TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Tegyvuoja siesta! Ar Pietų Europa turėtų suvokietėti?

2013 08 07 6:00
ameliesayshola.wordpress.com nuotrauka

Pietų Europos gyventojai nuolat sulaukia kaltinimų, kad yra tinginiai, bet juos žeria dažniausiai šiauriečiai, nesuprantantys pietiečių gyvenimo būdo. Ar tikrai darbas ir pinigai yra didesnė vertybė nei gyvenimas ir bendravimo džiaugsmas?

Pratrūkus krizei, pietų europiečiai vis labiau spiriami keisti tradicinį mėgavimąsi gyvenimu į darbą, o labiausiai juos baksnoja vokiečiai. Jie griežia dantimis dėl Vokietijos hegemonijos, bet vokiečiams atrodo kitaip. Kai tik reikia gelbėti eurą, Berlynas daugiau ar mažiau nesavanaudiškai teikia pagalbą bankrutuojančioms euro zonos šalims - milžiniškas pinigų sumas. Todėl vokiečiams nesuprantamas Italijos filosofo Giorgio Agambeno siūlymas tarsi kokią atsvarą šiaurei sukurti Lotynų imperiją, kurią sudarytų Prancūzija, Italija ir Ispanija. Tačiau Prancūzijoje ir Italijoje G.Agambeno idėjos sutinkamos palankiai, nes, matyt, tiksliai pataiko į pietiečių jausmus.

Pagrindinis G.Agambeno kaltinimas - kad euro krizė verčia pietų europiečius "gyventi kaip vokiečius". Jam kelia rūpestį kultūrinio paveldo išnykimas. Filosofo manymu, bus sunaikintas gyvenimo būdas, būdingas lotynų tautoms, todėl jos turi jį apginti. Pasak G.Agambeno, debatai pavirto mentalitetų kova, kurioje susiduria protestantiška darbo etika ir katalikiškas džiaugsmingumas.

Nuo 2012 metų rudens Ispanijoje panaikinta siesta. Vyriausybė to ėmėsi spaudžiama trejeto: Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo. Buvo nuspręsta, kad šalis nebegali "dykinėti", ekonomikai balansuojant ties bankroto riba, net per nepakeliamą vidurdienio karštį.

Šimtmečius Pietų Europos kraštai daro pertrauką nuo vidurdienio (praėjus šešioms valandoms po saulės patekėjimo) iki ketvirtos popiet. Visi palieka laukus ar biurus ir traukia namo pailsėti, kartu pavalgyti, pasišnekučiuoti su draugais ir šeimos nariais, o popiečio snūstelėjimas - apskritai šventas reikalas. Tačiau dabar šiai pietietiškai idilijai atėjo galas.

Vartojimas ima viršų

Siesta jau buvo apribota 2005 metais, kai Jose Luiso Rodriguezo Zapatero vyriausybė ją panaikino viešojo sektoriaus darbuotojams sakydama, jog globalaus kapitalizmo eroje laikas turi būti išnaudojamas produktyviau. Šiuolaikinės technologijos, tokios kaip oro kondicionieriai, leidžia dirbti ir per didžiausius karščius. Norima, kad darbas nenutrūktų, o per trumpesnę pietų pertrauką visi bėgtų ne namo, o į parduotuves ar restoranus, didintų vartojimą ir sumokėtų daugiau mokesčių.

Taigi ispanai iškeitė savo siestą, valgymą kartu su šeima, laiką, praleistą be streso, į darbą ir vartojimą. Tai blogi mainai, ir daugelis prieš tai protestavo, bet veltui. Argi tai ne absurdiški mainai? Prieš šimtmetį ispanai uždirbdavo 20 kartų mažiau nei dabar, tad kodėl dabar, uždirbdami daug daugiau, negali sau leisti siestos, kaip prieš 100 metų?

Dėl savo tradicijų nykimo ispanai kaltina vokiečių diktatą, norą primesti jiems prūsiškas vertybes.

Kapitalizmo dvasia

Europos žiniasklaida choru ragina pamiršti siestą ir vadovautis šiaurietiška kultūra. Jei esmė būtų tik pinigai, sprendimas būtų akivaizdus. Tačiau didžiulės skolos visuomet egzistavo. Prieš šimtmečius įsiskolinę buvo Ispanijos karaliai, taip pat ir vokiečiams, bankininkų Fuggerių dinastijai. Galiausiai jie taip ir negrąžino skolų, bet tai nebuvo pasaulio pabaiga. Žmonėms nė į galvą nebūtų atėjusi mintis dėl skolų atsisakyti savo kultūros. Tačiau dabar jie verčiami daryti kaip tik tai. Trejetas reikalauja, kad jo globoje atsidūrusios šalys keistų darbo įstatymus, pensinį amžių, ilgintų darbo laiką.

