TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Šveicarija - liberaliausia Europos šalis

2011 11 16 9:26

Gyvename nesaugiais laikais, o tokiu metu žmonės šaukiasi valstybės. Ar turime su tuo susitaikyti, nes tai dominuos ir ateityje, dienraštyje "Neue Zuercher Zeitung" klausia Šveicarijos federacinės tarybos narys, Vidaus reikalų departamento vadovas Didier Burkhalteris. Ir atsako: Ne, neturime, nes Europoje stiprės liberalizmas, todėl kad yra liberalių vertybių, vedančių į socialinį teisingumą. Jis siūlo Europai sušveicarėti, tai būtų naudinga ir jos daliai - Lietuvai. Tik pirmiausia reikėtų sušveicarėti Lietuvos vadovams ir politikams.

Šia prasme Šveicariją galima priešpastatyti Europos Sąjungai. Viena vertus, Šveicarija, kurios didžiausia problema, kad stiprus frankas tapo dar stipresnis, o tai nulėmė ne tik solidi Šveicarijos ekonomika, bet ir pasitikėjimas, kurį pasaulyje pelnė jos Nacionalinis bankas (pasaulio rinka tiki tuo, ką sako Nacionalinis bankas, nes jis veikia visiškai nepriklausomai ir labai tiksliai). Kita vertus - ES, ypač kai kurios nuo skolų naštos dejuojančios euro zonos šalys, kuriose nedarbo lygis toks aukštas, kad jos žvelgia į ateitį su dideliu nerimu.

Šveicariška taisyklė

Ar buvo teisus Friedrichas Diurrenmattas prognozavęs, kad pasaulis arba sušveicarės, arba žlugs? Linkęs į išsamią diagnozę F.Diurrenmattas mėgo kalbėti apie pasaulį. Jo įžvalgos dėl Europos ir jos skolų buvo gana tikslios. Šveicarijos genialiai paprastas skolų stabdymo būdas yra tapęs pageidautina eksporto preke. Nuo Berlyno, Romos iki Madrido (net iki Vašingtono) jau instaliuotas skolų stabdis arba rimtai svarstoma, kaip tai padaryti. Gana techniškai skambantis terminas - skolų stabdis - tampa mūsų ekonominės kultūros esencija: drausmingas tvarkymasis su striukais resursais, pragmatizmas vietoj pretenzijų infliacijos, realistinių ir įgyvendinamų užduočių iškėlimas virš maksimalistinių ir utopiškų. Biurokratiškai ir pernelyg dorai skambantis skolų stabdis iš esmės yra aukštosios politikos dalykas. Prancūzijoje jis vadinamas "la regle d'or" (auksinė taisyklė, - red.), tai skamba daug gražiau nei "skolų stabdis". Gal tą skolų stabdį reikėtų vadinti "regle suisse" (šveicariška taisyklė, - red.)? Šiaip ar taip skolų stabdžio sėkmė - proga "Šveicarijai pristatyti". Jį reikėtų pridėti prie mūsų šalies tarptautinę reputaciją suformavusių kalnų, karvių ir sūrių.

