TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Terorizmo spąstuose

2015 12 01 10:00
„Bring back our girls“ grupės narės, keliaujančios pas naująjį prezidentą.  AFP/Scanpix nuotrauka

Kas penktas afrikietis – Nigerijos pilietis. Pastaruoju metu ši Afrikos valstybė, kurios ekonomika didžiausia žemyne, siejama su dviem žodžiais, reiškiančiais, kad vakarietiškas švietimas yra nuodėmingas – „Boko Haram“.

Ši islamistų grupuotė, veikianti ne tik Nigerijos šiaurės rytuose, bet ir kaimynėse šalyse (Čade, Kamerūne, Nigeryje) „puikuojasi“ 2015 metų pasaulinio terorizmo indekso viršūnėje. Pasirodo, jog praėjusiais metais daugiausia žmonių pražudė ne „Islamo valstybė“, o „Boko Haram“. Dėl jos teroristų veiksmų mirė 6644 asmenys.

„Boko Haram“ – lyg Vakarų Afrikoje veikianti „Islamo valstybės“ franšizė“, – teigia žmogaus teisių ir aplinkosaugos aktyvistas Jaye Gaskia. Balandį jie pasivadino „Islamo valstybės Vakarų Afrikos provincija“. Tai įvyko po to, kai „Islamo valstybė“ priėmė jų pareiškimą dėl lojalumo. Pasveikinę džihado brolius kitame žemyne, Artimuosiuose Rytuose veikiantys islamistai skatino negalinčius prie jų prisijungti stoti į kovotojų Vakarų Afrikoje gretas.

Terorizmo ekspertų teigimu, tarpusavio ryšiai naudingi abiem pusėms. „Boko Haram“ patvirtina „Islamo valstybės“ ambicijas kurti pasaulinį kalifatą, o pastaroji jai padeda finansais bei komunikacija ir verbavimu.

Valdžios apleisti

Nigerijoje, buvusioje britų kolonijoje, nepriklausomybę įgijusioje 1960-aisiais, gyvena daugiau nei 180 milijonų žmonių, kurie atstovauja 250 skirtingų etninių grupių. Viena didžiausių – hausai – gyvena šalies šiaurėje, kur ir siaučia islamistai. Jų pavadinime yra vienas hausiškas žodis, tiksliau, sutrumpinimas, skirtas vakarietiškam išsilavinimui apibūdinti – „boko“. Tuo metu „haram“ iš arabų kalbos – nepriimtinas, nuodėmingas.

Pasak J. Gaskia'os, jų maišto židinys ne šiaip sau yra Nigerijos šiaurės rytuose – pagal socialinius ir ekonominius rodiklius šis regionas yra vargingiausias. Šalyje, kur raštingumas siekia 60 proc., mokyklos nelanko apie 10, 5 milijonų vaikų, 70 proc. jų – būtent teroristų aliname krašte. Kaip teigia aktyvistas, tinkamiausias žodis jų situacijai apibūdinti yra nepaisymas – politinis, ekonominis, kultūrinis.

J. Gaskia Nigerijos sostinėje Abudžoje, už nugaros – „Boko Haram“ apniokotas pastatas / Rositos Garškaitės (LŽ) nuotrauka

Nedarbas, neraštingumas, skurdas – tinkama dirva radikalizmui. 2009 metais kilo maištas ir sėkmingai vyko verbavimas į grupuotę dėl to, kaip pasakoja aktyvistas, kad vietiniai jautėsi apleisti valdžios, atskirti nuo visuomenės. Pasak pašnekovo, Nigerijos saugumo pajėgos taip pat pastūmėjo jaunuolius į islamistų glėbį, griebęsi kolektyvinės bausmės už išpuolius. Jų taikiniais ir įtariamaisiais tapdavo visi gyventojai teritorijoje, kur įvykdavo incidentas.

Blogiausias scenarijus: teroristai visoje šalyje

„Amnesty International“ duomenimis, islamistų gretose kovoja mažiausiai 15 tūkst. asmenų, tačiau tikslūs skaičiai nėra žinomi. Kaip pasakoja J. Gaskia, jaunimas, sudarantis apie 60 proc. nigeriečių, prisijungia prie džihadistų ne tik dėl nedarbo bei socialinės atskirties, bet ir dėl patirto smurto ar teisių pažeidimo iš valstybės, pavyzdžiui, kariuomenės. Kaip atsvara reguliariai armijai, kuria vietiniai nepasitiki, 2013-aisiais suburtos jungtinės civilių pajėgos, saugančios savo bendruomenes nuo islamistų. „Tai vis tiek karinis požiūris, ginkluotas problemos sprendimo būdas“, – sako pašnekovas, pažymintis, jog reikia spręsti švietimo bei užimtumo problemas bendruomenėse, ne tik jas apginkluoti. Pasak jo, tikėtina, kad sumušus „Boko Haram“ ši paramilitarinė grupė gali tapti pavojinga.

Idealiu atveju, kaip dėsto aktyvistas, kovai su islamistais turėtų būti pasitelkiamas socialinių ir ekonominių problemų sprendimas, didinamas piliečių pasitikėjimas valstybės institucijomis. Blogiausias scenarijus jam atrodo toks: „Boko haram“ nariai išsibarsto po šalį ir tęsia teroristinius išpuolius. Tai ypač svarbu turint mintyje, kad islamistų judėjimas nėra homogeniškas. Iš tiesų Nigerijoje po „Boko Haram“ vėliava veikia bent kelios grupuotės. „Būtent dėl to aš ir nerimauju galvodamas apie jų pasklidimą po visą šalį. Gali būti, kad greitu metu teroristų turėsime visur“, – komentuoja J. Gaskia.

