TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Svarbiausia laikytis kurso

Po Parlamento rinkimų Italijoje vėl imta kartoti seniai žinoma frazė: "Toks rinkimų rezultatas - tai ne šalies vidaus problemų, bet iš išorės brukamos vienpusiškos taupymo politikos pasekmė." Taigi buvo balsuojama prieš "griežtos taupymo politikos kursą".

Toks požiūris visiškai neteisingas. Pirmiausia, nepaisant griežtos taupymo politikos, visose nuo krizės ypač stipriai nukentėjusiose euro zonos valstybėse buvo renkami politikai, vykdantys griežtą stabilumo politiką. Taip buvo Ispanijoje ir Portugalijoje, Airijoje ir Graikijoje. Net Italijoje Silvio Berlusconi parėmė Mario Monti reformų kursą, nors per vėlai ir nenuoširdžiai. Naujoji Kipro valdžia taip pat pranešė vykdysianti struktūrines reformas.

Antra, sąvokų "griežta taupymo politika arba augimas" supriešinimas galbūt tinka politinėje kovoje, tačiau tai nėra reali alternatyva. Teigiantieji, kad taupymas ir augimas yra neįveikiamos priešingybės, kartu daro prielaidą, jog augimą galima pasiekti tik skolinantis. Bet seniai žinome, kad skolinimusi pagrįstos valstybės išlaidos gali praversti tik kaip trumpalaikė priemonė, o ne užtikrinti tvarų augimą. Be to, didėjant valstybės skolai, anksčiau ar vėliau ateis tiesos valanda, o tai atsitiks tuomet, kai rinkos, t. y. kreditoriai, praras pasitikėjimą skolos tvarumu. Nėra nieko blogiau, kai valstybė tampa visiškai priklausoma nuo finansų rinkų.

2013-ieji Europai gali tapti sunkiausiais krizės metais. Nors jau matomi pirmi teigiami reformų rezultatai, didėja pasitikėjimas finansų rinkomis, euro zonos šalyse mažėja biudžeto deficitas ir disbalansas, dar teks palūkėti, kol šie ekonomikos pakilimo pranašai atsispindės ir ekonomikoje. Euro zoną vis dar stingdo recesija, o jaunimo nedarbas kai kuriose šalyse yra rekordinis. Mes, Europos gyventojai, galime rinktis - arba tęsime solidarumo, didesniu konkurencingumu pagrįsto augimo ir biudžeto konsolidavimo politiką, arba grįšime prie senosios, jau seniai žlugusios skolinimosi politikos.

Pastarasis variantas būtų fatališkas, nes niekas nepaneigs, kad patvari finansų politika, augimas ir užimtumas yra susiję. Ten, kur nebuvo paisoma patvarumo taisyklių, šiuo metu vyrauja didžiausias nedarbas, nes ten niekas neinvestuoja. Taigi tie, kurie grįžta prie skolinimosi, ne tik padėties nepagerina, o tik stumia Europą į ilgalaikį masinį nedarbą. Svarbiausia - pasirinkti tinkamą viena su kita glaudžiai susijusių reformų derinį - jo įgyvendinimas užtruks, bet jis pasiteisins.

Ne mažiau svarbu yra ir tai, jog žmonės neprarastų tikėjimo, kad vaistai yra veiksmingi. Todėl dabar lemiamas prioritetas - kova su nedarbu, ypač tarp jaunimo, nes darbo praradimas - ne tik asmeninė žmogaus tragedija, bet ir visos šalies ekonomikos bėda. Jokia valstybė negali sau leisti švaistyti savo žmonių sugebėjimų.

Prioritetu išlieka ir reformos, skirtos darbo rinkai modernizuoti bei jos mobilumui skatinti. Turime toliau investuoti į švietimą ir mokslinius tyrimus. Vokietija gali padėti glaudžiai bendradarbiaudama profesinio mokymo srityje. Tiek mūsų šalyje, tiek visoje Europoje įmonėms, kuriančioms naujas darbo vietas, reikia suteikti lengvatinių kreditų. Čia svarbus tokių bankų kaip Europos investicinis bankas vaidmuo.

Visi europiečiai turi būti pasirengę ilgalaikėms reformoms. Tai galioja ir Vokietijai. Mes per krizę nukentėjome mažiau nei kai kurie mūsų partneriai Europoje ir šiandien mūsų tokia gera padėtis, kokios jau seniai nebuvo, nes laiku įgyvendinome esmines, nors ir skausmingas reformas, o konsolidavimo politikos ėmėmės dar 2010-ųjų pradžioje, todėl mūsų neįsuko psichologinis krizės verpetas.

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad Vokietija tapo ilgam atspari krizei, ir mums nebereikia jokių reformų, - juk vos prieš dešimtmetį Vokietija buvo laikoma "Europos ligoniu". Todėl mūsų vyriausybė ir pasisako už sveikus valstybės finansus ir subalansuotą 2014-ųjų biudžetą. Ji tęs pradėtas reformas, taip didindama konkurencingumą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad didėjant paklausai Vokietijoje mūsų partneriai iš Europos gali į ją eksportuoti, o jauni kvalifikuoti europiečiai gauna perspektyvą įsidarbinti Vokietijos darbo rinkoje. Mes žinome: jei mūsų partneriams seksis blogai, neklestės ir Vokietijos ekonomika.

Europos laivas priplaukė kritinę ribą. Pavojingos uolos jau praplauktos, bet uostas dar nepasiektas, todėl negalime iššvaistyti pasitikėjimo, kurį pavyko susigrąžinti. Turime susitelkti ir laikytis stabilumo politikos kurso. Tai pasiteisina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"