Puritoniška dvasia visuomet buvo priešiška miegojimui ir geram gyvenimui, nes abu šie dalykai tapatinami su tinginyste ir šventvagyste. Tie, kurie miega, atima iš Dievo dieną, nieko neuždirba ir praranda pelną, kurį galėtų gauti, jei nemiegotų.

"Protestantiškoje etikoje ir kapitalizmo dvasioje" vokiečių sociologas Maxas Weberis labai aiškiai apibrėžia puritonišką kovą su miegu: "Aiškiai apreikšta Dievo valia tik veiksmas, ne tinginystė ir mėgavimasis, jį šlovina. Todėl laiko švaistymas yra pirmoji ir didžiausioji nuodėmė." M.Weberis parodo, kad kalvinistams laiko praradimas "miegant ilgiau, nei būtina sveikatai - 6-8 valandas daugiausia, moraliai yra visiškai smerktinas". Tuo tarpu darbas yra "Viešpaties vadovaujamo gyvenimo svarbiausias tikslas".

Pirmieji Masačusetso naujakuriai teigė, kad miegas yra velnio gundymas, skirtas atitraukti nuo darbo.

Laikas - pinigai

Benjamino Franklino garsusis posakis "Laikas - pinigai" yra kapitalistinės dvasios išvada. Svarbus tik tas laikas, kurį galima paversti pinigais. Pagal B.Frankliną, tinginiaujant praleistas laikas yra prarastas laikas, o neuždirbtų pinigų nauda yra prarasta nauda. B.Franklinas kritikavo prancūzus, kad jie per vėlai eina gulti ir neprabunda iki pietų, o tai nuostolinga ir brangiai kainuoja, nes daug pinigų išleidžiama žvakėms. Jis nesuprato prancūziško gyvenimo būdo lygiai taip pat kaip amerikietis padangų magnatas Maurice'as Tayloras, šiemet kritikavęs Prancūzijos darbininkų darbo etiką ir savo kalba sukėlęs diplomatinę audrą tarp Paryžiaus ir Vašingtono. M.Tayloras pareiškė nepirksiąs padangų gamyklos Prancūzijoje, nes tenykščiai darbininkai dirba tik tris valandas per dieną, o visą likusį laiką dykinėja.

Karas su miegu

Šiuolaikiniai Vakarų žmonės kenčia chronišką nemigą. Tyrimai parodė, kad daugelis jų per darbo savaitę miega mažiau, o paskui mėgina atsigriebti savaitgaliais. Dėl to praryjama vis daugiau migdomųjų ir vis daugiau žmonių kreipiasi į gydytojus. Medicina dabar laiko miegą kontroliuojama problema, kurią galima sureguliuoti racionaliomis priemonėmis, dažniausiai tai reiškia vaistus.

Viskas turi paklusti naudai ir produktyvumui. Kapitalizmas sistemingai verčia naktį diena. Viskas turi būti prieinama 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, nes bet kada gali atsirasti kas nors, panorėjęs suvartoti ką nors, ir tas noras turi būti patenkinamas. Nelaimingieji, dirbantys ryšių skyriuose Indijoje, sėdi naktimis, kad prisitaikytų prie darbo valandų Vakaruose. Globalus kapitalizmas kolonizuoja miegą.

Kitais žodžiais, skolų krizė Europoje yra tik vienas pavyzdys kultūrinės kovos, kuri grasina ne tik pietų europiečių, bet ir indų, azijiečių gyvenimo būdui. Pasak Vokietijos ekonomisto A.Hoferio, parašiusio knygą "Gal kapitalizmas nė nenori, kad mes būtume laimingi?", trejetas pateikia savo tiesą kaip neginčijamą, bet iš tikrųjų tai tėra protestantiškos darbo etikos radikalizavimas.

Kažin ar euro zonos šalys, o ypač Graikija ir Italija, galės grąžinti savo skolas iš ekonomikos augimo. Tam reikia, kad ekonomika daugelį metų augtų daugiau nei po 3 proc. per metus. O vokiečiams derėtų savęs paklausti, kokia prasmė mėginti įsukti ekonomikos ratą euro zonoje plakant taupymo rimbu, jei pietinių kraštų žmonės vis tiek atmeta šias reformas kaip primestą diktatą ir tai stumia Europos tautų bendriją į susipriešinimą.

SpiegelOnline, LŽ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"