Piliečių galia

„Viltis reiškia niekuomet nepasiduoti, kad ir kaip sunku būtų, reikia toliau tikėti. Viltis neišsenka“, – savo „Twitter“ paskyroje rašė „Bring back our girls“ (liet. „Grąžinkit mūsų mergaites“) kampanijos lyderė Obiageli Ezekwesili, praėjus beveik 600 dienų nuo Čiboko miesto moksleivių pagrobimo. Būtent ši iniciatyva patraukė ir ilgai išlaikė pasaulio žiniasklaidos dėmesį į „Boko Haram“ išpuolius. 2014 metų balandį jie pagrobė 276 Čiboko miesto moksleives. 57 iš jų pavyko pabėgti, o apie kitas 219 nieko nežinoma iki šiol. Islamistų lyderis Abubakaras Shekau pareiškė, kad mergaitės atsivertė į islamą ir buvo ištekintos.

„Bring back our girls“ renginys, minint 500 dienų nuo Čiboko mergaičių pagrobimo / Reuters/Scanpix nuotrauka

J. Gaskia aiškina, jog sėkminga iniciatyva „iš apačios“ stebėtis nereikėtų, mat Nigerijoje pilietinis veiksmas – įprastas. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalyje būta ne vieno piliečių mobilizacijos atvejo. Pavyzdžiui, nepaklusnumas tuometinei vyriausybei pademonstruotas 1998 gegužės 1 d. masiniu darbininkų protestu. 2006-aisiais, kai svarstytos Konstitujos pataisos dėl to, kad prezidentas galėtų būti renkamas ne dviem, o trim kadencijoms iš eilės, nigeriečiai taip pat išėjo į gatves. Parlametui teko pataisas atmesti.

„Pilietiniu nepaklusnumu žmonės pasitiko ir valdžios kišimąsi į energetikos sektorių“, – pasakoja pašnekovas, suskaičiuojantis bent keturis masinius protestus dėl to, kad nebūtų nutrauktos subsidijos importuojamiems degalams. Iš jų didžiausias buvo „Occupy Nigeria“ (liet. Okupuok Nigeriją) 2012-ųjų sausį.

J. Gaskia atkreipia dėmesį, kad kampanijoje dėl Čiboko mergaičių nemaža dalis žmonių yra tie patys, kurie piketavo ir 2012 metų žiemą. Pasak jo, pagrindinis pilietinio veiksmo variklis – jaunimas. „Pirmą kartą nuo grįžimo prie demokratijos 1999 m. jaunimas suvaidino tikrai reikšmingą vaidmenį. Per ankstesnius rinkimus jie būdavo itin pasyvūs, dėl to partijų jaunimo lyderiai eidavo aštuntą dešimtį“, – pasakoja aktyvistas apie praėjusį pavasarį vykusius visuotinius rinkimus, kuriuose buvęs generolas Muhammadu Buhari su partija „Visų pažangiųjų kongresas“ įveikė 16 metų valdžiusią Liaudies demokratų partiją ir jos prezidentą Goodlucką Jonathaną. Pasak jo, jaunimas ne tik aktyviai balsavo pastaruosiuse rinkimuose, bet ir rengė kampanijas partijoms, agitavo socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, jaunimo „Vote Not Fight“ (liet. Basuok, nekovok) kampanija pasiekė beveik trečdalį visų Nigerijos „Facebook“ naudotojų. Teigiama, jog tai viena sėkmingiausių iniciatyvų po „Bring Back Our Girls“.

Naujas prezidentas – nauja viltis?

Dabartinis prezidentas savo prioritetu įvardija „Boko Haram“ sunaikinimą. Jo praeitis kaip buvusio generolo, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje vadovavusio griežtam kariniam režimui, suteikia vilčių, jog tikslas bus įgyvendintas. Nors gal ir ne iki šių metų gruodžio, kaip žadėta rinkimų kampanijos metu. J. Gaskia į „atsivertusiu demokratu“ save vadinančio dabartinio prezidento užmojus žvelgia kritiškai. Pasak jo, problemų sprendimo karinėmis priemonėmis iškėlimas į pirmą planą rodo, jog dabartinė valdžia iki galo nesupranta situacijos. „Nūdienos karai nelaimimi vien kariniais veiksmais. Dabartiniam režimui šito nesuprantant teks nemažai kamuotis“, – komentuoja aktyvistas.

Mohammadu Buhari / AFP/Scanpix nuotrauka

Visuotiniai rinkimai Nigerijoje vyko kovo 28–29 dieną, šalies prezidentas inauguruotas gegužės 29 d., o jo kabinetas – tik lapkričio 11 d. Pasak J. Gaskia'os, ketvirtą kartą prezidento rinkimuose dalyvavęs politikas jau turėjo būti pasiruošęs ir neužtrukti penkis mėnesius, ieškodamas ministrų. Pasak jo, M. Buhari nepasitiki niekuo, išskyrus savo artimiausią aplinką bei kariuomenę, todėl neįvertina pilietinės visuomenės reikšmės ir darbo, kurį ji galinti padaryti šalies šiaurės rytuose.

Žurnalistų iš Vidurio ir Rytų Europos kelionę į Nigeriją pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ finansavo Europos Komisija

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"