TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Taikdarės kaukę nusimetus

2008 08 13 0:00
Agresyvūs Rusijos veiksmai Gruzijos teritorijoje privertė pasaulį prisiminti SSRS laikus.
AFP/Scanpix nuotraukos

Rusija, ilgą laiką Pietų Kaukaze vaidinusi dvigubą taikdarės ir kurstytojos vaidmenį, karine invazija į suverenios Gruzijos valstybės teritoriją ištirpdė pačios sukurtus dirbtinio "įšalo" ledus. Sunku patikėti, kad jai vėl pavyktų užsidėti taikdarės kaukę, ir tai yra bene didžiausias Gruzijos laimėjimas.

Vargu ar Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, praeitos savaitės pabaigoje palaiminęs Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio puolimą, tikėjosi tokio agresyvaus Rusijos atsako. Plataus masto intervencija užklupo Gruziją menkai pasirengusią, nepajėgią pasipriešinti didesnei Rusijos kariuomenės smogiamajai galiai, tūkstantinėms gruzinų pajėgoms įstrigus tolimajame Irake.

Sunku suprasti kaltinimus, esą Gruzija iš anksto kruopščiai suplanavo invaziją į Pietų Osetiją. Būtent Rusija sugebėjo itin operatyviai pasiųsti per sieną tūkstančius karių, šimtus tankų ir šarvuočių, užsitikrinti absoliutų viešpatavimą oro erdvėje. Ir visa tai - be didesnio Gruzijos kariuomenės pasipriešinimo.

Peršasi išvada, kad jei Gruzija ir rengėsi puolimui, tai Rusija jam pasiruošė dar geriau. Ir galiausiai peržengė savąjį Rubikoną, atvirai įsiveržė į kitos valstybės teritoriją - pirmą kartą nuo Afganistano karo laikų.

Galime vadinti M.Saakašvilio veiksmus menkai apgalvotais, gal net lengvabūdiškais, tačiau mažiausiai vieną tikslą Gruzijos lyderiui pavyko pasiekti - nuplėšti Rusijos ilgą laiką nešiotą taikdarės kaukę ir sukelti bent minimalų tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą. Jeigu M.Saakašviliui pavyks išsaugoti prezidento postą, tarptautinės bendruomenės įtraukimą į Gruzijos ir Rusijos konfliktą - kad ne fizinį, tai bent emocinį - turėsime laikyti vienu didesnių Tbilisio laimėjimų iš esmės pralaimėtame kare. Sulaužytas status quo reiškia nestabilią situaciją, o tai iš tiesų gali būti geriau negu ilgametis vegetavimas "užšaldytų konfliktų" zonoje.

"Užšaldytų konfliktų" korta

Sugebėjimas meistriškai išnaudoti "užšaldytus konfliktus" Pietų Osetijoje, Abchazijoje, Padnestrėje ir kiek mažesniu mastu - Adžarijoje bei Kalnų Karabache, be energetinio spaudimo priemonių, buvo vienas didžiausių Rusijos politikos "artimajame užsienyje" kozirių. Būtent Rusija aktyviausiai prisidėjo užšaldant šiuos konfliktus, tačiau vėliau jos strategai "pamiršo", kad pradėtą darbą derėtų ir užbaigti.

Iš tiesų Maskva buvo radusi puikų būdą, kaip išlaikyti Moldovą ir Gruziją už ganėtinai trumpo pavadėlio, neleisti šioms šalims bent kiek labiau nukrypti nuo joms nubrėžto kurso. Neabejotinai dėmesio vertas klausimas, kokiu pagrindu didesnei Abchazijos ir Pietų Osetijos, kurios formaliai tebepriklauso Gruzijai, gyventojų daliai buvo suteikta Rusijos pilietybė. Sustiprėjus konfliktui Pietų Osetijoje būtent poreikis ginti savo piliečius buvo vienas garsiausiai skambėjusių Rusijos argumentų.

Kol tvyrojo nuolatinė įtampa, bet kokios mintys apie pabėgimą iš senosios Rusijos imperinės erdvės atrodė nerealios. Padėtį, kaip žinoma, reikšmingai pakeitė 2003 metų Rožių revoliucija Gruzijoje - ji metė iššūkį Maskvos dominavimui. Gruzijos prezidentu tapęs M.Saakašvilis bandė nukreipti šalį demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos link.

