TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Sostas negydo

2011 07 23 0:00

Aiškėja, kad ne vienas valstybės vadovas sirgo sunkiomis ligomis. Tarp jų buvo ir psichinių ligonių.

Nežinau, kodėl taip atsitinka, tačiau valstybių vadovais tampa ir ligoti žmonės, kartais net sunkiai sergantys. Sunku pasakyti, ar jie patenka į valdžią jau būdami ligoniai, ar suserga eidami aukštas pareigas, nes valdžios vyrų sveikatos problemos paverčiamos didžiausia valstybės paslaptimi, tad atskleidžiamos tik darant skrodimą.

Galima griebti už inkstų

Šiuo metu Amerikoje yra truputį kitaip. Kandidato į prezidentus sveikatą turi ištirti ir duomenis paskelbti nepriklausoma daktarų komisija. Tai padaryta dėl kelių nemalonių atvejų. Dar kai tirti sveikatos buvo neprivalu, per rinkimų kampaniją su Johnu F.Kennedy grūmęsis Richardas Nixonas sužinojo, kad jo konkurento nesveikos antinksčių liaukos. Klastūnas per mitingą suriko: "Norite tapti prezidentu, o nesusitvarkote net su antinksčių problema!" J.Kennedy šaltai atkirto: "Amerikoje per rinkimų kampaniją būna visko. Priešininkai griebiasi bet ko. Bet kad griebtų už inkstų, to dar nebuvo."

Amerikiečiai nusikvatojo ir išrinko J.Kennedy. Tačiau jis tikrai sunkiai sirgo, nes dar kentė skausmus dėl stuburo, sužeisto per Antrąjį pasaulinį karą, todėl visą laiką vartojo stiprius vaistus.

Neseniai buvo paskelbta, kad per pastarąjį šimtą metų net penki Amerikos prezidentai, dar eidami savo pareigas, buvo pripažinti psichiškai neįgaliais. Theodore'as (nepainiokime su Franklinu) Rooseveltas ir Lyndonas Johnsonas turėjo dvipolių afektinių sutrikimų, Williamas Howardas Taftas sirgo sunkios formos apnėja, Woodrow Wilsonas - depresija, R.Nixonas - alkoholizmu. Panašios bėdos kamavo ir kitų valstybių vadovus, tik apie tai žinome mažiau.

Ligos slėpimą einant aukštas pareigas reikėtų vertinti kaip nesąžiningumą. Bet tai nereiškia, kad ligotas žmogus, jeigu jis neslapukauja, negali stoti prie valstybės vairo. Franklinas Rooseveltas susirgo poliomielitu jau būdamas suaugęs. Baisi liga jį paralyžiavo iki juosmens, užtat užgrūdino charakterį, suformavo kaip žmogų. Winstoną Churchillį dažnai apimdavo depresija, tačiau tapęs ministru pirmininku jis sugebėjo atsikratyti tokios būsenos.

Vis dėlto ligoniui būti valstybės priešakyje labai sunku. Kai 1961 metais Vienoje J.Kennedy susitiko su Nikita Chruščiovu, jis jautėsi labai blogai. Prezidentą kamavo skausmai, o dėl amfetaminų ir steroidų (šiuo metu jie nelegalūs) injekcijų sąveikos su kitais vaistais jis tapo labai nervingas. J.Kennedy nuotaika keitėsi kas minutę, tad eiti pareigas buvo labai sunku. Negana to, dar reikėjo šypsotis!

Nervinius ir psichinius sutrikimus politikai ypač slepia, nes žmonėms jie atrodo baisesni už kūno ligas. Kai senatorius Tomas Eagletonas užsimanė tapti Amerikos prezidentu, konkurentai iššniukštinėjo, kad jį buvo ištikę trys depresijos priepuoliai. T.Eagletonui teko atsiimti kandidatūrą.

Šiandien žmonės jau supranta daugiau. 1998 metais Norvegijos premjeras Kjellas Bondevikas buvo kritęs į gilią depresiją. Norėjo atsistatydinti, bet, pasitaręs su savo kabineto ministrais, pranešė apie savo ligą visuomenei. Po keturių gydymo savaičių jis sugrįžo į darbą. Norvegai įvertino premjero atvirumą. K.Bondeviko poelgis padėjo tautai suprasti, kad psichikos liga nėra gėdos ženklas, ji pasiduoda gydymui.

Šiuo metu pripažįstama, kad vadovai neturi teisės nutylėti savo ligų, o spauda turi teisę, ir privalo, tokį slėpimą demaskuoti. Deja, taip būna ne visada. Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as 11 metų slėpė, kad serga prostatos vėžiu, o kitas tos šalies vadovas Georges'as Pompidou mirė nuo leukemijos, apie kurią beveik niekas nežinojo iki paskutinės dienos. Savo ligas slėpė ir Tony Blairas, ir George'as W.Bushas, ir Jacques'as Chiracas ir Arielis Sharonas.