Kas tinka įmonėms, šiandien tinka ir valstybėms: svarbiausia - gera reputacija. Reikia daug laiko jai įgyti, bet ją prarasti galima akimirksniu. Todėl taip svarbu laikytis deklaruojamų principų ne tik rinkimų laikotarpiu, bet ir atsižvelgiant į žiniasklaidos, nuolat pabrėžiančios išskirtinumus ir nuobodžiai atmetančios bendrumus, logiką. Susiėmusi Šveicarija visuomet įveikdavo krizę. Tai, kas mus vienija, veikia stipriau nei tai, kas skiria. "Valios nacija" yra "work in progress", ji turi nuolat save iš naujo atrasti. Mūsų politinė sistema akcentuoja darbą ir pasiaukojimą. Todėl ir rezultatai tokie ilgalaikiai bei tokie stabilūs, kaip jokioje kitoje šalyje, tai iš dalies ir paaiškina mūsų ekonominę sėkmę. Tačiau puikus mūsų gyvenimo kokybės įvertinimas šiek tiek disonuoja su pastaruoju metu ryškėjančiu šveicarų nepasitenkinimu, nes jie ima jausti stresą dėl didėjančio gyventojų tankio, imigrantų ir netvarkingo užstatymo. Galima klausti, iš kur atsiranda toks nepasitenkinimas ir stipri poliarizacija, kai šalies padėtis - džiuginanti. Gal vidurinysis sluoksnis ima bijoti, kad tai ilgai nesitęs? Juk po Antrojo pasaulinio karo šis vidurinis sluoksnis sudarė visuomenės svorio centrą, tapo visų dalykų matu, tačiau griuvus Berlyno sienai jo savimonė ėmė silpti. 

Šia globalizacijos pasekme ateityje politikai turės rūpintis pirmiausia. Kitaip įsigalės turimo turto gynimo, priešiškumo reformoms ir kultūrinės atskirties atmosfera, nuo kurios kentėsime visi. Tokia atmosfera suardytų ir tai, kas palaiko Šveicariją iš vidaus. Pažvelgę į ateitį pamatysime iššūkius, kurie kur kas didesni nei "juntamas reformos poreikis". Suvaldyti sveikatos apsaugos išlaidas nepaisant demografinių pokyčių ir tuo pat metu išlaikyti gerą Šveicarijos sveikatos apsaugos sistemos kokybę - tikslas, kurį kai kurie stebėtojai laiko nerealiu. Bet aš įsitikinęs, kad Šveicarija pajėgi tai padaryti, tik turi vėl mobilizuoti tokius svarbius savo išteklius kaip reformų jėga ir pažangos optimizmas. Kai pilietės ir piliečiai įsisąmonins, kad liberalios reformos daug kam išeis į naudą, status quo patiks tik nedaugeliui.

Thomo More'o pasakyti žodžiai apie tradicijos esmę galioja ir mūsų socialinei sistemai: "Tradicija nėra pelenų išsaugojimas, o ugnies perdavimas!" Imkime pensijų sistemą. Kasmet Šveicarijoje pensijoms išmokama 40 mlrd. frankų. Dėl finansinio nuosmukio labai greitai susidarytų milžiniškos sumos, kurių nebūtų iš kur paimti. Tik dėl iš užsienio atvykusių žmonių pensijų fondas per metus dar skaičiuoja maždaug 2 mlrd. frankų perteklių. Kalbos, kad didėjantis pensinio amžiaus vidurkis kelia grėsmę mūsų socialinio draudimo sistemai, yra ne ideologijos, o aritmetikos klausimas. Jei norime išlaikyti šioje srityje status quo, vien dėl demografinių priežasčių reikia kasmet didinti įmokas 2-3 procentais. Kitais žodžiais tariant: status quo negali būti. Tas pats ir švietimo, mokslinių tyrimų bei naujovių diegimo srityse.

Ekonominę sėkmę lemia politinės sąlygos

Svarbiausia skolų krizės pamoka skamba taip: ekonominę sėkmę visada lemia politinės sąlygos. Ir kad šios sąlygos neštų sėkmę, reikia vis iš naujo už jas kovoti. Maža valstybė stipriausia tada, kai ji sugeba realiai vertinti savo stiprybę, kaip mokė Karlas Schmidtas. Tačiau Šveicarija nėra tikra dėl ES ateities. Nereikėtų pamiršti, kad ES viena krizė keitė kitą. Beveik kiekvienas institucinis ES plėtros etapas buvo reakcija į tariamai beviltišką situaciją.

