TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Stebinantys kultūros šedevrai

2015 01 01 10:48
Pernai į garbingą sąrašą pateko Brazilijoje paplitęs su šokiu persipynęs kovos stilius kapueira. AFP/Scanpix nuotrauka

Pasaulyje netrūksta unikalių tradicijų. Turkijos liaudies istorijų pasakotojai, Centrinės Afrikos pigmėjų dainos, krevečių žvejyba ant arklių Belgijoje – tai tik keli pavyzdžiai, sužadinantys smalsumą.

Tokias kultūros vertybes registruoja Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše jau yra 315 vertybių. Taip siekiama jas ne tik apsaugoti, bet ir skleisti informaciją apie šalių kultūros išskirtinumą. Kasmet pildomame sąraše puikuojasi lietuvių sutartinės, kryždirbystė bei Baltijos dainų ir šokių švenčių tradicija.

Pavyzdžiui, pernai į garbingą sąrašą pateko Brazilijoje paplitęs su šokiu persipynęs kovos stilius kapueira, viduramžius siekianti Estijos dūminių pirčių tradicija, kirgizų ir kazachų jurtų statymo tradicinės žinios ir įgūdžiai, tradicinio japonų rankų darbo popieriaus vaši (washi) amatas, Burundžio ritualinis šokis su karališkais būgnais, korėjiečių liaudies dainos arirang, armėnų tradicinės duonos lavašo ruošimas ir kiti.

Pasak Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto vadovės Cecile Duvelle, sąrašas yra svarbesnis šalies tapatybei, o ne turizmui. Štai kapueira buvo atrinkta todėl, kad tarp bendruomenių ji įtvirtina pagarbą. Tuo tarpu Čilės muzikantų brolija „Bailes Chinos“, kurios nariai šoka, dainuoja ir groja muziką, yra puikus socialinės integracijos ir santarvės pavyzdys.

Nematerialių kultūros vertybių sąrašas yra ilgas ir be galo įdomus. Mėginant labiau pažinti kitų šalių kultūros šedevrus, būtų galima praleisti ne vieną dieną. Šįkart iš jų pateiksime tik pačius įdomiausius. Galbūt kas nors privers nustebti.

Žmonių bokštai

Ispanijos gyvieji žmonių bokštai arba pilys (castells) vertybe pripažinti 2010 metais. Dažniausiai šie bokštai statomi Katalonijos regiono miestų ir miestelių švenčių metu. Dalyviai tradiciškai vilki baltos spalvos kelnes, dėvi spalvotus marškinėlius, liemenį apjuosia juodu plačiu diržu, ryši skarelę. Reginys išties gniaužia kvapą mat atsargiai basomis kojomis besiropšdami vieni kitų nugaromis žmonės suformuoja nuo šešių iki dešimties aukštų bokštą. Šis savo aukščiu kartais prilygsta aikštę supantiems pastatams. „Statinys“ pavykusiu laikomas tik tuomet, kai yra sėkmingai išardomas. „Jėga, balansas, drąsa ir sveikas protas“ – toks yra žmonių bokštų statytojų šūkis. Norint taisyklingai pastatyti bokštą reikia turėti specialių žinių. Šios yra perduodamos iš kartos į kartą ir gali būti įtvirtinamos tik praktikuojantis.

Išskirtiniai vežimai

Kosta Rikos amatininkai pasaulyje garsėja jaučių traukiamais vežimais. Sakoma, kad XIX amžiaus viduryje vietos gyventojai iš slėnių kalnuotomis vietovėmis į Ramiojo vandenyno pakrantę vežimuose gabendavo kavos pupeles. Kelionė užtrukdavo 10-15 dienų. Tai buvo vienintelė šeimos transporto priemonė. Puertorikiečiai vežimus dekoruoti pradėjo XX amžiaus pradžioje. Iš pradžių kiekvienas šalies regionas turėjo tik jam būdingą puošybos tradiciją, todėl pažvelgus į išmarginimus buvo galima pasakyti iš kur kilęs vairuotojas. Deja, kaip transporto priemonė spalvingieji vežimai dabar nebėra populiarūs. Per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo ir juos gaminančių bei kruopščiai išmarginančių amatininkų.

pinterest.com nuotrauka

Susikalba švilpaudami

Kita unikali Ispanijos vertybė yra „silbo gomero” kalba. Tai švilpavimo kalba, vartojama La Gomeros salos gyventojų. Sakoma, kad ji yra kilusi iš Šiaurės Afrikos. „Silbo gomero“ turi tik du balsius ir keturis priebalsius, tačiau žmonės sugeba sušvilpauti ištisus sakinius. Ji puikiai tinka šiai gilių slėnių ir stačių tarpeklių salai. Sušvilpauta žinutė gali nusklisti daugiau kaip tris kilometrus. Teigiama, kad šie signalai buvo populiarūs per XX amžiaus ketvirtą dešimtmetį vykusį pilietinį karą. Tik gomeriečiams suprantamas bendravimo būdas jiems padėjo nepakliūti į kareivių rankas ir išsaugoti savo gyvybes. Neįprastą kalbą vartoja daugiau kaip 22 tūkst. salos gyventojų. Nuo 1999 metų šios kalbos privalomai yra mokoma salos mokyklose. Ją vartoja per įvairias šventes ir ceremonijas.

