TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Tiananmenio žudynių metinės minimos neužgijus žaizdoms

2014 06 03 19:01
Reuters/Scanpix nuotrauka

Vieni žmonės dingo, kiti prarado laisvę, o treti negali atsikratyti atmintyje įstrigusių vaizdų arba kaltės, kad liko gyvi. 1989-ųjų birželio 4 dieną Pekine surengtas karinis susidorojimas su kelias savaites trukusiais studentų protestais yra esminis momentas komunistų valdomos Kinijos istorijoje – bent jau išorinio pasaulio požiūriu. Pačioje Kinijoje beveik viskas ištrinta. Netgi dalijimasis asmeniniais prisiminimais laikomas ardomąja veikla.

Nors Kinijos ekonomika, visuomenė ir miestai labai pasikeitė per pastaruosius 25 metus, buvę demonstrantai ir jų šalininkai trokšta priminti pasauliui, kad visa kita išliko: kad Kinijos politiniai šeimininkai toliau malšina bet kokį nepaklusnumą ir žodžio laisvę. Jie ragina Komunistų partiją liautis slėpti, kas įvyko tą kruviną naktį, pareikalavusią daugybės žmonių gyvybių. Kai kurie tęsia savo demokratinę kovą.

„Esu nuskendusio laivo kapitonas, – Wu'er Kaixi, kuris anuomet buvo 21 metų protestų lyderis, sakė interviu anglų kalba. – Visuomet klausiu savęs: „Kodėl nežuvau“ – manau, (to klausiu) visą likusį gyvenimą ... Stengsiuosi kiek įmanoma geriau prisiminti kaltę ir mėginti suvokti svajones tų, kurie žuvo tą naktį.“

__

1989 metais bado streiką paskelbęs Wu'er Kaixi pagarsėjo savo griežta kalba su tuomečiu premjeru Li Pengu per televizijos transliuotą susitikimą su protestuotojais, vilkėdamas ligoninės pižamą. Praėjus vos dviem savaitėms po to incidento, protestų lyderis stebėjo „žiaurumus, žudynes“, apie kurias jam vis dar sunku kalbėti mūsų dienomis.

Po susidorojimo Pekino centrinėje Tiananmenio aikštėje jis pabėgo. Paskutinį kartą jis matė Kiniją kaip tolstantį krantą iš laivo, slapta išgabenusio jį iš šalies vieną debesuotą vasaros naktį.

Dabar 46 metų Wu'er Kaixi jau yra ilgiau gyvenęs Jungtinėse Valstijose ir autonominėje Taivano saloje negu savo tėvynėje Kinijoje. Jis dirba investicinės bankininkystės srityje Taibėjuje, yra vedęs taivanietę ir turi du sūnus – 19 bei 16 metų.

„Tebelaikau save demokratijos aktyvistu, aktyviu disidentu. Deja, už tai nemoka, todėl turiu rasti kitų būdų savo šeimai išlaikyti“, – Wu'er Kaixi, kuris yra vienas labiausiai ieškomų buvusių studentų protestų lyderių, sakė internetiniu vaizdo telefonu iš savo namų Taivano sostinėje.

Jis vilkėjo marškinėlius su užrašu „Laisvę LXB“ – turimas omenyje aktyvistas Liu Xiaobo, Nobelio taikos premijos laureatas, šiuo metu atliekantis Kinijoje 11 metų laisvės atėmimo bausmę už „ardomąją veiklą“.

Didžiausia neviltis po 1989-ųjų Wu'er Kaixi buvo apėmusi minint Tiananmenio įvykių 20-ąsias metines. Ankstesniais metais Kinija pelnė pasaulio susižavėjimą dėl Pekino vasaros olimpiados ir ruošėsi pirmąkart surengti pasaulinę parodą – Šanchajuje. Daugelis šiuos renginius laikė ekonomikos varikliais, padėjusiais Pekinui atlaikyti pasaulinę finansų krizę.