Šveicarija ES nepriklauso, todėl pati gali pragmatiškai spręsti jai svarbius klausimus - išsaugoti savo pasirinkimo teisę ir suverenitetą. Tačiau Šveicarija taip pat gerai žino, kad vis besiplečianti Europa - 2013 metų liepos 1 dieną ES nare taps ir Kroatija - negali daryti jai įtakos. Tad dvišalis kelias taps dar akmenuotesnis, santykiai - labiau įtempti, o derybų erdvė - mažesnė. Ypač jei per šią krizę ES sieks vis labiau integruotis, pavyzdžiui, per ekonominę ir fiskalinę politiką, o šį rudenį daugelyje pasaulio regionų politinė ir ekonominė padėtis kaip niekad neapibrėžta.

Ar bus grįžta prie liberalių vertybių?

Vargu ar skolų krizė Europoje ir JAV bus greitai įveikta. Mes gyvename nesaugiais laikais, o tokiu metu žmonės šaukiasi valstybės. Ar turime susitaikyti, kad ateityje dominuos mąstymas dėl valstybės galių išplėtimo, o liberalizmas atsidurs vis sunkesnėje padėtyje? Manau, bus priešingai. Krizė sustiprins liberaliąsias vertybes ir atskleis valstybės vaidmenį. Ir ne tik Šveicarijoje, nes tariamas liberalizmo silpnumas globalizacijos laikais staiga pasirodys visiškai kitaip. Iki šiol tam tikruose sluoksniuose buvo manoma, kad liberalios vertybės iš tikrųjų reikalingos tik besipelnantiesiems iš globalizacijos, pastaruoju metu net sąvoka "sava atsakomybė" dažnai pašiepiama kaip tuščia frazė, bet būtent sava atsakomybė yra mūsų nacionalinio identiteto dalis.

Mes nenorime, kad valstybė viską reguliuotų ir įleistų šaknis į kiekvieną gyvenimo sritį. Nepainiokime visada ir visur esančios valstybės su stipria valstybe, kuri smarkiai priešinasi neteisėtiems interesams, rimtai vertina visuotinę gerovę bei visuomeninį turtą ir  netrukdo konkurencijai. Šis svarbiausias skirtumas, kuris pastaruoju  metu kiek išblėso, ateityje vėl bus pripažintas. Vadinamoji "sumenkusi valstybė" dar visai neseniai buvo dažnai kritikuojama dėl socialinio nuosmukio ir abejingumo silpniesiems. Šiandien matome, kad ne "sumenkusi", o išsipūtusi ir nereguliuojama valstybė galiausiai veda prie socialinio nuosmukio, sėja visuomenėje nerimą ir dar blogiau - didina jaunimo nedarbą, kuris kai kuriose šalyse yra toks didelis, kad jau imama kalbėti apie "prarastąją kartą". Tai nepriimtina.

Jei valstybė savo jaunimui nesuteikia šanso, vadinasi, ji nesugeba tvarkytis, nes neišnaudoja savo svarbiausio resurso - jaunimo. Jei turėčiau parinkti tik vieną kriterijų, kaip išmatuoti vedamos politikos kokybę, nedvejodamas pasirinkčiau "jaunimo nedarbo" kriterijų. Pagal jaunimo nedarbą (3,2 proc.) Šveicarijos padėtis yra geriausia. Ispanijoje jaunimo nedarbas sudaro 45 proc., Portugalijoje - 30 procentų. Tai dramatiški skaičiai. Mažą jaunimo nedarbą mūsų šalyje lemia dviguba profesinio švietimo sistema, nesugadinta darbo moralė ir lanksti mūsų darbo rinka.

Tai liberalios vertybės, kurios veda prie socialinio teisingumo. Jei  norime jį išlaikyti, būtinos liberalios sveikatos apsaugos ir socialinės sistemos reformos. Šiuo metu visi tie, kurie propaguoja liberalizmo principus - vienodas galimybes, atlyginimą pagal pasiektus rezultatus, asmeninę atsakomybę - turi gerą progą konkrečiai įrodyti, kad tai ne tik skambios frazės, nes šiandien visas pasaulis mato, kur veda to nebuvimas, - į įtampą tarp skirtingų visuomenės sluoksnių ir kartų.