Tačiau kaip demokratinė visuomenė gali sužinoti apie vadovų sveikatą? Anksčiau tekdavo pasitenkinti jų gydytojų pareiškimais. Bet tai - ydinga. Juk tie gydytojai atsako už paciento sveikatą. Matyt, pirmojo asmens sveikatą kartkartėmis turėtų patikrinti ir visuomenei

pranešti nepriklausoma medikų komisija. Be to, įpusėjus rinkimų kampanijai reikėtų patikrinti visų kandidatų sveikatą ir rezultatus paviešinti. Kad nesklandytų įvairiausių gandų: vienas kandidatas neva narkomanas, kitas - alkoholikas. Gal tai tik oponentų kalbos arba pykčio priepuoliu šovęs į galvą pramanas. Rinkėjai turi žinoti tiesą.

Šokinėjantis ir nardantis prezidentas

Paulis Deschanelis Prancūzijos prezidentu buvo išrinktas po Pirmojo pasaulinio karo. Gimnazijos, kurioje mokėsi, dėstytojai prisiminė jį kaip šnekutį, amžiais nerimstantį išsiblaškėlį, užtat šaunų oratorių, dar ir puikiai rašantį. P.Deschanelis net tapo Prancūzijos akademijos nariu. Kai 1920 metais parlamentas jį rinko prezidentu, ir kairieji, ir dešinieji vieningai balsavo "už". Koks buvo auksaburnis, galima spręsti iš frazės, kurią metė savo pirmtakui Georges'ui Clemenceau: "Tamsta laimėjai karą, aš laimėsiu taiką!" Iš tikrųjų - tušti žodžiai. Taika jau buvo pasiekta, ėjo 1920-ieji. Bet šmaikšti frazė pateko į istorijos vadovėlius.

Tačiau paskui prasidėjo keisti dalykai. Nuvykęs į Bordo P.Deschanelis ėmė kalbėti su žmonėmis šiurkščiu kareivišku žargonu, du kartus perskaitė tą pačią kalbą. Vėliau taip pat apsižioplino ir sovietų lyderis Leonidas Brežnevas. Gavęs mašinėle išspausdintus du kalbos egzempliorius, jis visus puslapius ir perskaitė du sykius, nes nesuprato, ką skaito. L.Brežnevui nutiko ir kitokių nuotykių.

Kitas generalinis sekretorius Konstantinas Černenka mirė nuo senatvės, o Jurijus Andropovas sirgo sunkia inkstų liga ir pusę laiko praleisdavo lovoje, prijungtas prie dializės aparato. Apie tai sklandė įvairių gandų, nes žmonės nieko tikro nežinojo. Stalinas buvo paranojikas, Leninas, kaip spėjama, sirgo sifiliu. Bet grįžkime prie Prancūzijos prezidento P.Deschanelio. Naktį, važiuojant prezidentiniu traukiniu, jam pasidarė tvanku. P.Deschanelis atidarė langą, pasilenkė ir, praradęs pusiausvyrą, iškrito. Laimė, greitis buvo nedidelis, nes traukinys kilo į kalną. Pasruvęs krauju, sudraskyta pižama prezidentas pasiekė kelio sargo namelį ir, paaiškinęs, kas esąs, paprašė pagalbos.

Geležinkelininkas nepatikėjo, palaikė jį girtuokliu ar pabėgusiu kaliniu, bet vis dėlto nuvedė į traukinių stotį. Jos viršininkas buvo įžvalgesnis. Padėjo aprišti žaizdas, pranešė valdžiai. Paskui pasakojo: "Supratau, kad tai kažkoks svarbus žmogus. Jo kojos buvo švarios."

Įvykis nuaidėjo per visą šalį, davė darbo karikatūristams ir kabaretų dainininkams. Tuomet paaiškėjo, kad laiškus žmonai prezidentas pasirašinėjo Napoleono ir kitais smagiais vardais.

Nelaimė traukinyje įvyko gegužę, o rugsėjį į Rambujė rūmus pakviesti užsienio diplomatai pamatė P.Deschanelį nuogą, tik su Garbės legiono ordinu ant krūtinės, išbėgantį iš rūmų ir šokantį į kūdrą. Prezidentas norėjo pagauti joje plaukiojančią antį. Ištrauktas iš vandens P.Deschanelis buvo be sąmonės. Po 11 dienų, bičiulių įkalbėtas, prezidentas atsistatydino - dėl blogos sveikatos.

Apie tai rašau ne tam, kad pasijuoktumėte iš nelaimingų žmonių. Taip gali nutikti bet kam, beveik kiekvienoje šeimoje tokių pasitaiko. Psichikos liga - ne juokai. Ji baisi. Tačiau reikia neužmiršti, kad psichikos ligos dažnai išgydomos. Geriausias pavyzdys - tas pats P.Deschanelis.

Kai pasitraukė nuo valstybės vairo, dingo su pareigomis susijusi įtampa ir jis pasveiko. Netrukus P.Deschanelis buvo išrinktas senatoriumi ir puikiai dirbo savo darbą. Nebuvo matyti jokių silpnaprotystės požymių.

Lietuvoje būtina priimti įstatymą, reikalaujantį, kad kandidato sveikata būtų patikrinta prieš rinkimus. Ir mūsų, ir paties kandidato labui. Juk ne kiekvienas sugeba dirbti esant tūkstančio voltų įtampai. Ir dar išlaikyti šaltą kraują.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"