„Atrodė, kad pasaulis išduoda demokratijos idėją ..., nusileisdamas Kinijai, – sakė jis. – Tačiau mes, Kinijos demokratijos aktyvistai, norime tęsti savo misiją, užbaigti nebaigtus reikalus.“

Per pastaruosius penkerius metus Wu'er Kaixi keturis kartus mėgino grįžti namo aplankyti savo negaluojančių tėvų, atsiklaupti prieš juos ir maldauti atleisti dėl patirtų kančių – net jeigu turėtų tai padaryti kalėjime. Tačiau, kaip ir daugeliui kitų disidentų, Kinija yra ne vien paskelbusi jo paiešką, bet ir uždraudusi sugrįžti. Wu'er Kaixi tėvams nebuvo leista aplankyti sūnaus.

„Negalimai pasimatyti su tėvais, negalima grįžti į šalį, kuri labai rūpi, – tai skausminga, žiauru ir neteisinga, – sakė jis. – Bet mano tėvai, kurių ilgai nemačiau, užaugino mane žmogumi, kuris elgiasi teisingai. Žinau, kad tai, ką padariau 1989-aisiais, buvo teisinga.“

___

Nors kai kurie ketvirtį šimtmečio praleido tremtyje, kitiems teko gyventi nuolat stebimiems. Reformoms palankus Komunistų partijos generalinis sekretorius Zhao Ziyangas, išreiškęs palaikymą kai kuriems studentams per protestų bangą, buvo apkaltintas partijos skaldymu ir 16 metų gyveno namų arešto sąlygomis.

Jo padėjėjas Bao Tongas septynerius metus išbuvo kalėjime. Kai jis buvo paleistas 1996 metais, jo judėjimas buvo suvaržytas, jo lankytojai – kruopščiai tikrinami saugumo pareigūnų, kurie sėdi prie stalo jo daugiaaukščio namo vestibiulyje. Vienas saugumo pareigūnas nusekė paskui naujienų agentūros „The Associated Press“ žurnalistą į liftą ir neleido jam išeiti aukšte, kuriame gyvena Bao Tongas. Tačiau kitam reporteriui tuo metu pavyko prasmukti, pakilus antruoju liftu.

Savo bute vakarų Pekine, kuriame ant lentynų ir sienų – daug nuotraukų su Zhao Ziyangu, Bao Tongas skundėsi, kad „laikas Kinijoje atrodo sustojęs“, nors praėjo jau 25 metai.

„Anuomet jie bijojo studentų ir pasiuntė prieš juos tankus ir šautuvus, – sakė jis. – Šiandien jie nedrįsta to pasakyti visuomenei. Jie nedrįsta pasakyti tiesos Kinijos žmonėms; pasakyti visam pasauliui, kas iš tikrųjų įvyko.“

Bao Tongas teigė, kad bent 99 proc. atsakomybės dėl armijos pasiuntimo 1989 metais, tenka tuomečiam Kinijos lyderiui Deng Xiaopingui, kuris mirė 1997-aisiais.

„Manau, Deng Xiaopingas priėmė tokį sprendimą, nes norėjo apsaugoti vienpartinį valdymą, savo valdymą Kinijoje, – sakė Bao Tongas. – Jis bijojo, kad žmonės gali tapti šeimininkais savo šalyje ir paliks partiją už borto. Tuomet partija nebegalėtų likti Kinijos šeimininke.“

„Jis jau mirė, o jo įpėdiniai, jo paveldėtojai partijoje vis dar nedrįsta besti pirštu ir pasakyti: „Deng Xiaopingas suklydo“, – pridūrė buvęs pareigūnas.

___

19-metis Wang Nanas tuo metu ruošėsi baigti vidurinę mokyklą. Iš smalsumo jis pasiėmė fotoaparatą ir prisidėjo prie minios, užėmusios aikštę Pekino širdyje.