Ginantieji liberalias vertybes rūpinasi, kad būtų gera ne tik mažumai, žinoma, su sąlyga, kad jos iš tiesų vertinamos ir už jas jaučiama atsakomybė. Pastaruoju metu toks suvokimas prarastas, tačiau prasidėjusi krizė suteikia progą vėl jį atgaivinti. Žinau, kad pesimistai, besišiaušiantys dėl galimų rūpesčių, laikomi inteligentiškesniais, kritiškesniais ir daugiau išmanančiais nei optimistai, apie kuriuos mėgstama sakyti, kad jie naivūs.  Nepaisydamas to, drįstu pateikti optimistinį požiūrį dėl tolesnės Europos plėtros. Liberalizmas Europoje stiprės, pirmiausia kaip skolų krizės pasekmė.

XXI amžiaus valstybė

Nors dabar daugiau kalbama apie marksizmo renesansą ir viską reguliuosiančią valstybę, o tai daug kam atrodo patrauklus sprendimas, aišku, kad supergalingos valstybės atgaivinimas neišspręs nė vienos struktūrinės problemos, nuo kurių dabar kenčia daugybė Europos šalių. Tik puiki švietimo sistema, aukšta darbo moralė, gyvybinga naujovių įdiegimo kultūra ir biudžeto drausmė pagerins Europos konkurencingumą. "Pažanga" - puikus europietiškas sumanymas, net jei šiandien apie ją kalbančiųjų daugiau yra Azijoje ir Amerikoje. Užuot dususi nuo vienijimosi arba vis glaudesnės integracijos, Europa sugebės rasti formulę, kuri paskatins techninės pažangos ir atsinaujinimo kurstomą vidinę konkurenciją. XXI amžiaus valstybė, taip pat ir Europoje, bus valstybė, kuri funkcionuos ne tiek naudodamasi finansiniais ištekliais, kiek inteligentiškomis paskatomis ir išmintingu reguliavimu. Pasibaigus pretenzijų ir infliacijos erai ateis drausmės fazė. Socialinė valstybė ims dažniau mąstyti apie finansavimą už atliktus darbus. Vėl bus atrasta darbo vertė su visa jai prasmę suteikiančia jėga, ir ims keistis pernelyg sustabarėjęs supratimas apie "teisingą" darbo stažą.  

ES skolų krizė bei arabų sukilimas aiškiai parodė, kad liberalios vertybės yra svarbiausios ir jos ilgai buvo neteisingai nuvertintos kaip išmąstytos sekmadienio pamokslo žodžių vingrybės. Liberalaus minčių lobyno stiprinimas - tai šansas Šveicarijai suvokti savo identitetą. Jau kuris laikas esame pasiklydę tarp per didelės ir per mažos savimonės. Kaip tik todėl, kad mūsų šalis ekonomiškai palengva įsilieja į globalų pasaulį, turime suvokti, į kokias vertybes ateityje turime orientuotis. Gal dabarties procesai mums leis realistiškiau save vertinti ir kartu atsakyti į klausimą, kas mes esame? Mano siūlomas atsakymas - esame liberaliausia šalis Europoje. Istoriko Erico Hobsbawmo žodžiais tariant, nuo 1848 iki 1870 metų mes buvome "vienintelė respublika žemyne". Ši tradicinė linija įrodo stulbinantį tęstinumą, kurio neturėtume nurašyti kaip savaime suprantamo dalyko. Taip žvelgiant, ne tik Europa turėtų sušveicarėti - ir pati Šveicarija turi sušveicarėti. Liberali Šveicarija, gerai įsisąmoninusi savo istoriją, tai - savimi pasitikinti Šveicarija. Šio pasitikėjimo mums reikės toliau žengiant savo keliu.

Vertė GRAŽINA VASILIAUSKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"