Viena didžiausių problemų, su kuria susidūrė naujoji, pereinamojo laikotarpio Gruzija, buvo jos teritorinio integralumo klausimas. Trys regionai, atsisakę pripažinti centrinės valdžios Tbilisyje viršenybę, daugiau ar mažiau remiami Rusijos ir netgi (Abchazijos bei Pietų Osetijos atveju) kontroliuojami vadinamųjų rusų taikdarių pajėgų, nepaliko Gruzijai jokių šansų artimiausiu metu įstoti į NATO. Net taikus Adžarijos, vieno separatistinių regionų, sugrįžimas į Gruzijos glėbį nepadėjo užgydyti likusių piktžaizdžių.

Situacija Pietų Osetijoje ir Abchazijoje buvo kitokia - šios nepripažintos respublikos, esančios visai šalia Rusijos sienos ir apginkluotos rusiška sunkiąja karine technika, naudojosi rusų karinių instruktorių ir žvalgų paslaugomis. Ir visa tai - po "taikdarių" misijos priedanga, atvirai tyčiojantis iš Tbilisio pastangų (tiesa, kartais temdomų karštakošiško gruziniško nacionalizmo) rasti taikų konflikto sprendimo būdą.

Ledonešis Pietų Kaukaze

Rusijos ir Gruzijos karas dėl Pietų Osetijos, JAV dienraščio "The Washington Post" apžvalgininko Roberto Kagano teigimu, atspindi istorinį lūžį, kuris turėtų padėti Vakarams iš naujo įvertinti ant naftos kainų bangos iškilusias Rusijos ambicijas. Berlyno sienos griūtis rodė posovietinės eros pradžią, o agresija prieš Gruziją, tikėtina, - jos pabaigą.

Laužydama ledus Pietų Kaukaze Rusija pademonstravo atgimusį tikėjimą savo karine galia. Nuo "dujų čiaupo" diplomatijos ir "taikdarių" misijos imitavimo Maskva perėjo prie menkai pridengtos baudžiamosios operacijos, visiškai ignoruodama galimą tarptautinį pasmerkimą.

Didžiausia Rusijos "artimojo užsienio" valstybių, taigi ir Lietuvos, viltis - jog šį kartą pajudėję ledai iš tikrųjų pritraukė Vakarų Europos ir JAV dėmesį. Didžiausia Gruzijos viltis - kad Prancūzijos užsienio reikalų ministro Bernard'o Kouchnerio užuominos apie tarptautinių taikos palaikymo pajėgų dislokavimą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje artimiausiu metu įgaus realų pavidalą.

Iš esmės Rusija jau įtikimai parodė, kad Gruzijos konflikto atveju ji yra suinteresuota šalis, todėl negali efektyviai atlikti tarpininkės funkcijų. Išpuoliai Gruzijos teritorijoje, už Pietų Osetijos ir Abchazijos ribų, nekelia dėl to jokių abejonių.

Pagrindinis klausimas - ar užteks tarptautinei bendruomenei valios įtikinti Rusiją, kad ji turėtų palikti konflikto sureguliavimo reikalus tarptautinėms institucijoms. JT, pagrindinis tarptautinis forumas, šiam tikslui netinka dėl Rusijos turimos nuolatinės vietos Saugumo Taryboje, o Jungtinės Valstijos - dėl susigadinto moralinio autoriteto. Visų dėmesys turėtų krypti į Europos Sąjungą, kurios valstybių sostinėse dažnai sklando svajonė apie didesnį vaidmenį kuriant teisingesnę ir taikesnę pasaulio tvarką.

Nederėtų atmesti varianto, kad pagrindinis pralaimėto karo rezultatas Gruzijai gali būti galutinė Abchazijos ir Pietų Osetijos netektis. Kita vertus, tai tikrai nėra tikslas, kurio siekė Rusija, pradėdama plataus masto invaziją. Rusija niekada nebuvo suinteresuota padėties Pietų Kaukaze normalizavimu, o būtent tokia gali būti Gruzijos "išsivadavimo" iš ją slegiančios separatizmo naštos pasekmė.

Grėsmingas ledonešis jau prasidėjo, nunešdamas tolyn bet kokias iliuzijas dėl pozityvaus Rusijos vaidmens. Lietuvai ir kitoms valstybėms, turinčioms bendravimo su Maskva patirties, tai gali būti geras ženklas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"