ir tokiu būdu pakelti raštingumą, sveikatos apsaugą ir kitas socialines gėrybes į Trečiajame pasaulyje neregėtas aukštumas. Ir už visa tai tereikėjo burnoti prieš JAV.

Deja, 1992-aisiais malonus parazitavimas baigėsi ir Kubos ekonomika žlugo. Teko šiek tiek atlaisvinti vadeles turizmo ir pramogų verslams, kurie, kaip žinoma, labai demoralizuoja komunizmo statytojus. Tiesa, ne per seniausiai pavyko rasti naują kvailelį iš Venesuelos Hugo Chavezą, kuris pagal išgales remia parazituojančią Laisvės salą. Bet tai tėra numirėliui klizma. Kastro socialistinė dinastija ilgai negyvuos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"