Jo motina Zhang Xianling ištisas dienas jo ieškojo, bet galiausiai jai neoficialiai buvo pranešta, kad Wang Nanas, kariams šaudant, buvo sužeistas į galvą. Medicinos studentai mėgino jam padėti, tačiau negalėjo nugabenti į ligoninę, nes teritorija buvo apsupta saugumo pajėgų. Motina sužinojo, kad jos sūnus mirė birželio 4-ąją, apie 3 val. 30 min. netoli Didžiosios liaudies halės – Kinijos parlamento rūmų.

Zhang Sianling saugo jo laiškus, nuotraukas, studento pažymėjimą ir bibliotekos kortelę dėžutėje sūnaus kambaryje – kartu su mirties liudijimu, ir vieno medicinos studento padaryta nuotrauka, kurioje matomas į plastikinę plėvelę susuktas ir pusiau užkastas kūnas. Motina niekada nežiūrėjo į tą nuotrauką.

Ji priklauso organizacijai „Tiananmenio motinos“, raginančiai atskleisti tiesą apie tuos įvykius, o kaltininkams pritaikyti baudžiamąją ir istorinę atsakomybę. „Tiananmenio motinos“ taip pat veikia kaip paramos organizacija susirgusioms šio tinklo narėms.

Kiekvienais metais Zhang Sianling laisvė suvaržoma nuo pirmosios balandžio savaitės iki birželio 4-osios pabaigos, kad ji negalėtų pasisakyti apie tuos įvykius. Kai kada policiją ją nuveža aplankyti sūnaus kapo, pasirūpindama, kad moters nelydėtų jokie žurnalistai arba šalininkai.

„Tie randai amžinai bus mano širdyje“, – Zhang Sianling sakė savo namuose Pekine.

„Galbūt dabar mes kitaip prisimename tą tragediją. Anksčiau nuolat verkdavau. Dabar man nebeliko ašarų. Tapau stipresn, bet mano ryžtas neišblėso – toliau tęsiu savo taikų ir racionalų žygį, smerkdama žiaurų smurtą žmonėms nutildyti. Mes, Kinijos žmonės, jau per daug kentėjome“, – pridūrė ji.

___

Paauglys Liaudies išvadavimo armijos (PLA) karys Chen Guangas kitą rytą po žudynių buvo pasiųstas išvalyti protestų vietos. Vėliau jis baigė tarnybą armijoje ir tapo menininku, bet prisiminimai apie pelenus, plaukus ir liepsnas paveikė Chen Guango aliejiniais dažais tapomus paveikslus – kai kurie jų itin realistiški, panašūs į fotografijas.

Jis vaizduoja, ką matė aikštėje – dviračius, knygas, sportinį batelį, arba atkuria kai kuriuos kadrus iš dviejų savo išfotografuotų juostų. Vienoje iš tų nuotraukų matomas karys iš jo dalinio, budintis priešais Tiananmenio aikštę. Chen Guangas renka plaukus ir pelenus, o nukirptas sruogas naudoja savo paveiksluose – pavyzdžiui, viename jų vaizduojamas vyras plikai skusta galva, o jo apnuoginta nugara apibyrėjusi plaukais.

Chen Guangas reikalauja, kad diskusijos apie tą numalšinimą nebūtų varžomos; jis buvo sulaikytas gegužės pradžioje, artėjant tragedijos metinėms. Liudininkai matė, kaip policija išsivežė kai kuriuos jo paveikslus.

Keliomis dienomis anksčiau jis organizavo 25-ųjų metinių minėjimą – išsinuomotoje studijoje kartu su keliolika draugų surengė meno spektaklį.

Tamsoje jie žiūrėjo, kaip mergaitė lėtai vaikšto po studija, apšviesdama žibintuvėliu į sienas ir ant jų surašytus metus – nuo 1989-ųjų iki dabar. Staiga šviesa užgesta, o Chen Guangas teškia baltus dažus ant skaičių, taip pat ir ypatinguosius „1989.“

„Istorija – tarsi tuščia lenta, – sakė jis. – Viskas buvo ištrinta.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"