Salą valdo moterys

Nedidelės Estijai priklausančios Kihnu salos gyventojų būdas toks unikalus, kad buvo įtrauktas į UNESCO saugotinų nematerialių vertybių sąrašą. Tai vienintelė vieta Europoje, kur vyrauja matriarchatas. Tradicinis Kihnu gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir ruonių medžioklė. Vyrai daug laiko praleisdavo jūroje, tad svarbiausius namų reikalus tvarkė moterys. Jos tapo šios salos tradicijų – dainų, žaidimų, šokių, vestuvių apeigų, amatų - puoselėtojomis. Moterys čia beveik kasdien dėvi vilnonius rankų darbo drabužius. Kihnu saloje įprasta pamatyti tradicinį dryžuotą sijoną vilkinčią moterį, važiuojančią motociklu ar traktoriumi. 600 gyventojų bendruomenė kalba savitu dialektu, kurio vaikai mokosi salos mokyklose.

visitestonia.com nuotrauka

Krevečių žvejyba raitomis

Nedideliame Belgijos miestelyje Oostduinkerke vis dar praktikuojamas senovinis krevečių žūklės būdas - raitomis. Kelis kartus per savaitę apsitaisę geltonais neperšlampamais apsiaustais krevečių gaudytojai sėda ant stiprių Brabanto veislės arklių ir seklioje jūros vietoje tampo maždaug 13 metrų ilgio tinklus. Kas pusvalandį arkliui leidžiama pailsėti, tuomet laimikis iš tinklų yra sukraunamas į krepšius, kurie pritaisyti ant arklių. Kasdien vidutiniškai sugaunama 10-20 kg krevečių. Nors technika atrodo paprasta, reikia gerai išmanyti žvejybos vietas ir pasitikėti arkliu. Ši unikali žvejybos tradicija yra perduodamos iš kartos į kartą. Be to, miestelyje kasmet vyksta dvi dienas trunkantis krevečių festivalis, kurio metu vyksta iškilmingas paradas ir krevečių gaudymo varžybos.

Aliejaus imtynės

Turkijos Edirnės mieste kasmet birželį vyksta Kirkpinaro aliejaus imtynių festivalis. Tai beveik 700 metų senumo tradicija. Aliejaus imtynininkai šalyje yra labai gerbiami. Tūkstančiai žmonių plūsta pamatyti, kaip kovotojai kaunasi dėl auksinio diržo ir geriausio imtynininko titulo. Kovotojai pagal aukštį suskirstomi į dvylika kategorijų. Sportininkų porų susirėmimai kovos lauke vyksta vienu metu. Šiandien kovotojai nebesikauna iki vieno iš jų mirties. Senovėje dėl to grumtynės trukdavo net kelias dienas. Šiais laikais kovai skiriama iki 40 minučių. Kirkpinaro aliejaus imtynėse gali dalyvauti visi vyrai nepaisant jų kultūros, regiono, amžiaus, religijos, kalbos ar rasės. Imtynininkas dėvi tik specialias kelnes, pagamintas iš buivolo ar veršiuko odos. Vadinamasis aliejaus žmogus kovotoją ištepa alyvuogių aliejumi.

AFP/Scanpix nuotrauka

Žirklių šokis

Peru indėnų tradicinis „žirklių“ šokis 2010 metais tapo UNESCO saugotina vertybe. Pagrindinis šokio atributas yra įmantrios „žirklės“, kurias sudaro apytikriai 25 cm ilgio nesujungtos geležinės plokštelės. Šokį atlieka du ar daugiau šokėjų, kuriems akomponuoja smuikas ir arfa. Atlikėjų šokio judesiai yra ypač sudėtingi – dažnai jie balansuoja tik ant vienos kojos. Pačiam šokėjui - tai šventas ritualas. Kai kurie antropologai mano, kad „žirklių“ šokis galėjo atsirasti maždaug XVI amžiuje kaip maištavimas prieš ispanų kolonijinę valdžią. Neva užvaldyti savo dievų neįtikėtinu šokiu vietiniai norėjo įveikti ispanų krikščionių Dievą. Ryškūs šokėjų rūbai yra papuošti aukso spalvos kutais, įvairiaspalviais blizgučiais ir mažais veidrodėliais. Vilkėdami šiuos kostiumus jie negali įžengti į bažnyčią. Tikima, kad šokėjai taip neįtikėtinai juda todėl, kad yra sudarę sandorį su velniu. Kartais „žirklių“ šokis gali nepertraukiamai tęstis ištisas valandas. Taip įvertinama šokėjų fizinė ištvermė, muzikos instrumentų kokybė, taip pat ir muzikantų įgūdžiai.

Juokų giminystė

2014 metais į saugotinų nematerialių vertybių sąrašą įtraukta specifinė Nigerio gyventojų bendravimo tradicija. Perduodama iš kartos į kartą juokų giminystė yra susitaikymo ir taikos kūrimo priemonė, ji suartina šeimas, etnines grupes ir bendruomenes. Toks bendravimo būdas puoselėja socialinę lygybę ir sutvirtina dialogą tarp kartų. Linksmais išraiškingais pasišaipymais nigeriečiai nesibodi apsikeisti ir kasdien, ir ypatingomis progomis, pavyzdžiui, vestuvių, krikšto ar laidotuvių. Juokais grįsti tarpusavio ryšiai yra įtvirtinti protėvių susitarimais tarp bendruomenių. Jie draudžia kariauti, nurodo mylėti vienas kitą, prireikus pagelbėti, sakyti tiesą ir juokauti. Pirmasis mėnulio kalendoriaus mėnuo čia yra paskirtas juokams.

kwekudee-tripdownmemorylane.blogspot.com nuotrauka

Dailymail.co.uk, telegraph.co.uk, unesco.org, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"